Iš dugno šovė į viršūnę

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• Aktualijos
• 2019.10.13 08:00

Panevėžietis Bronius Vaitiekūnas žino pergalės skonį, kai laimi jo vadovaujama miesto futbolo komanda. Ir gerai žino, ką reiškia atsidurti visiškame dugne.

Perėjęs alkoholizmo liūną ir net pabuvęs benamiu, ištvėręs du infarktus, jis sugebėjo pakilti, sukurti verslą ir dargi gimtajam miestui grąžinti futbolo čempionų vardą.

Po mokyklos – tiesiai į šeimą

„Reikia pasiekti dugną, kad save atrastum iš naujo“, – sako Bronius, gyvenime patyręs šalto bei karšto ir jau trečius metus  vadovaujantis futbolo klubui „Panevėžys“.

Futbolo sezonas Lietuvoje jau eina į pabaigą, o prieš ketvertą metų susikūręs ir legendinį „Ekraną“ pakeitęs futbolo klubas „Panevėžys“ lėtai, bet gana sėkmingai lipa į aukščiausios šalies lygos viršūnę. Panevėžiečiai čia turi tvirtą penktą vietą.

„Norėtųsi kilti aukštyn, teoriškai būtų galima siekti dar daugiau. Bet mane jau tramdo, juk ir taip jau daug padarėme. Pernai po trejų metų žaidimo tapome pirmosios lygos čempionais ir iškovojome teisę varžytis su geriausiomis šalies komandomis“, – teigia A lygos naujoko – futbolo klubo „Panevėžys“ direktorius Bronius Vaitiekūnas.

Sportas iš tiesų jo didžiausia gyvenimo aistra. Tikras panevėžietis niekada nepraleisdavo savo miesto komandos rungtynių, sekė pasaulinio futbolo naujienas, bet šioje srityje Bronius niekada nebuvo tikras profesionalas.

Mokykliniais metais jis kamuolį spardė tuometėje sporto mokykloje, kurią dabar pakeitusi Futbolo akademija. Bet baigęs vidurinę mokyklą perspektyvus sportininkas nėrė į savarankišką gyvenimą ir apie futbolininko karjerą nė nebegalvojo.

„Mano tėvai, paprasti „Ekrano“ darbininkai, niekada nebuvo turtingi. Savimi nuo pat jaunystės turėjau pasirūpinti pats, tad ir baigęs vidurinę iš karto ėjau dirbti. Dar kiek savo malonumui žaidžiau iki armijos, o po jos atsirado šeima, gimė sūnus Dominykas“, – pasakoja B. Vaitiekūnas.

Nors Bronius Vaitiekūnas turi tik vidurinį išsilavinimą ir su sportu jį tesieja begalinė meilė futbolui, jam patikėtos atsakingos futbolo klubo vadovo pareigos. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Nuo verslininko iki benamio

Tapęs šeimos galva Bronius stengėsi kuo labiau pasirūpinti artimaisiais, ėmėsi ne vieno verslo. Dar sovietmečiu sugebėjo tapti vienu pirmųjų to laikmečio vadinamųjų spekuliantų ir griebėsi visko, kas duotų pinigą.

„Ir karolius vėriau, ir vaikišką šampaną gaminau“, – prisiminęs anuos laikus juokiasi futbolo klubo vadovas.

Tačiau netrukus vaikiškas šampanas virto tikru, o juokas – jo paties ir šeimos ašaromis. Panevėžietis atvirai pripažįsta, kad nesulaukęs nė trisdešimties įklimpo į alkoholizmą.

„Iki 27-erių gėriau labai mažai, paskui mano porcijos augo, o sulaukęs 34-erių pasiekiau visišką dugną“, – skausmingos praeities nė nebando slėpti B. Vaitiekūnas.

Po septynerių priklausomybės nuo alkoholio metų Bronius sakosi tapęs tikru benamiu: kasdien ėjo per Panevėžio barus, ieškojo sugėrovų.

Neištvėrusi tokio gyvenimo žmona ryžosi skyryboms.

„Jau valkatavau gatvėse, o alaus bokalą galiausiai vos beišlaikydavau net abiem rankom. Buvo ir juodžiausių minčių užbaigti šitas kančias. Prisimenu, einu prie upės, vaikai maudosi, mano gimtadienis, o aš niekam šiam pasaulyje nebereikalingas“, – išgyvenimų negali pamiršti B. Vaitiekūnas.

„Mano gyvenimas – vieni iššūkiai, nuolat turiu kažką pakeisti, įveikti, nugalėti. Bet aš toks esu ir kitaip net negalėčiau.“

B. Vaitiekūnas

Dvidešimtmetis be alkoholio

Tuo juodu, alkoholiu dvokiančiu laikotarpiu Bronius sako nebematęs pasirinkimo – gerti nebegalėjo, bet ir nebegerti – taip pat. Šeima alkoholiko nelaukė. B. Vaitiekūnas dabar tvirtina, kad jo artimieji teisingai darė nusisukę – priklausomybėmis sergančiam ligoniui tik dar geriau, jei aplinka jo gaili, glosto kaip katiną ir vis bando suprasti.

Spyris į užpakalį – tik tai, pasak pašnekovo, jį ir išgelbėjo iš baisaus likimo gniaužtų. Vyras pats sukaupė paskutines jėgas ir išbandė alkoholikams padėti skirtas programas.

Dabar futbolo klubo direktorius jau švenčia 20 metų blaivybės jubiliejų. Daugiau nei pusę šio laiko jis kaip padėką atriekė savo išsigelbėjimui ir dvylika metų aktyviai padėjo kitiems alkoholikams. Bronius rengdavo blaivybės stovyklas ir dalyvaudavo prevenciniuose policijos reiduose, renginiuose, pasakodamas apie savo liūdną patirtį su velnio lašais. Netgi ėmė Lietuvai atstovauti pasaulio benamių futbolo čempionatuose.

„Tačiau mane ištiko du infarktai ir supratau, kad reikia stoti, palikti savo misiją nuošalyje, perduoti ją kitiems“, – pasakoja B. Vaitiekūnas.

Tokia veikla, anot panevėžiečio, jam davusi be galo daug.

„Duodamas kitiems, aš ir pats gaudavau paramą negrįžti atgal“, – sako vyras.

Jau daug metų jis visai nebejaučia potraukio svaigalams, nes žino, prie ko tie priveda. Bet supranta ir šios klastingos ligos padarinius – atkristi galima ir ilgai negėrus.

„Daugelis žino, kad nevartoju alkoholio, ir nebesiūlo, o jei ir pakiša, paprastai, be jokio skaudulio atsisakau“, – kalba Bronius.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kojos trauma išmokė siūti

Mąstydamas, kas jį vis dėlto privertė gražiausius jaunystės metus atiduoti alkoholiui, B. Vaitiekūnas svarsto, jog galbūt  nemokėjo prisitaikyti prie laisvos Lietuvos. Atgavus nepriklausomybę, kūrėsi įmonės, o puikybės apimtas buvęs sovietinis verslininkas nebesugebėjo lygiuotis į jas. Tačiau išsigydęs alkoholizmą panevėžietis suprato, kad visgi turi puikių vadybos įgūdžių, tik juos reikia naujai pritaikyti.

„Kai tik pradėjau sveikti, ėmiau vėl žaisti mėgstamą futbolą ir pažeidžiau Achilo sausgyslę. Žmona sutiko priimti atgal ligonį. Neturėdamas ką veikti, paprašydavau jos iš siuvyklos, kur dirbo, parnešti ir man darbo. Taip su traumuota koja mindavau siuvimo mašiną ir padėdavau žmonai“, – pasakoja pašnekovas, tvirtindamas, kad visą gyvenimą jam sunku buvo išbūti be darbo, net atostogos vos ne kančia.

Prakutęs Bronius pasiūlė sutuoktinei kurti savo siuvyklą. Šeimos verslas sparčiai augo, bet daugiau darbo būdavo moteriai, o vyrui vėl ėmė stigti veiklos.

„Tada nusprendžiau imtis kavos: pradėjau nuo kavos aparatų, o paskui įkūriau vieną paskui kitą kavines Panevėžyje. Jos dabar priklauso kitiems savininkams. Pats ėmiau vadovauti kavos aparatus siūlančiai stambiai įmonei. Mano darbdaviai tikriausiai pastebėjo talentą bendrauti su žmonėmis, moku juo įtikinti“, – šypsosi versle pastaruoju metu itin plačiai besisukantis B. Vatiekūnas, tapęs įmonės Panevėžio regiono vadovu.

Pasirinko sporto mėgėją

Su tokiu pačiu trenksmu B. Vaitiekūnas grįžo ir į futbolą. Bankrutavus Panevėžio klubui „Ekranas“, panevėžiečiai šios sporto šakos gerbėjai ir profesionalai ėmė intensyviai galvoti apie naują tokį patį darinį. Anot Broniaus, Aukštaitijos sostinėje auga labai gabi jaunų futbolininkų karta ir jiems reikia autoritetų ne kažkur Vilniuje ar Portugalijoje, o savame mieste. Čia jie turėtų gauti galimybę pereiti karjeros laiptais nuo mažesnės iki didesnės komandos.

Taip Panevėžyje gimė nauja futbolo komanda, o Bronius sulaukė kvietimo jai vadovauti.

