M. GARUCKO nuotr.

Duonos kepėjų šventė – su linksmybėmis ir šviežios riekės aromatu

Sekundė
Rasa Karvelytė
Kultūra
2019.07.20 17:33

Šeštadienį, vos įdienojus, į Panevėžio rajone, Radviliškių kaime esančią ūkininkų Audronės ir Albino Kisielių sodybą ėmė plūsti naminės duonos kepėjai bei ragautojai iš visos Lietuvos.

Jau devintus metus čia šurmuliuoja tradicinė duonos kepėjų šventė „Visur duona su pluta“.

Kad niekada netrūktų

Iniciatyva surengti geros nuotaikos ir gardžių kepinių nestokojančias varžytuves užgimė prieš devyniolika metų Miežiškių apylinkėse.

Pasaulio virtuvės gali pasigirti įvairiausiais išskirtiniais patiekalais, kurių paragauti trokštantieji net leidžiasi į gastronomines keliones. Vis tik nė vienas stalas neatrodo pilnas, jeigu ant jo nesipuikuoja duona.

Iš ruginių, kvietinių miltų ar jų mišinių tešlos bei raugo kildinamas kepinys lietuvių virtuvėje karaliauja nuo pirmųjų amžių po Kristaus. Iki pat XX amžiaus vidurio ruginė duona buvo pagrindinis valgis.

,,Pirmiausia tai – meilė, – atidarydama šventę jautriai apie duoną kalbėjo Audronė Kisielienė. – Meilė žemei, kuri ją išaugino, vandeniui, kuris ją laistė, saulei, kuri šildė, angelui, kuris globojo, ir žmogui, kuris nuo grūdo iki kąsnio atvedė.“

„Kai kandi duonos, paimi į save ne tik duoną, bet ir meilę. Tegul jūsų namuose niekada netrūksta duonos – skalsink, Dieve!“ – linkėjo sodybos šeimininkė.

M. GARUCKO nuotr.

Tradicijos perduodamos iš kartos į kartą

Kepėjus ne pirmus metus į savo vos už kelių kilometrų nuo Krekenavos esančią sodybą priimanti A. Kisielienė atvira: duona jų šeimos gyvenime yra viskas.

„Pirmiausia – pragyvenimo šaltinis, o taip pat hobis, – nuoširdžiai kalbėjo moteris. – Tai, kas padaryta, daroma ir ateityje bus padaroma šioje sodyboje, viskas yra susiję su duona.“

Duonos kepimo tradicijas ji sako perėmusi iš prieš porą metų amžinybėn iškeliavusios mamos, labai mėgusios šį darbą. Vyresniosios kartos moterys – močiutės – šį pasaulį paliko, kai ponia Audronė dar buvo visai vaikas, tad iš jų pasisemti patirties apgailestauja negalėjusi.

„O štai raugą gavau iš Petronėlės Kurulienės – garsios Nybragalio kaimo Miežiškių seniūnijoje duonos kepėjos, – neslepia pasididžiavimo A. Kisielienė. – Ji, nenorėdama išsinešti paslapties, į mūsų kepyklą atnešė iš savo motinos paimtą raugą. Atsidėkodami, vieną duoną pavadinome jos vardu.“

Pačiai A. Kisielienei gardžiausia juoda duona. Nors prisipažino madų nesivaikanti, bet žino, jog balta duona pamažu užleidžia vietą tamsiai.

Paprašyta pasidalinti patarimu, kad nė viena šeimininkė nepasigailėtų kepdama duoną, garsi kepėja tik nusišypsojo.

,,Prašauti galima visada, – patikino ji. – Galima užminkyti blogai, gali raugas būti išėjęs iš laiko, galima stuktelti ir duona susmegs…“

M. GARUCKO nuotr.

Veiklos – nors vežimu vežk

Visa Kisielių sodybos teritorija šiandien virte virė įvairiausiomis pramogomis ir veiklomis, o kiemo centre ūžė mugė. Joje nestigo visokiausių gėrybių: rankšluosčių, ant kurių čia pat buvo siuvinėjami norimi vardai, medinių dirbinių ir rakandų šaukštų, keptuvių, rankų darbo papuošalų, vaistingųjų žolelių ar medaus. Bet gausiausiai stalai buvo nukrauti įvairių rūšių miltais ir duona, iškepta ne tik Aukštaitijos, bet ir Žemaitijos kepėjų rankų.

