Rasa Baga photography

Dukros ir tėčio tandemas – su pučiamaisiais

Dukros ir tėčio tandemas – su pučiamaisiais

Turbūt nėra dūdų muziką mylinčio panevėžiečio, kuris nežinotų charizmatiškojo pučiamųjų orkestro „Sklepučini“ vadovo ir dirigento Vilmanto Vapsvos. Meilę muzikai jis pasėjo ir dukros, talentingos kornetininkės Amandos Vapsvaitės širdyje, jai vos šešerių įdavęs į rankas senutėlį baritoną.

 

Garsaus dūdininko atžala Amanda Vapsvaitė šiandien ir pati moko vaikus pučiamųjų meno paslapčių. Visgi tėtis visada liks jai didžiausiu autoritetu bei mokytoju.

A. Vapsvaitė gimė ir augo Panevėžio rajone, itin bendruomeniškame Šilagalio kaimelyje. Groti pradėjo būdama vos šešerių. Žinant, kaip stipriai muziką myli ir jai atsidavęs yra V. Vapsva, vadovaujantis varinių pučiamųjų instrumentų orkestrui „Sklepučini“ nuo pat jo įkūrimo 1999 metais, nenuostabu, jog jis ir buvo pirmasis muzikalios dukros mokytojas.

Muzikos meno A. Vapsvaitė taip pat mokėsi Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje pas Steponą Duoblį, su ja nuosekliai dirbusį net aštuonerius metus. Baigusi mokyklą, Amanda išvyko studijuoti į Nyderlandus, Groningeno miestą, Princo Klauso konservatoriją. Pučiamųjų instrumentų vingrybių mokėsi pas talentingą trimitininką Bobą Koertshuis.

Žinomo dūdininko V. Vapsvos atžala A. Vapsvaitė niekada nesuabejojo, jog grojimas yra jos gyvenimas. A. Gudo nuotr.

Po kelerių metų grįžusi namo studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Klaipėdos fakultete Amanda įgijo muzikos bakalauro laipsnį ir pedagogo kvalifikaciją.

Per šiuos metus A. Vapsvaitė buvo keturis kartus išrinkta atstovauti Lietuvai Europos jaunimo varinių pučiamųjų instrumentų orkestre. Taip pat džiaugiasi, jog turėjo galimybę pagal „Erasmus“ studentų mainų programą pasitobulinti Gran Kanarijoje, Las Palmo konservatorijoje „Superior De Mesica De Canarias“. Amanda ir šiandien prisimena mainų programos pabaigoje surengtą įspūdingą rečitalį, kuriame teko garbė groti.

Šių metų birželis A. Vapsvaitei buvo kaip niekad džiugus – ji tapo menų magistre. Korneto specializaciją įgijo pas lektorių, docentą Lauryną Lapę.

O šiandien jos prioritetų sąraše yra darbas su vaikais – juos moko groti variniais pučiamaisiais instrumentais ir, kaip pati sako, kartu auga.

Pradėjo nuo seno baritono

Mokytis pūsti įmantriai suraizgytą instrumentą A. Vapsvaitė pradėjo dar visai mažytė. Iš pradžių gavo senutėlį baritoną. Kadangi varinių pučiamųjų instrumentų orkestruose, kitaip brass band, nėra trimitų, vėliau tėtis į rankas jai įdavė kornetą – pašto rago, kuris praeityje naudotas paštininkų signalizuoti apie raitelių ir karietų atvykimą ar išvykimą, „palikuonį“.

Anot Amandos, kornetas yra labai melodingas solinis instrumentas, bet groti nėra lengva – reikia turėti ir valios, ir daug noro. Bet taip pat svarbu ir geras mokytojas šalia, kuris padeda iškilus sunkumams ir motyvuoja nenuleisti rankų.

„Kadangi grojant reikalinga įvaldyti įvairias technikas, tai gali pasirodyti sunku. Pavyzdžiui, dviguba ir triguba liežuvio artikuliacija ar lūpinis legato, – aiškina profesionali kornetininkė. – Bet visko galima išmoki, tereikia praktikuotis.“

Daug susikaupimo ir laiko

Pasak A. Vapsvaitės, muzikantui groti kasdien yra privaloma – ir visai nesvarbu, kokia bus diena. Net ir pats grojimas gali tapti monotoniškas, kai nori įvaldyti tam tikras technikas ar išmokti tam tikrus kūrinius. Bet viskas atsiperka, kai stoji prieš publiką ir po pasirodymo girdi aidinčius plojimus.

Amanda įsitikino: norint atlikti kūrinį be priekaištų, reikia kasdien tuo užsiimti ne dešimt ar penkiolika minučių prabėgomis, o tiek, kiek truks koncertas ar konkursas.

„Tarp pūtikų yra posakis, jog norint gerai pasirodyti ir atlikti programą, repeticijų metu turi galėti ją atlikti du kartus iš eilės. Tai yra darbas, reikalaujanti daug susikaupimo ir laiko“, – pabrėžia kornetininkė.

Rasa Baga photography

Nenuginčijamas autoritetas

Pasak A. Vapsvaitės, bet kuriame pasirinktame kelyje be galo svarbus yra pirmasis mokytojas. Amandai juo buvo tėtis. Jis ir šiandien dirba su vaikais ir jaunimu, ne tik vadovauja orkestrui „Sklepučini“ bet ir moko pradedančiuosius.

„Prie mano muzikinės kelionės nemaža dalimi yra prisidėjęs ir Remigijus Vilys, kuris vadovauja orkestrui „Aukštyn“, yra Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos įkūrėjas, sumanytojas“, – sako Amanda.