„Visada būdavau rungtynių tribūnose, nuolat sekiau „Ekrano“ žaidimą, todėl mane ir pakvietė – iš pradžių kaip rėmėją, paskui vadovą. Iš tiesų nesu šio sporto vadybos specialistas ir teko visko mokytis“, – pripažįsta klubo direktorius.

Pirmi metai, anot jo, buvo sunkūs ne tik pačiam, bet ir žaidėjams. Pinigai jauno klubo nelepino, gelbėjo tik patriotizmas.

„Puikiai žaidžia Paulius Janušauskas, aš jį tiesiog įkalbėjau grįžti ginti savo gimto miesto garbės. Tiek sporte, tiek ir versle ne tik pinigai motyvuoja. Reikia uždegti savo komandą“, – įsitikinęs direktorius.

Kelią reikėjo tiesti ir iki rėmėjų. Šie ne itin veržiasi finansiškai palaikyti miesto komandos. Tam, B. Vaitiekūno nuomone, gali turėti įtakos buvusio klubo „Ekranas“ bankrotas – verslininkai nebepasitiki sportininkais.

„Mano tikslas, kad ateityje klubas pats save išlaikytų“, – teigia direktorius.

Ir jis tiki, kad iki šio tikslo jau nebetoli. B. Vaitiekūnas neabejoja, kad jo komanda, jei ne šiemet, tai per kelerius metus, vis tiek pasieks Lietuvos futbolo čempionų medalius.

Pati gražiausia futbolo klubo „Panevėžys“ direktoriaus akimirka sportinėse varžybose, kai jo komandos palaikyti atvažiavo šeima – žmona ir sūnus aktorius. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Sūnus išgydė homofobiją

Pernai pasiektas toks titulas žemesnėje lygoje B. Vaitiekūnui buvo labai svarbus įvykis. Ir ne tik dėl futbolo perspektyvų Panevėžyje. Į lemtingas rungtynes tada „Panevėžio“ žaidimo atėjo pažiūrėti ir Broniaus šeima. Prisiminęs savo žmoną ir sporto vaikystėje nekentusį sūnų žiūrovų tribūnose, klubo vadovas dar ir dabar netramdo ašarų.

„Mokykloje sūnus manęs prašydavo parašyti raštelius, atleidžiančius nuo kūno kultūros“, – šypsosi panevėžietis, pasakodamas apie atžalą, aktoriaus kelią pasirinkusį Dominyką.

Menininko keliu pasukęs Dominykas dabar ir pats ėmė sportuoti, lanko šokius.

„Man svarbiausia, kad jis būtų geras žmogus ir nebijodamas nieko eitų į priekį“, – pabrėžė Bronius ir kalba pasisuka apie neseniai paskleistą jo sūnaus viešą pripažinimą apie seksualinę orientaciją. Trisdešimtmetis D. Vaitiekūnas – homoseksualus.

„Buvo šokas, kaltinau save, juk aš jo septynerius metus, kai gėriau, nė nemačiau, į pirmą klasę vedžiau, kad būtų proga išgerti. Bet dabar suprantu Dominyką ir jį visiškai palaikau“, – patikina tėvas, dėl sūnaus šiemet net homoseksualų eitynėse pirmą kartą dalyvavęs.

Perlaužęs savo iki tol homofobišką mąstyseną, verslininkas ir Panevėžio futbolo gaivintojas teigia, kad homoseksualai niekam nieko nenori įrodyti, tik apginti savo teises. Europa tolerancijos atžvilgiu, panevėžiečio pastebėjimu, smarkiai lenkia Lietuvą.

„Buvo, kad klube kažkas kažką pavadino gėjumi. Aš tiesiai pasakiau, kad nepakęsiu rasizmo ir homofobijos savo komandoje. Visi žino, koks mano sūnus ir mano nuomonę apie tai – nesislepiu ir neslepiu savo vaiko“, – pabrėžė klubo „Panevėžys“ vadovas.

Jis palaiko  LGBT (lesbietes, gėjus, biseksualus ir transseksualus vienijanti iniciatyva) bendruomenę, dalyvauja jos mokymuose tėvams. Kursus lanko ir Broniaus žmona, kuriai iš pradžių sūnaus žinia sukėlė didelių išgyvenimų.

„Mano gyvenimas – vieni iššūkiai, nuolat turiu kažką pakeisti, įveikti, nugalėti. Bet aš toks esu ir kitaip net negalėčiau“, – sako ugnį ir vandenį perėjęs sportininkas, vadovas, verslininkas ir geras tėvas.

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• #Bronius Vaitiekūnas
• #Dominykas Vaitiekūnas
• #Futbolas
• #Gyvenimas
• #komanda
• #Panevėžys
• #Žmonės