Nenorintieji išlaidauti galėjo išbandyti jėgas mosuodami spragilu ar pasidairyti senųjų amatų zonoje, kur auginamus triušius ir paukščius pristatė ūkininkai, liepsnojo kalvio žaizdras.

Tradiciškai greta sodybos tvenkinio buvo įsitaisę medžio meistrai. Nemenkas skulptūras jie pradėjo drožti dar vakar.

Skulptorius Eduardas Titas savo kūryba šventės lankytojus džiugina jau devintus metus – vos šiai persikėlus į Kisielių sodybą. Iš Miežiškių atvykęs tautodailininkas šįkart iš ąžuolo skaptavo linksmai atrodančią muzikanto skulptūrą, kurios vizija, kaip sako, užgimė „tiesiog iš oro“.

„Pagalvojau, tegul renginyje groja dar vienas!“ – šmaikštavo įrankius trumpam į šalį atidėjęs E. Titas. Šventėje nedidelė dalis jo darbų eksponuota ir kepyklos patalpose.

Tautodailininkas, taip pat atsakingas ir už skulptorių, kasmet atvykstančių į Radviliškius kurti naujų skulptūrų, atranką, griežtu vertintoju savęs vis dėlto nelaiko. Sako, kūrybinės idėjos turi lietis laisvai. „Smagu pademonstruoti amatą“, – nusišypso.

M. GARUCKO nuotr.

Duona kasdieninė

Mažieji šventės lankytojai taip pat turėjo užsiėmimų. Juos viliojo specialiai paruoštas vaikų kiemas, kuriame savo programą pristatė Burbulų Dėdė, buvo galima išbandyti ir tradicinius piemenų žaidimus, padūkti ant spalvingų batutų.

Užsibūti vienoje vietoje neleido ir spalvinga koncertinė programa. Susirinkusius svečius trypti kvietė folkloro ansambliai iš Panevėžio, Upytės, Krekenavos, Linkaučių bei liaudiškos muzikos kapelos iš Paįstrio, Trakiškio. Vakarą nuspalvino Lietuvoje garsus ansamblis „Jonis“. Bet pagrindiniu šventės akcentu, žinoma, buvo duona.

Pasinaudoti suteikiama galimybe čia pat išsikepti kepaliuką susidomėjo visas būrys dailios lyties atstovų ir keli vyrai.

Ponia Angelė nepabūgo sukarti trisdešimties kilometrų ir į šventę atvyko iš Panevėžio. Čia ji nebe naujokė – apsilanko kasmet. Paklausta, kas atvilioja į Radviliškių kaimą, moteris nusijuokia, kad muzika.

Šios garsai išties kiaurą dieną lydėjo duonos šventės dalyvius. Net kai tie stojo prie stalo formuoti duonos kepalėlių.

Ir čia ponia Angelė savo jėgas išbandė nebe pirmą kartą. ,,Ir kryžių gilų pasižymėjau, – parodė. – Labai mėgstu duoną – valgau ją ir sausą žiūrėdama televizorių.“

M. GARUCKO nuotr.

Taip pat iš Panevėžio pasigardžiuoti duona su pluta, o ir savos išsikepti atvyko ir ponas Stanislovas. Vyras ilgai dailino tešlos gabalėlį, kol tas įgavo norimą formą ir išvaizdą.

Panevėžietis duoną kepė nebe pirmą sykį. Matė duonos gimimą dar gyvendamas kaime, Anykščių rajone, ir šis amatas patraukė širdį.

Paklaustas, ar peržegnojo pusvalandžiui į pečių pašautą savo duoną, ponas Stanislovas šyptelėjo, kad reiktų didesnį kepalą žegnoti, nors viltį ir tikėjimą pasiuntė ir telpančiam į delną.