Tačiau nenuginčijamas autoritetas jai visada liks geriausiu pučiamųjų instrumentų orkestro vadovu pripažintas, prestižinę „Aukso paukštę“ į Šilagalį parvežęs tėtis, kuris kiekvieną dieną moko būti geresne pedagoge.

Iš pasaulinio lygio profesionalių muzikantų pavyzdys A. Vapsvaitei yra jaunoji šveicarų kornetininkė Ketlin Gaspoz. Taip pat ji žavisi Kelin Hanas – devyniolikos metų džiazo trimitininke.

Meditacija virtuvėje

Pasak Amandos, kiekvienas mylintis tai, ką daro, darbą vadins gyvenimo būdu. Ne išimtis – ir ji. Muzika užima ypatingą vietą jos gyvenime.

„Jau baigdama pradinę mokyklą žinojau, jog mokysiuosi muzikos. Turbūt tą supratau jau po pirmųjų koncertų su „Sklepučini“, – svarsto kornetininkė.

Tiesa, kurį laiką A. Vapsvaitė buvo labai susidomėjusi konditerija ir maisto gamyba. Gal gurmaniškų patiekalų gaminimas ir būtų išplėšęs Amandą iš muzikos, bet dabar tai liko tik hobiu. Maisto ruošą, o ypač pyragų kepimą, kornetininkė vadina meditacija.

A. Gudo nuotr.

Norėtų dar poros valandų

Šiuo metu A. Vapsvaitė vadovauja Panevėžio rajono Velžio gimnazijos vario dūdų orkestrui, pati ilgus metus groja pučiamųjų orkestre „Sklepučini“. Sako, jog jai labai smagu ugdyti jaunuosius talentus ir kartu eiti su jais muzikos keliu.

Paklausta, ar kartais paroje nepritrūksta laiko, Amanda tik šypteli: „Aišku, galėtų prisidėti dar porą valandų. Bet viską spėju, stengiuosi planuoti darbus. Laikas neprailgsta, kai darai tai, kas patinka.“

Kornetininkei labiau prie širdies šiuolaikiniai kūriniai nei amžinoji klasika. Anot jos, tokius kur kas didesnis iššūkis groti kaip solistui, nes klasikinius tiesiog groja kiekvienas. Pasak Amandos, pučiamaisiais instrumentais atliekamų kūrinių sudėtingumą netgi būtų sunku apibūdinti – jie visi gali atrodyti sudėtingi, bet nesimokant ir nieko nedarant, niekada netaps lengvesni.

„O susidūrus su iššūkiu ir įveikus, jis ir nebeatrodo toks sunkus“, – šypteli pašnekovė.

Amandai ypač imponuoja kompozitoriaus, sero Malkolmo Henrio Arnoldo kūryba. Taip pat J.G. Pennequin ar Guillaume Balay palikimas.

Senelio genai

Muzika A. Vapsvaitei reiškia visišką ramybę, galimybę nusikelti kitur ir pravalyti mintis. Nuo pat mažų dienų girdėdama įvairių instrumentų atliekamus kūrinius, ji iš karto suklusdavo ir tapdavo ramesnė.

Amanda prisimena, jog visada buvo tas vaikas, kuriam patiko muzika, nuo pat pirmos klasės tiesiog veržėsi groti. Tiesa, Vapsvų šeimoje auga ir dar vienas talentas – Amandos jaunesnė sesuo taip pat groja pučiamųjų orkestre „Sklepučini“ althornu.

Mama, savarankiškai išmokusi groti pianinu, vaikystėje kurdavo su sese dainas. Tad vienaip ar kitaip, šioje šeimoje visi turi menininko gyslelę.

A. Vapsvaitė svarsto, jog šeimos muzikalumas tikriausiai atėjo iš senelio.

„Jis vis dar muzikuoja, groja akordeonu ir kitais smulkiais instrumentais kapeloje, dainuoja chore, vyrų vokaliniame ansamblyje, – vardija Amanda. – Taip muzika užkariavo ir tėčio širdį, o iš jo meilė jai perėjo ir man.“

K. Daugėlos nuotr.

Knygos ir kelionės

Su kornetu rankoje A. Vapsvaitė išmaišė daugybę pasaulio šalių – dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose konkursuose ir pasirodymuose. Labiausiai jai įsiminė Europos jaunimo orkestrai, kuriuose ne kartą teko groti.

„Tai yra trijų ar net keturių dienų darbas be jokio atokvėpio po 8–9 valandas. Pasiruošus visiškai naujai programai, ji atliekama pilnai salei muzikantų, kurių akyse matosi toks pat mėgavimasis muzika“, – pasakoja kornetininkė.

Tai, kad pučiamųjų muzika mėgaujasi ne tik patys atlikėjai, bet ir klausytojai, Amanda sprendžia iš gausaus žiūrovų būrio.

„Publika gali būti įnoringa dėl savo muzikinio skonio, ne visiems gali patikti atlikėjo pasirinkta programa. Bet mūsų regiono žmonės yra kultūringi klausytojai“, – sako A. Vapsvaitė.

Kai instrumentas ramiai ilsisi, Amanda griebiasi knygos. Taip pat gamina ar mėgaujasi kelionėmis aplink pasaulį.

Paklausta, ar galvoje nekirba ir daugiau dar neįgyvendintų tikslų ir svajonių, A. Vapsvaitė sako, jog muzika yra įaugusi jai į kraują, todėl net galvodama apie tolimą ateitį, mato save su instrumentu rankoje.

„Muzika nebūtinai vis dar bus mano darbas, bet išliks hobiu visą gyvenimą“, – svarsto kornetininkė.

 

Komentarai

  • Gražu, kad redakcija pastebi šaunius Panevėžio rajono darbštuolius, sėkmingai ugdantys jaunimą, Sėkmės Jums Jūsų prasminguose darbuose.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų