Idėja Panevėžiui – mafijos muziejus

Idėja Panevėžiui – mafijos muziejus

 

Lietuviškos Čikagos vardo atsikračiusiame Panevėžyje gali atsirasti mafijos siautėjimo laikus priminsiantis muziejus. Viena iš tokios idėjos entuziasčių miesto verslininkė Dalia Remeikaitė intriguoja, kad tai turėtų būti interaktyvi pramoga, kai lankytojai turėtų nuspręsti, kuriuo keliu jiems eiti – mafijos ar bendruomeniškumo. Priklausomai nuo pasirinkto kelio, keistųsi ir eksponatai.

„Mafija yra kaip pasaulinis reiškinys. Tai ne tik mūsų miesto istorijos dalis. Mafija buvo ir bus visais laikais, pradedant politikų ir baigiant bažnyčios mafija. Tai toli gražu nebus ir paminklas banditams. Tai savotiškas pasirinkimų muziejus“, – aiškina D. Remeikaitė.

Anot jos, kol kas tokio muziejaus idėja vis dar apmąstymų stadijoje. Dar prieš karantiną buvo organizuojami įvairių visuomenės grupių susibūrimai, kuriuose keltos idėjos, ko reikia Panevėžiui. Viena iš tokių, pasak verslininkės, ir buvo įkurti mafijos muziejų.

„Kodėl negalime būti originalūs ir padaryti tokio muziejaus?“ – mano verslininkė.

Anot jos, Panevėžys tvarkosi ir gražėja, bet jeigu turistams nebus įdomių objektų, niekas nevažiuos pavaikščioti tais gražiais takeliais.

Verslininkė D. Remeikaitė įsitikinusi, kad mafijos muziejus galėtų tapti dar viena traukos vieta Panevėžyje. K. Kairio nuotr.

„Vien mafijos pavadinimas intriguoja. Dažnam tik išgirdus žodį „mafija“ užverda kraujas. Galime apsimesti, kad etiketės, jog Panevėžys kažkada buvo mažoji Čikaga, nebuvo ir nebus. Bet ar slepiant šį faktą problema išnyks? Ar slepiant šeimoje vykstantį smurtą ir alkoholizmą jie išnyksta? Neišmesi iš dainos žodžių – buvo toks mafijos etapas Panevėžyje, ir Vilnius, Kaunas, Šiauliai turėjo savo mafiją. Parodysime, kaip buvo ir kas bus, jeigu tai pasikartotų ateityje“, – muziejaus vizija dalijosi D. Remeikaitė.

Dairosi patalpų

Verslininkė pripažįsta nė neabejojanti, kad tokio muziejaus idėja bus įvertinta nevienareikšmiškai ir sulauks pasipriešinimo. Pirmą kartą mafijos muziejaus idėja buvo pristatyta prieš keletą metų per savame krašte ir užsienyje dirbančius kūrybininkus vienijantį projektą „Migruojantys paukščiai“.

„Taip, šis laikmetis labai jautrus, nes yra žmonių, kurie vienaip ar kitaip nukentėjo nuo mieste siautėjusių banditų. Todėl bus didelė užduotis visai kūrybinei komandai padaryti taip, kad nieko neužgautų ir neįskaudintų. Bet kol ta žaizda neišpūliuos, tol nieko ir nebus. Tik tuomet, kai problemą įvardiji viešai ir padarai išvadas, gali gyventi toliau“, – mano verslininkė.

Jos teigimu, jeigu tik kas nors pasaulyje pasiūlo kokią naujovę ar inovaciją, atsiranda krūva besipriešinančiųjų. Tai savotiškas detektorius, kiek idėja vertinga.

Pasak D. Remeikaitės, šiuo metu dairomasi patalpų, tinkamų tokiam muziejui. Tam reikės ir finansavimo, tačiau verslininkė neabejoja, kad jeigu idėja gera, ji anksčiau ar vėliau užgims. Svarbiausia, ar miesto bendruomenė ją palaikys.

„Jeigu Panevėžiui bus labai baisu naują erdvę pavadinti mafijos muziejumi, bus galima sugalvoti ir kokį kitą. Nežinau, kaip mūsų žmonės į tai pažiūrės. Ar būsime tokie drąsūs, kad visoms Baltijos šalims, o gal ir Europai parodytume, kaip svarbu, kad tokie dalykai kaip gaujų siautėjimai nepasikartotų“, – sakė D. Remeikaitė.

