Dūstanti prieglauda atsisakė kačių

• Sekundė
• Daiva SAVICKIENĖ
• Aktualijos
• 2022.09.03 08:00

Benamius gyvūnus prižiūrinčioms įstaigoms net braškant nuo niekam nereikalingų keturkojų, gyvūnų prieglaudai Kaimiškyje teko priimti nelengvą sprendimą atsisakyti dalies globotinių. Gerą mėnesį joje gyvena vien šunys.

Jau ne pirmi metai, kai šalyje ypač daug benamių kačių. Jų nelabai kas nori pasiimti, užtat pageidaujančiųjų atsikratyti jomis – net su grasinimais – apstu.

Sąskaitos – tūkstantinės

Panevėžio gyvūnų globos draugija, vadovės Rūtos Liberienės teigimu, šiemet kačių į savo prieglaudą visai nepriėmė. O turėtas, kurių nepavyko dovanoti, perėmė beglobių gyvūnų organizacija „Puma“.

Likusius aštuoniolika gyvūnų apsiėmė prižiūrėti viena prieglaudos savanorė. Jie ten bus, kol pavyks išdovanoti.

Patalpa prieglaudoje, anksčiau skirta katėms, dabar užleista mažiems šuniukams, mat jų taip pat netrūksta.

„Galvojome nebeturėti kačių jau ilgai. Jų begalybė – ir daugėja. Nebėra kur dėti“, – atvirai sako R. Liberienė.

„Mums yra baisu. Mes jau nebeišsilaikome.“

V. Jakštienė

Ji ir dabar kasdien sako sulaukianti 10–20 gyventojų skambučių su prašymais ir net maldavimais paimti benames kates. Skambina net iš Utenos, Rokiškio, Anykščių.

R. Liberienė tuo nesistebi. Prieglaudos ne tik visur persipildžiusios – problemų kelia ir murklių sveikata. Paprastai jos į globos organizacijų savanorių rankas patenka sergančios. Vos spėjus išgydyti, vėl prasideda ligos, sąskaitos veterinarams tūkstantinės ir vis auga.

O norinčiųjų pasiimti kates į namus mažai. Kačiukų dar pageidaujama, tačiau suaugusių kačių, kurios neretai būna pusiau laukinės, agresyvokos, – ne itin. Tad prieglaudoje buvo ir tokių, kurios čia gyveno po kelerius metus.

Įgriso tos pačios pasakos

Viena tokios situacijos priežasčių – žmonių įsitikinimas, esą negalima eiti prieš gamtą ir sterilizuoti murklių.

„Bet katės – ne šunys, – jau pailso aiškinti R. Liberienė. – Kalė per metus atsivesti šuniukų gali kartą, o katės – kas 3–4 mėnesius. Kačiukai patys nuo 5–6 mėnesių jau dauginasi ir veisiasi. Iš vienos katės per metus gali būti iki trijų dešimčių palikuonių.“

Be to, benamės katės iš niekur neatsiranda, primena gyvūnų globos draugijos vadovės, – jas išmeta patys žmonės. Kodėl, aplinkybės nurodomos pačios įvairiausios: išvažiuoja į užsienį, gimė vaikas, jis alergiškas ir pan.

„Girdime vis tas pačias pasakas, – sako ji. – Paveža iki kokių sodų ir paleidžia, o ten katės dauginasi.“

R. Liberienė neranda pateisinimo šeimininkams, nesterilizuojantiems savo augintinių. Išlaidos veterinaro paslaugoms, jos manymu, tam įtakos neturi – 30 eurų galima atsidėti ir per kelis mėnesius.

„Tad arba supratimo neturi, arba nenori, – daro išvadą pašnekovė. – Socialiniuose tinkluose dažnai matau ir tokių nesąmonių – „mes neisime prieš gamtą“, „reikia, kad katė patirtų motinystės jausmą“.

Eilės norinčiųjų atiduoti

Daugėja pastaruoju metu ir beglobių šunų.

Pasak R. Liberienės, „Rūtos užuovėjoje“, įkurtoje jos namuose ir skirtoje seniems keturkojams, šiuo metu gyvena 24 šunys, gyvūnų prieglaudoje Kaimiškyje – jau net nebeskaičiuoja kiek.

