-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vaizdingose Nevėžio pakrantėse esančių senųjų kaimų pavadinimais dažniausiai būdavo vadinami vienas po kito čia dygę dvarai ir dvareliai.
Laikas iš buvusių dvarų atėmė beveik viską. Kai kuriems jų, kaip pasakoja regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė, paliko visai nedaug – vos kelis fragmentus, pamatus, parko medžius ar alėjas.
Ypatingo dėmesio verta valstybės kaip botaninis gamtos paveldo objektas saugoma buvusio Daniliškio dvaro parko liepų alėja.
Daugiau kaip trys šimtai medžių, išsirikiavę į kone trijų šimtų metrų ilgio alėją, laukdavo ir pasitikdavo namo grįžtančius dvaro šeimininkus ar svečius. Dabar seni dideli medžiai tarsi pasakoja apie kadaise čia virusį visai kitokį gyvenimą.
Daniliškio dvaras buvo žinomas dar 16 amžiaus pabaigoje – čia buvo įkurtas nuostabus parkas, terasomis besileidžiantis į upę, su čia pat trykštančiais šaltiniais.
Krekenavos regioninio parko teritorijoje yra ir Linkavičių-Slabados dvaras, jo paveldas gausesnis. Čia pat esančio kaimo ir dvaro pavadinimas gali būti siejamas su Linkavos upeliu, kairiuoju Nevėžio intaku.
Pirmą kartą Linkavičiai istoriniuose dokumentuose paminėti 1585 metais.
Žinoma, kad daug vėliau, 1825 metais, Linkavičių-Slabados dvare veikė audinių žvilginimo dirbtuvė ir vienintelė to meto Lietuvoje vario liejykla, o 1859 metais – spirito varykla ir malūnas.
Dar vieno – Leonardavos – dvaro pastato išlikę tik pamatai, bet jo parke dabartinis šeimininkas skulptorius Alfridas Pajuodis įkūrė Mėnulio akmens skulptūrų parką ir vietovei suteikė naują gyvenimą.
Važinėdamas po Krekenavos regioninį parką rasi ir Rodų, Vadaktėlių, Ūdrų, Murmulių ir kitų čia buvusių dvarų pėdsakus.
A. Kavaliauskienė pasakoja, kad palei Nevėžį ir jo intakų slėnius išsidėsčiusių dvarų išlikę įvairūs fragmentai: Ūdrų dvaro architektūros ansambliai, Rodų, kaip ir Daniliškio, terasiniai parkai, Levaniškio dvaro parkas.
Beje, ir pats Krekenavos regioninio parko lankytojų centras įsikūręs buvusio Dobrovolės dvaro teritorijoje.
Prie pat Krekenavos besiglaudusio dvaro istorija glaudžiai susijusi su šiuo miesteliu. Žinoma, kad 1940 metais čia buvo išlikę medinis, dengtas čerpėmis Dobrovolės dvaro pastatas, molio tvartas, svirnas, malkinė, kumetynas.
To meto aprašyme pažymėta: „Dvaras labai senas, dideli jo trobesiai mediniai ir labai blogos būklės.“ Vėliau sodyba perėjo į Krekenavos girininkijos rankas.
Visai naujai dabar gyvena Dobrovolė. Čia esantis parko lankytojų centras – vartai į visą Krekenavos regioninį parką. Čia užsukę žmonės gali sužinoti apie parke esančias gamtos ir kultūros paveldo vertybes, lankytinas vietas, turizmo ir poilsiavimo galimybes. Centre veikia nuolatinė ekspozicija, parodos, organizuojami edukaciniai, gamtiniai ir kultūriniai renginiai.
Regioninio parko teritorija driekiasi abipus Nevėžio slėnio, aprėpia dalį Krekenavos, Upytės, Naujamiesčio ir Ramygalos seniūnijų bei dalį Surviliškio seniūnijos Kėdainių rajone.
Regioninio parko teritorijoje yra 73 gyvenvietės, gyvena apie 3000 gyventojų, o didžiausia gyvenvietė – Krekenava.
Ypač gražioje Krekenavos regioninio parko vietoje stūkso ir buvusio Murmulių dvaro pastatas – dabar jis jau privatizuotas. Žinoma, kad pagrindinis dvaro pastatas statytas 1926 metais.
Šis dvaras nebuvo ir nėra Kultūros paveldo saugomų objektų sąraše. Kaimyniniai dvarai priklauso šiam sąrašui, bet Murmuliai – ne. Pro Murmulius Nevėžiu praplaukiama baidarėmis.
Nors Murmuliai yra Krekenavos regioniniame parke, jie priklauso Naujamiesčio seniūnijai. Dabar Murmulių kaime, kaip sako Naujamiesčio seniūno pavaduotojas Juozas Klioris, vos trys gyventojai. O kadaise Murmulių dvaras buvo šaunus ir klestintis. Čia augo daug gėlių, buvo gražus parkas, tvenkinyje plaukiojo gulbės.
Kai dvaras atiteko kolūkiui, pagrindinis pastatas buvo padalytas į kelis butus, juose įsikūrė kolūkiečių šeimos.
Nieko nebeliko iš buvusio didžiulio dvaro sodo, kuriame dar ilgai pokario metais augo daugybė medžių, buvo bitynas. J. Klioris sako puikiai menantis tą prie dvaro buvusį slyvų sodą.
Turėtų būti įdomu, jog būtent Murmulių dvare 1895 metais gimė pulkininkas Vytautas Bagdonavičius. Jis žinomas 1918 metų Lietuvos kariuomenės savanoris, pasižymėjęs kovose su bolševikais ir lenkais, už nuopelnus apdovanotas Vyčio kryžiumi.
Krekenavos regioninio parko lankytojų centras įsikūręs buvusio Dobrovolės dvaro teritorijoje.
Prie pat Krekenavos buvusio dvaro istorija glaudžiai susijusi su šiuo miesteliu.
„Sekundės“ archyvo nuotr.
Naujamiesčio seniūnijos teritoriją J. Klioris taip pat vadina dvarų kraštu – juk čia, vaizdingose vietose prie Nevėžio, Kiršino, Šuojos, kūrėsi nemažai dvarininkų.
Seniūnijoje klestėjo Naudvario, Liberiškio, Kurmėnų, Narutiškio ir kiti dvarai. Kai kuriuose dvarų pastatuose dabar įrengti socialiniai būstai, juose gyvena žmonės.
„Naujamiesčio kraštas – ypatinga vieta. Stebiuosi, kad palyginti nedaug poetų iš šio krašto kilę, o juk šios apylinkės turėtų dažną įkvėpti“, – sako seniūno pavaduotojas.
O vis dėlto Naujamiesčio kraštas garsėja ir menininkais, ir muzikantais. Ne taip jau mažai žinomų žmonių iš čia kilę, daug ir dabar sėkmingai pasirodo kultūriniame Lietuvos gyvenime.
Įdomi ir paties Naujamiesčio istorija, juk jį kadaise valdė pačios garsiausios Lietuvos šeimos –Radvilos, Oginskiai, Karpiai.
Žinoma, kad 1583 metais Eustachijus Valavičius Naujamiestyje pastatė evangelikų reformatų bažnyčią ir įsteigė parapinę mokyklą. Tai buvo viena pirmųjų tokių švietimo įstaigų Lietuvoje. Bažnyčiai ir mokyklai išlaikyti buvo dovanotas Švaininkų kaimas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Naujamiesčio dvaro nuostatuose paskelbė, kad vaikams lankyti mokyklą yra būtina. Už trukdymą vaikams mokytis tėvams grėsė piniginė bauda.
1613 metais Naujamiestis žemėlapyje buvo įrašytas kaip Nowomiastecsko, kituose rašytiniuose šaltiniuose vadinamas Karaimų Naujuoju miestu, o 1883 metais užrašytas kaip Novoje Mesto.
Šiais laikais garsėja Naujamiestis ir savo šiaudinių skulptūrų parku. Jau bene dešimt metų, kai kultūros centro vadovės Vigytos Dumbrienės iniciatyva naujamiestiečiai pradėjo pinti skulptūras iš šiaudų. Kiekvieną rudenį prie įvažiavimo į Naujamiestį išrikiuojamos iš ūkininkų dovanotų šiaudų vietinių entuziastų nupintos kompozicijos.
Naujamiestyje stūkso ir vienos iš trejų Lietuvoje esančių karaimų kapinių. Kitos dvejos – Vilniuje, Trakuose. Tai rodo, kad ši vietovė viena iš tų, kurioje maždaug apie 1398 metus, po žygio į Aukso ordos stepes, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino iš Krymo atsivežtus karaimus. Dabar Naujamiestyje gyvena vos viena šios tautos atstovė – Joana Samulevičiūtė. Tiesa, kiek toliau, už Nevėžio, dar yra ir jos giminaičių namai. O anksčiau čia buvo didelė karaimų bendruomenė.
Tai galima suprasti ir iš jų amžino poilsio vietos. Juk pagal dydį Naujamiesčio karaimų kapinės yra antros Lietuvoje, po Trakų.
Dabar atvykstančius į šias kapines pasitinka naujai pastatyta nuoroda, menininko Daliaus Dirsės sukurta memorialinė istorinio aprašo lenta.
Naujamiesčio kapinėse palaidota nemažai žymių ir garbingų žmonių: karaimų poetas Šelumijelis Lopato (1904–1923), poetas ir vertėjas Jokūbas Maleckas, miškininkas Isakas Čaprockis.
Kapinėse daug senų paminklinių akmenų – stelų. Jose kai kur dar galima pamatyti įrašus. Manoma, kad senojoje kapinių dalyje galėjo būti laidojamos ir 1710 metų maro aukos.