Į darbą – kaip į karą

Šiuo metu advokato padėjėju dirbantis Rolandas Rutė buvo vienas tų, kuris tais įtemptais Panevėžiui laikais bandė pažaboti nevaldomai siautėjančias nusikalstamo pasaulio grupuotes. „Tulpinių“ siautėjimo metais jis ėjo Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos Panevėžio apskričiai viršininko pareigas. Kaip ir daugelis to meto pareigūnų, R. Rutė taip pat buvo sulaukęs grasinimų, nusikaltėliai buvo susprogdinę ir jo paties automobilį. Buvęs pareigūnas tvirtina, kad tai tik dar labiau motyvavo kovoti su organizuotu nusikalstamumu Panevėžyje.

„Tais laikais nusikaltimai buvo labai įvairūs ir žiaurūs. Daug turto prievartavimo atvejų, dabar net sunku suvokti, kad tokie dalykai buvo įmanomi. Policijos pareigūnai sulaukdavo grasinimų, bet jie sukeldavo atvirkštinę reakciją – dirbdavai su dar didesne energija, nes už tavęs stovi žmonės, kurie skaudžiai nukentėjo. Pats pasirinkau tokią profesiją, net nebuvo minties viską mesti. Kaip ir kariai mūšyje – juk negalvoja apie pavojų, o bet kokia kaina siekia įveikti priešininką“, – kalbėjo R. Rutė.

Tačiau jis abejoja, ar mafijos muziejus yra tas arkliukas, kuris turėtų reprezentuoti Panevėžį.

„Visos idėjos gerbtinos, bet neįsivaizduoju, ką toks muziejus duotų ir kaip mūsų visuomenė jį priimtų. Nemanau, kad Panevėžiui reikia klijuoti nusikaltėlių etiketę. Dabar mūsų miestas matomas tikrai kitoks“, – mano R. Rutė.

Komercinėje televizijoje reporteriu dirbusio A. Skačkausko teigimu, nuo nevaldomai siautėjusių gaujų nukentėjo daugybė žmonių – iš jų buvo atimti verslai, sveikata, net gyvybė, todėl vargu ar jie ir jų artimieji norėtų anuos laikus dar kartą priminsiančio muziejaus. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Skriaudos nepasimiršo

Prieš beveik ketvirtį amžiaus, kai mieste kriminaliniai įvykiai sekė vienas paskui kitą, vienoje komercinėje televizijoje reporteriu dirbęs panevėžietis, dviejų knygų autorius Audrius Skačkauskas buvo tapęs savotišku to meto įvykių metraštininku. Anot jo, mafijos muziejai pasaulyje nėra naujiena. Garsusis Alo Kaponės muziejus Filadelfijoje ar „Peterburgo banditų“ maršrutai Rusijoje sutraukia tūkstančius lankytojų. Tačiau ar Panevėžys jau pribrendo tokiam muziejui – moralinės dilemos klausimas.

Susišaudymai ir sprogdinimai vyko ne tik tarp tarpusavyje konfliktuojančių grupuočių, buvo daug ir iš paprastų žmonių atimtų verslų, nešvarių privatizacijų, daug kas neteko artimų žmonių.

„Nuo to meto, kai Panevėžyje siautėjo nusikaltėlių grupuotės, praėjo vos 25-eri metai ir tikrai yra daug žmonių, kurie skaudžiai nukentėjo nuo visų tų dalykų. Pats pažįstu vieną verslininką, iš kurio buvo atimtas verslas, iš tos nevilties žmogus nėrė į alkoholizmo liūną. Žinant tokias istorijas abejoju, ar jiems būtų malonu visa tai prisiminti ir dar kartą išgyventi. Neneigiu, kad toks muziejus negali būti, tai mūsų miesto istorijos dalis ir jos nepaneigsi, bet ar dabar tam tinkamas laikas“, – abejoja A. Skačkauskas.

Laukiniai Vakarai

Buvusio žurnalisto nuomone, vietinių požiūris į tokį muziejų priklausys, kaip jame bus pateikta miesto kriminogeninė istorija, kurioje iki šiol yra daug tamsių dėmių ir dar daugiau neatsakytų klausimų. Anot jo, būdavo įvykių, kur žmonės net nekviesdavo policijos, nes netikėjo, kad pareigūnai gali padėti. Stipresnės jėgos reikalams išspręsti ieškodavo tarp tų pačių grupuočių.