O skambučių su prašymais priimti naujus globotinius tiek daug, jog žmonės kartais net eilėje stovi, kad galėtų atiduoti savo augintinį.

Viena paguoda, sako R. Liberienė, kad nauji šeimininkai šunis iš prieglaudos ir pasiima dažniau. Pavyzdžiui, neseniai vieno benamio amsiaus atvažiavo net iš Vilniaus.

„Šunis lengviau dovanoti, – pripažįsta Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė. – Bet senelių, aišku, niekas neima. Pas mane „Rūtos užuovėjoje“ jie bus tol, kol kurio neteksime ir tik tada galėsiu priimti naują. Nors šiandien prižadėjau dar vieną 14 metų kalytę priimti… Tačiau daugiau nėra kur dėti ir tikrai nebesiplėsiu – nebėra jau jėgų.“

Tenka rūšiuoti

Beglobių gyvūnų organizacijos „Puma“, globojančios vien kates, vadovė Vilma Jakštienė taip pat sutinka, kad su daugiausia sunkumų ne tik mieste, rajone, bet turbūt visoje šalyje susiduriama dėl jų.

„Dėl šuniukų tokių didelių bėdų nėra, – sako ji. – Nė gatvėse nepamatysite labai daug benamių šunų, o ir pamatę žmonės iš karto skambina visais varpais. Bet kačių, deja, dar pilna, ir prieglaudoms sunku rasti joms vietos.“

Vadovė sako per dieną sulaukianti mažiausiai dešimties skambučių. Ir ne iš norinčiųjų įsigyti augintinę, bet atiduoti – rastą sužeistą, klaidžiojančią soduose ir pan.

Dabar, Panevėžio gyvūnų globos draugijos prieglaudai atsisakius kačių, „Puma“ taip pat nebus pajėgi visų priimti.

Šiuo metu jų turima apie šimtą. Šis skaičius nuolat kinta, bet V. Jakštienė neslepia: jei teigiamai atsakytų į visus dešimt skambučių, kurių sulaukia kasdien, prieglauda iškart persipildytų ir jei ne tą pačią, tai kitą dieną reikėtų užsidaryti.

„Vis dėlto, nors vietos labai neturime, dar „atsirūšiuojame“, – sako vadovė. – Prioritetas yra labai maži katinėliai. Suaugusių kačių vasarą tikrai negalime priimti. Bet joms gamtoje gal net geriau negu sausakimšoje patalpoje, kur vienas suserga – ir jau serga visi.“

Benamės katės iš niekur neatsiranda, primena gyvūnų globos draugijos vadovė R. Liberienė, – jas išmeta patys žmonės. P. Židonio nuotr.

Net ir su grasinimais

„Kuo toliau, tuo sunkiau kates dovanoti, – neneigia V. Jakštienė. – Pradžioje mes tai siejome su kovido laikotarpiu – gal žmonės bijojo užsikrėsti nuo gyvūnų. Dabar gal šiek tiek baiminasi ir karo, nežinios – jeigu ir mums atsitiktų tokia bėda, kaip Ukrainai, ką darytume su augintiniais…“

Įtakos nenorui priglausti gyvūną turi net orai. Karantino laikus dar gerai menantys tautiečiai šiltą vasarą naudojosi proga išvažiuoti pailsėti, paatostogauti, tad nauji augintiniai, dėl kurių reikėtų sėdėti namuose, tiesiog nerūpėjo.

„Dar viena priežastis – visų gyvūnų mylėtojų namai jau persipildę, – liūdnai šypsosi „Pumos“ vadovė. – O tiems, kurie anksčiau neturėjo kačių, ir dabar jų nereikia. Kaip aš juokauju, kačių rinka užsidarinėja, bet mūsų durys privalo būti visiems atviros.“

„Mums yra baisu. Mes jau nebeišsilaikome“, – priduria V. Jakštienė, neatmetanti tikimybės, kad organizacija neišgyvens dar metų.

Tuo metu skambučiai globėjams netyla ir kuo toliau, tuo rečiau būna mandagūs. Agresyvių piliečių grasinimai užversti skundais, jeigu prieglauda nepaims iš jų kačių, tampa kasdienybe.

„Mus gąsdina, kad privalome tą daryti, nes esame remiami Savivaldybės. Bet tiesa ta, kad valstybės paramos mes negauname“, – patikslina V. Jakštienė, teigianti, jog maistu ir kitais dalykais prieglaudą paremia geri žmonės, savanoriai, skiriantieji gyventojų pajamų mokesčio dalį. Tačiau ši suma nėra didelė, tad organizacija išsilaiko tik iš jos, kaip vadovės, asmeninių lėšų, kurias uždirba kitame darbe.

Savo asmeninėmis lėšomis sako nupirkusi ir namą katėms, nes ne kartą prašius patalpų, jų taip ir negauta.

Tačiau šelpti organizacijos be galo V. Jakštienė prisipažįsta negalinti.

Beglobių gyvūnų organizacijų atstovai vieningai tvirtina, kad su šunimis didelių bėdų nėra. P. Židonio nuotr.

Tarsi viduramžiais

Kaip ir Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovę, V. Jakštienę jau išsekino tušti šeimininkų pasiteisinimai ir nenoras sterilizuoti gyvūnus.

„Tos pačios kalbos būdavo ir prieš dešimt, ir prieš dvidešimt metų, – deja, lieka ir dabar, – sako ji. – Mums labai gaila ir pikta, kad tą dažnai girdime iš jaunų, 35–40 metų žmonių. Mums bloga klausyti tokių dalykų. Atrodo, lyg viduramžiais dar gyventume ir niekas nežiūrėtų televizijos, nematytų, kaip gyvūnai veisiasi.“

V. Jakštienės manymu, daugelis tokių „neinančių prieš gamtą“ šeimininkų yra tiesiog neatsakingi žmonės.

„Bet kai prisiveisia krūvos kačių, tada jau skambina į prieglaudą – susirinkite kates, nes jų daug, jūs privalote tą padaryti. O kad ten jų katinai priveisė, niekam neįdomu. Yra didelė dalis šeimininkų neatsakomybės ir, sakyčiau, bukumo – kitaip to nepavadinsi“, – tiesiai rėžia V. Jakštienė.

Paskutinės durys dar neužsivėrė

„Panevėžio specialaus autotransporto“ įmonės Miesto tvarkymo skyriaus vadovo Sigito Vainausko aiškinimu, katės pas juos karantinuojamos 14 dienų. Po to gyvūną reikia kažkam atiduoti.

„Kadangi dabar buvo bėda, jog niekas neėmė, mes ir negaudėme. Kitaip būtų uždaras ratas: aš paimu, o iš manęs niekas neima“, – sako jis.

S. Vainauskas teigia išsiuntinėjęs raštą visoms Panevėžio mieste veikiančioms gyvūnų globos draugijoms, bet atsiliepė tik viena, galinti per mėnesį paimti ne daugiau kaip 3–5 kates.

Toks variantas, specialisto manymu, kol kas tinkamas, nes pastaruoju metu daugiau kačių ir nesugaunama. Bet jeigu ir šios durys užsivertų, tektų informuoti miesto Savivaldybę – kad problemos sprendimo ieškotų platesniu mastu.

Miesto tvarkymo skyriaus vadovas neatmeta tikimybės, kad gyventojai, informuodami apie benamius gyvūnus, apeina įmonę ir kreipiasi tiesiai į prieglaudas. Tačiau specialistai ir patys pastebi – mieste sugaunama gerokai mažiau kačių nei anksčiau, o į rajoną, kur soduose glaudžiasi nemažai benamių ūsuočių, jie nevažiuoja.

„Tad pastaruoju metu nebuvo net ir tų 3–5 kačių. Gal jų ir yra mieste, bet į privačias valdas mes neturime teisės eiti. Gaudome tik viešose teritorijose, o čia – apmažėję“, – tikina S. Vainauskas.

• Sekundė
• Daiva SAVICKIENĖ
• #gyvūnai
• #gyvūnų prieglauda
• #katės
• #pagalba
• #Panevėžys
• #šunys