-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šią painiavą atskleidė jos scenos kolega Albinas Kėleris, kalbinęs susirinkusiuosius į Juozo Miltinio memorialinį butą Algirdo gatvėje paminėti ne taip seniai Amžinybės pakviestos A. Šulgaitės jubiliejaus.
Paminėjimas virto tikra dvasios puota.
Apžvelgęs būrį atėjusiųjų į E. Šulgaitės gimtadienį, kurie net netilpo J. Miltinio bute ir atkakliai stovėjo už durų klausydamiesi, kas kalbama apie mylimą aktorę, A. Kėleris pajuokavo: pilna salė žiūrovų – kiekvieno aktoriaus svajonė.
Į sceną išeidavusi A. Šulgaitė tokias sales sutraukdavo visada.
Teatre ji sukūrė per 120 vaidmenų, kine – daugiau nei dvi dešimtis.
„Aktoriai gyvena kitų žmonių prisiminimuose“, – vienos pjesės žodžius pacitavo A. Kėleris.
Jis neslėpė džiaugsmo, kad į E. Šulgaitės 100-mečio paminėjimą susirinko tiek daug buvusių jos scenos kolegų bei tų, kam teko laimė pažinoti ją.
A. Kėleris priminė, kad E. Šulgaitės niekas kitaip ir nevadino kaip sutrumpinta mažybine jos vardo forma – Gutė. Ir visuomet pridėdavo – ponia.
O buvo ponia Gutė aukšta, tiesi kaip styga, liekna, daili moteris vešliais ugnies spalvos plaukais. Turėjo itin gražias kojas. Net Maestro Juozas Miltinis buvo pareiškęs, jog tokias kojas turi tik viena garsiausių pasaulio aktorių ir dainininkė Marlena Ditrich bei Gutė.
Eugenija Šulgaitė. Panevėžys, 1960 m. K. Vitkaus nuotr.
Ir dar režisierius tvirtino, kad tokias kojas, kaip didelę vertybę, būtina apdrausti.
Unikalumas ir didybė. Būtent tokius žodžius parinko A. Kėleris nusakydamas ir pačią Gutę, ir jos sukurtus vaidmenis.
Kolegos prisiminė ir jos, jau sulaukusios brandaus amžiaus, raukšlių išvagotą veidą. Pati aktorė savo veidą vadino tinkliniu.
Esą, dargi svarstė darytis plastinę operaciją, tačiau savo vyro, taip pat aktoriaus, Gedimino Karkos buvusi išdurninta.
„Jos išskirtinis veidas buvo tapęs simboliu. O pati tapusi fotografų svajone“, – užtikrino A. Kėleris.
Pats A. Kėleris prisipažino Gutės prisibijodavęs.
„Nei ji šaukdavo, nei per galvą kada yra sudavusi, bet praeidavo pro šalį ir suprasdavau: reikia pritilti. Pritildamas atiduodavai pagarbą tvarkai, J. Miltinio mokyklai. Gutė ir buvo tos mokyklos įkūnijimas“, – kalbėjo aktorius.
„Ir jei teatre kas nors ką nors pasiekėm, tai ne dėl to, kad kopijavom Miltinį, jo mokymą, sentencijas, bet kad likom ištikimi jo sukurtai tvarkai. Kad buvome pasiaukojamai atsidavę“, – pridūrė A. Kėleris.
Jis prisiminė, kaip sykį aktorės Dalios Melėnaitės paprašė apibūdinti Gutę, o šioji nedvejodama ištarė: „Prima“.
„Taip, ji buvo teatro prima“, – konstatavo A. Kėleris.
E. Šulgaitės 100-mečio jubiliejuje dalyvavusi pati D. Melėnaitė pabrėžė: J. Miltinis, į Panevėžį atsivežęs vaikigalius ir su jais sukūręs išskirtinį teatrą, padarė stebuklą.
Ji ir pati girdėjusi, kaip dar šio teatro gyvavimo pradžioje scenoje pamatę išskirtinio gilumo pjesę – V. Šekspyro „Makbetą“, žiūrovai dalijosi įspūdžiais: „Nieko sau pasaka, tik labai jau baisu“.
D. Melėnaitės ankstyvoje jaunystėje, dar būnant paaugle, pas jos tėtį pedagogą eruditą Matą Melėną rinkdavosi aktoriai, ateidavo ir pats J. Miltinis pasisemti šiojo žinių.
Ir taip sykį jiems beviešint D. Melėnaitė išgirdo šiuos šnekant, kad toji ugninė ragana Gutė demonstratyviai, bene pro savo namų langą išpylusi viešėjusių kolegų gertus velnio lašus – grogą.
Jau pati būdama aktorės kely, D. Melėnaitė mena, kaip Gutė jau minėtame „Makbete“ kūrė išprotėjimo sceną. Jai sunkiai sekėsi suvaidinti proto netenkančią moterį, tad J. Miltinis aktorę siuntė važiuoti į durnių namus pasimokyti.
„Menu Gutę, po tokio pasakymo stovėjusią kaip kolona ir iš jos akių kapsėjusias ašaras. Ir tuomet kažkas jai padavė ar nosinę, ar lignino nusišluostyti toms ašaros. Padavęs turbūt pasigailėjo – tokia audringa buvo Gutės reakcija“, – prisiminė D. Melėnaitė.
D. Melėnaitė iki šiol nepamiršusi, kaip kartą J. Miltinis, girdint pačiai E. Šulgaitei, rėžė: „Šulgaitė per sena būti Heda“ (Heda Gabler to paties pavadinimo H. Ibseno pjesėje).
„Prisimenu, tada pagalvojau: „Dalyte, nesulauk tokio momento“, – pridūrė D. Melėnaitė ir pasidžiaugė, kad kaip tik tokio momento, tokių žodžių, kurie iki šiol skamba ausyse, jai ir neteko sulaukti.
Aktorė Gražina Urbonavičiūtė patvirtino prieš tai kolegų pasakytus žodžius, kad pro šalį einant E. Šulgaitei tekdavo nuščiūti.
„Tiesiog prisiplodavau prie sienos ir taip atiduodavau jai pagarbą“, – pasakojo G. Urbonavičiūtė.
Anot jos, vaidinant Gutei, viskas būdavo itin tikra.
Vaidindavo E. Šulgaitė sceną, kurioje stovi prie kapo – ir žiūrovai pasijusdavę stovintys prie savo artimųjų kapų. Išsitraukusi rekvizitinį pistoletą sakydavo: „O dabar aš tave nušausiu“ – ir visa salė apmirdavo laukdama kraujo.
„Tikrai, sustingdavai kaip varlė šaltienoj“, – patikino G. Urbonavičiūtė.
Aktorė pasidžiaugė sykį gavusi Gutės dovaną – vėrinį, kurį jau vėliau kaip relikviją perdavė kitai kolegei, taip pat sulaukusi ir E. Šulgaitės palaiminimo. Peržegnodama laimino Gutė ir G. Urbonavičiūtę, ir neįgalų jos sūnų Šarūną.
Aktorius Rudolfas Jansonas prisiminė, kaip E. Šulgaitė su vyru G. Karka lankė aktoriams privalomas treniruotes.
Abu nebe visai jauni, bet ypač jaunatviški, judrūs, lankstūs, gražūs.
Įstrigę R. Jansonui, kaip atėjęs Gutės pasveikinti su 80-mečiu į jos namus A. Smetonos gatvėje, atkreipė dėmesį, kaip gražiai ten viskas išravėta. Sunkiai bematanti A. Šulgaitė paaiškino ravinti pasiėmusi didinamąjį stiklą – lupą.
Aktorius Enrikas Kačinskas teigė Gutę matęs ir žiaurią, ir santūrią, ir brutalią, ir itin švelnią. Tokie buvo jos sukurti vaidmenys, kurių nė vieno ji neatkartodavo.
„Ir šiaip ji buvo ir chuliganiška, ir išdykusi, o aš pats būčiau laimingas turėjęs tokią mamą“, – patvirtino E. Kačinskas.
E. Šulgaitė išsiskyrė ypač taisyklinga kalba. Kai ją pirmą kartą išgirdo, aktorius Petras Kežys prisipažįsta netgi palaikęs valdininke.
O jau daug vėliau spektaklyje „Makbetas“ išvydęs tą pačią moterį pajuto bei suvokė, kad tai nepakartojama aktorė.
P. Kežys prisiminė ir Gutės švelnumą bei motiniškumą, mena šią sakius, kad jos sūnus Andrius toks liesutis, kad nemačiom į pieną įpilanti jam grietinėlės.
J. Miltinio dramos teatro aktorei Astai Preidytei teko dviejuose spektakliuose vaidinti ištekinamą E. Šulgaitės dukrą.
„Ir šiaip ji buvo ir chuliganiška, ir išdykusi, o aš pats būčiau laimingas turėjęs tokią mamą.“
E. Kačinskas
„Net pačiai savęs pasidarydavo gaila, kai Gutė liūdėdavo išleisdama mane už vyro. Taip puikiai ji vaidino“, – žavisi A. Preidytė.
E. Šulgaitė, regis, gebėjo kiekvienam būti tarsi mama – švelni ir rūpestinga.
Dabartinės miesto Dailės galerijos teritorijoje kadaise veikė muziejus. Jo kieme istorikė Joana Viga Čiplytė buvo užveisusi nediduką daržą. Šis plytėjo buvo netoli Karkų šeimos namų, tad Gutė juo susidomėjo, o apžiūrėjusi Joaną Vigą pasikvietė pas save pasirinkti daržo ir sodo gėrybių.
Apie Gutės atjautą mena ir žurnalistė Nijolė Baužytė.
Sykį per Vėlines su tuomet dar nedideliu sūnumi žurnalistė atvyko į Panevėžį aplankyti tėvų kapų. Buvo ypač šalta, šlapia, negera, užeiti sušilti nebuvo kur, uždarytos ir visos kavinės, ir parduotuvės. Tad pasibeldusi į Karkų namus, kuriuose darbo reikalais iki tol lankėsi vos porą kartų.
Namų šeimininkė Gutė abu ir sušildė, ir pamaitino, ir dargi išdžiovino rūbus, o galiausiai sūnų Andrių įpareigojo nuvežti juodu į kapines.
N. Baužytė prasitarė: tai ir jos nuopelnas, kad būtent E. Šulgaitė suvaidino motiną filme „Gyvenimas po klevu“, sukurtame pagal R. Granausko apysaką.
Mat N. Baužytė įkalbėjo filmo režisierių Motinos vaidmeniui pasikviesti šią Panevėžio aktorę.
Mamos jubiliejaus šventėje dalyvavęs Andrius Karka buvo tiesmukas: „Mes, aktorių vaikai, augome kaip laukų gėlės. Jei tuomet vaikų teisių gynėjai būtų buvę tokie pat aktyvūs kaip dabar, kaži kuo tai būtų baigęsi.“
A. Karka tvirtino neabejojantis, kad mamos gyvenimas buvęs prasmingas, o kaip pagrindinį jos bruožą įvardijo pareigingumą. Teatras, anot sūnaus, visuomet jai būdavęs pirmoje vietoje.
„Iš tiesų, ji buvo titnagas“, – reziumavo Gutės sūnus.
Ir pridūrė, kad didžiuojasi savo mama.