„Ir tai ne policijos kaltė, nes ji buvo tik užgimstanti. Tiek pačių prokurorų, teisėjų, tiek policijos pareigūnų algos buvo labai mažos, o ir jaunimas nesiveržė dirbti. Būdavo, kad vienas vaikystės draugas tapdavo banditu, kitas – policijos pareigūnu. Ne paslaptis, kad korupcijos apraiškos buvo didelės, pareigūnai irgi buvo papirkinėjami, nebuvo pasitikėjimo policija, išgyvenome tikrą laukinių Vakarų laiką, kai reikalus sprendė tas, kuris turėjo didesnę jėgą, galingesnį pistoletą arba stipresnį užnugarį“, – pamena A. Skačkauskas.

Įbaugintas miestas

Anot buvusio televizijos reporterio, tuomet jis pats buvo jaunas, todėl ir į pavojus žvelgdavęs kitaip. Kone kiekvieną savaitę Panevėžyje vykdavo grupuočių santykių aiškinimaisi, baigdavęsi kruvinais susišaudymais. Žurnalistai vos spėdavę iš vieno įvykio lėkti į kitą.

„Tais laikais nebuvo bankų kortelių, tad kiekvieną mėnesį vykdavome į televiziją Vilniuje pasiimti atlyginimo. Kolegos vis pajuokaudavo, o, jūs dar gyvi. Skamba kiek makabriškai, bet tokie buvo laikai“, – pasakojo panevėžietis.
A. Skačkausko teigimu, žurnalistai privalėję rasti bendrą kalbą su abiem pusėmis – tiek policija, tiek nusikaltėliais. Jis stengėsi informaciją pateikti objektyviai, be jokių išvedžiojimų, kad paskui nebūtų priekaištų nei iš vienos, nei iš kitos pusės. Todėl jaukiai jausdavosi net kavinėse, kuriose rinkdavosi vien nusikalstamo pasaulio atstovai. Tiesa, tai truko neilgai.

„Kažkaip pagarbiai į mus žiūrėdavo tie patys banditai, bet po to turbūt peržengėme kai kurias jų nubrėžtas ribas, o po kruvinųjų „Svainijos“ įvykių sulaukėme ir grasinimų. Televizijos vadovybė mums net pasiūlė nusamdyti apsaugos įmonę. Tuo metu buvome jauni, tad negalvojome, kad tai pavojinga, nors mama, atsimenu, labai išgyvendavo, kai važiuodavau į tokius įvykius. Jeigu manęs būtų tuomet paklausę apie tokį muziejų, net nedvejodamas būčiau sakęs, kad taip, reikia parodyti tą mažąją Čikagą, bet dabar taip nebemanau. Buvo labai baisus laikas, kai žmonės vakarais niekur iš namų nekišdavo nė nosies, nes galėjai būti sumuštas vien už tai, kad kažkur ne ten pažiūrėjai“, – atsiminimais dalijosi A. Skačkauskas.

Dėkojo ir užsienio verslininkai

Tą lemtingą Kūčių naktį, kai „Svainijos“ parduotuvėje verslininkas Rimantas Okuličius nušovė keturis „tulpinių“ gaujos narius ir dar keturis sužeidė, A. Skačkauskas taip pat visą naktį budėjo įvykio vietoje. Anot jo, šaltiniai policijoje pranešė, kad kažkas įvyko „Svainijoje“, nors detalių nepasakė, tačiau iš balso buvo galima suprasti, kad tai ne šiaip santykių aiškinimasis. Jis atvyko po dvidešimties minučių, tuo metu greitosios išvežė sužeistuosius, vėliau atvyko ir nužudytųjų mamos bei žmonos. Žurnalistai buvo įleisti dešimčiai minučių nufilmuoti patalpas.
„Budėjome ten visą naktį, mobiliųjų telefonų nebuvo, tad eidavau į šalia esančią kavinę ir iš jos skambindavau į televiziją pranešinėti žinių“, – pasakojo A. Skačkauskas.

Jo nuomone, ši byla virto politine, visiems reikėjo didvyrio, kuris susidorotų su mafija. Žurnalistas rengė ne vieną interviu su pačiu R. Okuličiumi, savo akimis matė laiškus iš Latvijos, Estijos, Lenkijos verslininkų, kurie dėkojo jam už tai, kad pirmasis posovietinėje erdvėje pasipriešino nusikaltėliams.

„Visiems reikėjo tokio didvyrio, todėl niekas nebenagrinėjo giliau. Kaip ir tai, kodėl po kelių dienų nuo šio įvykio nusišovė R. Okuličiaus svainis. Tų tamsiųjų mafijos pusių būta gerokai daugiau. O ir policija ne visada skubėjo tirti visų įvykių. Vienas banditas nušovė kitą, dar kitas susprogdino viešbutyje liftą su kitais mafijos nariais, tarsi kuo mažiau banditų, tuo mažiau problemų. Kita vertus, policija ir tiek pajėgumų neturėjo. Bet ji pati ir leido „tulpiniams“ apsiginkluoti – visiems išdavė leidimus ginklams, nes neva juos persekioja rusų mafija. Labai keisti dalykai vyko tais laikais“, – kalbėjo A. Skačkauskas.

Jis abejoja, ar kada nors bus atsakyta į daugelį šių klausimų. Buvo policijos pareigūnų ir prokurorų, kurie žadėjo apie gaujų siautėjimo laikus parašyti memuarus. Deja, iki šiol nieko panašaus neatsirado.
„Gal dar neatėjo laikas apie tai kalbėti“, – mano A. Skačkauskas.

 

Komentarai

  • Nereiktų – blogio sočiai ir šiandien, Kas jį lankys? Gerų dalykų trūksta…

    • Atsakyti
  • O tai „įkūrėjai“ su protu viskas gerai ? Kokio „mafijos“ muziejaus? Krauju ir ašaromis persmelkto? Gal ji norėtų paklausti aukų Motinų, ar jos norėtų, kad žmonės eitų žiūrėti į žudikų snukius? Tai būtų neišpasakyta gėda Panevėžiui…

  • muziejų banditams? nebent šita verslininkė pati iš banditų dinastijos. ar ji dar turi kiek nors proto, ar jai viskas perkama už pinigus?

    • Atsakyti
  • Kurio čia bandito lovos mergelė buvo,kad meilužiui muziejų įkurt nori?

  • Šiaip tai ta idėja atkeliavo iš savivaldybės vieno skyriaus….tai ne panelės idėja…o galbūt tiesiog vykdymas…

  • Panevėžys buvo vadinamas Čikaga. Visa Lietuva šį sinonimą žinojo. Mes džiaugiamės atsikratę tokio vardo. Gal tegul to muziejaus kūrėjai gerai pamąsto, ar tikrai mums to reikia?

    • Atsakyti
  • Panevėžiečių prašau pritarimo.kad pirmiausia Panevėžys turėtų muziejų skirtą G.Petkevičaitei-Bitei-vienai garsiausių ne tik Panevėžio krašto.bet ir visos Lietuvos XIX a.pabaigos- XXa.vidurio asmenybių.

    • Visiškai pritariu, kad reikalingas G.Petkevičaitei-Bitei. D.Kuklierienės-Remeikaitės idėja steigti mafijos muziejų …, tiesiog trūksta žodžių.

  • Uztenka jau, kad visi pieniai Panevezio idealizuoja ir romantizuoja banditizma, nereikia skatinti ir eksponuoti tokio gyvenimo budo, tai yra visuomenes siuksles.

  • Jei pašlemėkams ir jų apgailėtiniems “pasiekimams” muziejus, tai kas tada autoriams, kūrėjams, atradėjams?
    Bet čia jau nieko nepadarysi, juk suras 10-imt punktų, kodėl tokio reikia, o ne kitokio. Pasidžiaukime, kad nors pašlemėkai ir begalviai turės muziejų, o jūs mokslo ir kiti žmoneliai nesusireikšminkit:)

  • Kam reikia tokio muziejaus? Visiška nesąmonė. Pritariu tam, kad atsirastų muziejus, skirtas Gabrielei Petkevičaitei – Bitei.

  • Tai tada ir policijos veikejus kurie dirbo isvien. Tegu zmones pamato
    Be valdzios strukturu palaikymo ,taip siautet neimanoma..

    • Atsakyti
  • Perskaičiau. Kaip senam panevėžiečiui, iš pradžių užkliuvo, kas čia per panelė Remeikaitė, nes tokios „verslininkės“ nebuvau nė karto dar girdėjęs, bet, pasirodo, ogi čia ponia Kuklierienė – valstybės turto grobstymais ir sukčiavimais pagarsėjusi Senvagės-Malūno (Romantic) viešbučio savininkė. Visų pirma, toks siūlymas yra spjūvis į veidą ir didžiulė nužudytiems, nukankintiems, išniekintiems, išprievartautiems, gyviems įbetonuotiems, sumaltiems mėsmalėse, nuskandintiems, susprogdintiems, nušautiems Panevėžio žmonėms, kurie iškentėję patyčias, pažeminimus ir kankinimus nuo svetimų okupantų – žydiškai rusiškų pavergėjų, tai vos tik išsikovoję bent šiek tiek daugiau laisvės buvo pradėti smaugti ir kankinti savųjų kraugerių – Lietuvių. Visa ta Mafija Panevėžio yra mūsų garbingo miesto GĖDA ir PASIBJAURĖJIMAS. Ji privalo būti pasmerkta ir užkasta giliai po žeme, kad daugiau NIEKADA nebeišlystų. Kur ta nevykusi savanaudiška treninguota mafija buvo, kai reikėjo kautis dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės išsaugojimo, kai visa Lietuva buvo klampinama į dar vieną vergovės konclagerį – JEVRO SĄJŪZĄ? Kur buvo ta mafija, kai reikėjo apginti Lietuviškos žemės priklausymą rengiant Lietuvos žemelės nepardavimo užsieniečiams apklausą-referendumą? Taigi buvo siaubingi laikai – mes negalėjome iš mokyklos ramiai namo pareiti – Laisvės a. prisikabindavo visokie treninguoti vaikučiai ir įžūliais snukučiais kaip iš kokio paskutinio šiukšlyno reikalaudavo rūkyti ir 10 centų, o jei juos pastumdavai ar į užpakalį pamokančiai įspirdavai (kad žinotų savo vietą ir akių žmonėms gatvėj nedraskytų), tai tuoj iš už kampo atlėkdavo keletas jau įmitusių banditėlių ir pradėdavo daužyti rankom ir kojom kur papuola. Atsimenat, kai prie daugiabučių laiptinių stovėdavo po 10-30 treninguotų jaunuolių ir gąsdindavo praeinančius žmones, spjaudydavo ant jų, spjaudydavo semkes laiptinėse, spjaudydavo laiptinėse, prie laiptinių, praeinančius žmones apšaukdavo visokiausiais šlykščiausiais vardais, o tie bijodami būti sudaužyti tyliai it kokios pelės drebėdami pro juos praeidavo? Tai tokiems išgamoms ir degradams norima pastatyti muziejų ir garbingą atminimą? Tai paklauskite, ką tokiu klausimu mano pvz. nužudyto Panevėžio prokuroro Gintaro Sereikos žmona ir vaikai jau suaugę. Paklauskite banditų nužudyto policijos komisaro Sergėjaus Piskunovo artimųjų, bendradarbių, paklauskite nužudytos Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Vidos Kazlauskaitės artimųjų ir bendradarbių, ar jiems patiktų toks „traukos objektas“ Panevėžio mieste. Kurkime Panevėžio mieste GYVYBĘ, DAINAS, ŠOKIUS, statykime šventyklas seniesiems ir tikriesiems Lietuvių Dievams, auginkime stiprias darnias šeimas, sodinkime ąžuolus, statykime šventus aukurus iš akmenų palei Nevėžio krantinę, tapkime šviesos, mokslo, sąžinės ir darbščių žmonių miestu, kuris trauks pirmiausia sugrįžti mūsų krašto jaunimą atgal į Tėviškę, o ne vilios visokius aštrių ir žiaurių įspūdžių ištroškusius prašalaičius į ponios Kuklierienės viešnamį.

    • Atsakyti
  • Matyt, norima, kad vėl grįžtų 90-ieji ir kažkam kitų pinigai kristų. Muziejus-mokykla, taip reiktų pavadint. Ir į jį eitų jauni būsimieji mafiukai

  • Steikit PANEVĖŽIO TEISĖS ISTORIJOS MUZIEJŲ. Nemanau, kad kas priešintųsi.

  • o kieno didžiausias ir įrėmintas portretas tame muziejuje kabės -Tubio? :)))

  • O tai kodėl tokio muziejaus negalima įkurti „Garse“ visai būtų faina ir griaut nereikėtu, ar ne????

Rodyti visus komentarus (17)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų