Du keliai ta pačia kryptimi

Du keliai ta pačia kryptimi

Scenos aristokratais vieną kartą pavadintus menininkus Stasį Petronaitį (1932–2016) ir Reginą Zdanavičiūtę (1925–2015) tas vardas lydėjo visą gyvenimą – sutuoktiniai aktoriai iš tikrųjų tokie ir buvo.

Mintys popieriuje

„Daugelis žmonių ne gyvena, bet kalba, – ir tai gal ne taip blogai, nes kalbėti kur kas lengviau, negu gyventi.“

„Esu laimingas, kad man visiškai nerūpi pasaulio patobulinimas ir kad jis man geras toks, koks yra, t. y. netobulas, nepagerintas, nepagerinamas“, – tokių žodžių niekada negalėtų parašyti paviršutiniškas, būties prasmės, jos paskirties nesuvokiantis žmogus.

O šitai užrašęs panevėžietis aktorius Stasys Petronaitis žinojo ir visada siekė suprasti daugeliui svetimus ir nerūpimus egzistencijos, tikrųjų vertybių dalykus.

Prasmingų, cituotinų minčių šio menininko paties parašytose knygose bei kituose leidiniuose gausu.

S. Petronaitis puikiai valdė plunksną – jis yra išleidęs esė ir atsiminimų knygas „Mokiausi skraidyti“ bei „Mano aitvarai“.

O Nomedos Simėnienės sudarytoje knygoje „Aktorius Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai“ minčių, laiškų, pastebėjimų, atsiliepimų, nuomonių atrasime itin daug.

Šioje knygoje, kaip ir gyvenime, petys į petį su pagrindiniu herojumi eina dar viena talentinga asmenybė – jo žmona, aktorė Regina Zdanavičiūtė. Savo mylimai žmonai S. Petronaitis skiria daug gražių žodžių – vadina ją švelnia būtybe, patikimu žmogumi, pažeidžiama, romantiška, viltinga moterimi.

Knygą sudariusi N. Simėnienė daug bendravo su abiem šiais ypatingais žmonėmis, dvasios, scenos ir gyvenimo aristokratais jų dienų saulėlydyje.

Į knygą ji sudėjo šių menininkų unikalią korespondenciją: aktorių, režisierių, žymių visuomenės veikėjų laiškus S. Petronaičiui, taip pat tų žmonių prisiminimus. Knygoje spausdinami S. Petronaičio laiškai, rašyti žmonai Reginai, taip pat aktoriaus mintys, užrašai.

„Prisiminimai apie šiuos du žmones man ir skaudūs, ir labai brangūs“, – sako knygos sudarytoja N. Simėnienė.

Regina Zdanavičiūtė – Kanina spektaklyje B. Jonsono „Sukčiaus testamentas“ („Volponė“) (rež. Juozas Miltinis), 1974 m.

Atitolintas vienišumas

Sumanymas sudaryti knygą neatsirado iš karto – augo ir brendo pamažu. Pirmosios mintys gimė gurkšnojant arbatą menininkų namuose Danutės gatvėje.

O vėliau, kaip pasakoja autorė, kai Stasys kasdien skubėdavo aplankyti savosios Renutės į globos namus, vienišumo būsena vis giliau skverbėsi į jų namus ir kėlė nerimą.

Tad ir buvo imtasi šios knygos. Beje, pavadinimą „Aktorius Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai“ pasufleravo pats Stasys. Žodis „pakeleivis“ jam atrodė labiausiai tinkamas pagerbti ir atminti šalia jo ėjusius žmones.

Pradėjęs tvarkyti archyvą, ieškoti medžiagos aktorius įsitraukė į kūrybos procesą,

„Tai knyga, kurios kūrybiniu procesu buvo bandyta atitolinti slegiančią vienišumo būseną, nes vienatvė, cituojant vieną iš Aktoriaus laiškų, nėra blogybė: „mums vienatvė dažnai atrodo bausmė, o Strindbergas sako, kad tai geras dalykas, ir tikrasis pasaulio pažinimas ateina tuo keliu… tai savęs sustygavimas, suradimas dvasinės harmonijos“, – prisimena N. Simėnienė.

Vien tik galimybė bendrauti, prisiliesti prie tų žmonių gyvenimo, jų minčių, potyrių buvo autorei ypatinga dovana.

Net pilkoje kasdienybėje šių dviejų talentų individualumas švietė – abu turėjo savo požiūrį, jautė ir vertino tik tai, kas tikra, nesižavėjo masine kultūra, bet niekada nesididžiavo nei savo išprusimu, nei gebėjimais, nei pasiekimais.

Su knygos sudarytojos nuomone neabejotinai sutiks pažinojusieji S. Petronaitį ir R. Zdanavičiūtę.

Ir dabar, kai jokios galimybės susitikti nei vieno, nei kito jau senokai nebeturime, jų vardai Panevėžio kultūros istorijoje išlieka įrašyti visam laikui.

Eleonora Matulaitė – Aušrinė, Stasys Petronaitis – Vacius spektaklyje B. Sruogos „Pavasario giesmė“ (rež. Juozas Miltinis), 1965 m.

Išėjo paskui žmoną

Panevėžyje gyvenusius ir dirbusius aktorius miestas bene labiausiai pagerbė 2002 metais. Tuomet R. Zdanavičiūtei buvo suteiktas meno srityje nusipelniusios panevėžietės vardas, S. Petronaitis buvo paskelbtas nusipelniusiu panevėžiečiu.

Teatro mylėtojai žino, kad šių dviejų menininkų kūrybos keliai buvo skirtingi, tik jie tarsi savaime susiliejo į vieną – ir nutrūko abu beveik vienu metu.

Mirus žmonai R. Zdanavičiūtei, S. Petronaitis, praėjus keliems mėnesiams, eidamas aštuoniasdešimt ketvirtuosius metus, savo noru pasitraukė iš gyvenimo.

2016 metų gegužę legendinis teatro ir kino aktorius, „Auksinių scenos kryžių“ Padėkos premijos laureatas S. Petronaitis pasirinko mirtį.

Legendinio teatro primadona, viena žymiausių J. Miltinio dramos teatro pirmosios kartos aktorių R. Zdanavičiūtė mirė 2015 metų lapkritį – nuėjusi ilgą gyvenimo kelią.

Juk tų pačių metų birželį tuo metu dėl sveikatos Šv. Juozapo globos namuose gyvenusi aktorė šventė savo 90-ąjį gimtadienį.

Sulaukė ir sveikintojų, kurių dėmesio ir gerų žodžių buvo labai sujaudinta.

Prisiminė tuomet ji ir režisierių Juozą Miltinį, kurio įkurtą studiją pradėjo lankyti dar būdama mokine. Atėjusi į Panevėžio teatrą 1943-iaisiais, ji scenai atidavė daugiau kaip šešiasdešimt metų.

Paskutines buvimo šioje žemėje valandas aktorė taip pat praleido scenoje – joje buvo pašarvota.

Atėjus atsisveikinimo laikui, pagerbus velionę tylos minute, aidint plojimams uždanga iš lėto užsivėrė, atskirdama aktorę nuo žiūrovų, tarsi gyvenimą nuo mirties.

Prie fojė pastatytos R. Zdanavičiūtės nuotraukos buvo parašyta: „Šiandien po apniukusiu rudens dangumi liūdi visa Panevėžio kultūrinė bendruomenė – netekome dar vienos nuostabios Aktorės – Reginos Zdanavičiūtės. Mūsų Renės, Renytės…“

Vyresnio amžiaus teatro mylėtojai R. Zdanavičiūtę, be abejo, mena kaip Liusi Kuper iš K. Rapoporto pjėsės „Toliau – tyla“, Boba Vienaakę – iš K. Sajos „Devynbėdžių“, Melisą Gardner – A. R. Gurney „Meilės laiškų“ ar kitų pastatymų.

Jos kūryba išsaugota ir kino juostose.

R. Zdanavičiūtė sukūrė nepamirštamą Marcinkaus žmonos vaidmenį garsiajame filme „Niekas nenorėjo mirti“. Žinoma ji ir iš kitų kino filmų – „Tas prakeiktas nuolankumas“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Mainai“, „Vilius Karalius“ ir kt.

Teatre atsisveikinti nepanoro

Po keleto mėnesių į paskutinę kelionę S. Petronaitis taip pat palydėtas aidint gerbėjų plojimams ir skambant mylimos aktoriaus dainininkės Marlenos Dytrich balsui.

Tik S. Petronaitis nepanoro būti pašarvotas teatre ir dar prieš mirtį buvo išreiškęs tokią savo valią.

Nors būtent Panevėžio teatro scenoje atsiskleidė unikalus aktoriaus talentas.

Teatro kritikai S. Petronaitį vadindavo gyvąja scenos legenda, aukštos klasės aktoriumi, apdovanotu ypatingu talentu.

Tie, kas matė S. Petronaitį scenoje (nors tokių jau tikrai nebedaug – aktorius iš teatro išėjo beveik prieš 50 metų), įsiminė jo gilią, sukrečiančią vaidybą. Jis turėjo ypatingą scenos pojūtį, atsiduodavo vaidmeniui iki visiško išsekimo, gal todėl sugebėdavo suvirpinti slapčiausias sielos stygas.

Tie, kas matė jo sukurtą Makbeto vaidmenį V. Šekspyro „Makbete“ ar Ivanovą A. Čechovo „Ivanove“, tikina, kad kitą tokį talentingą aktorių sunku būtų surasti.

Apie S. Petronaičio Makbetą daug pasakojimų girdėta. Vienas iš jų, kad aktorius prieš šį spektaklį į teatro grimo kambarį ateidavo prieš kelias dienas – ir jau niekur nebeišeidavo. Prieiti, pakalbinti jo taip pat nebuvo galima – taip kruopščiai ruoštasi. Užtat išjaustas, išgyventas Makbetas buvo unikalus, nedaug kas kitą tokį matė.

Po mokslų režisieriaus J. Miltinio vadovaujamoje teatro vaidybos studijoje Panevėžio dramos teatre S. Petronaitis dirbo 1951–1973 metais.

O paskui iš teatro pasitraukė – tiesiog išėjo.

Toliau aktoriaus kūryba tęsėsi kine, bet ir su kinu po kurio laiko atsisveikinta.

S. Petronaitis kine filmavosi nuo 1953 iki 1986 metų. Jis sukūrė apie 50 vaidmenų, matėme jį filmuose „Naktys be nakvynės“ , „Sodybų tuštėjimo metas“, „Herkus Mantas“, „Perskeltas dangus“ ir kituose.

O paskui daug metų aktorius viešumoje beveik nedalyvavo, tapo savotiškas vienišius filosofas. Mėgstama jo pramoga buvo likusi tik žvejyba.

Kazimieras Vitkus – Aleliūmas, Regina Zdanavičiūtė – Boba Vienaakė, Alfredas Dukšta – Daunoras K. Sajos spektaklyje „Devynbėdžiai“ (rež. Vaclovas Blėdis), 1974 m. PAVB K. Vitkaus fondo nuotraukos

Neakivaizdinė draugystė

Dar norisi paminėti vieną įdomų nutikimą iš R. Zdanavičiūtės gyvenimo. Jis parodo, kaip netikėtai žmonės gali surasti vienas kitam artimas, giminingas sielas.

Apie tokį susitikimą galima sužinoti iš N. Simėnienės knygoje pateikiamo susirašinėjimo.

Čia publikuojami Margaritos Dvarionaitės (1928–2008) – garsios muzikės, orkestrų dirigentės laiškai R. Zdanavičiūtei.

Šių dviejų talentingų moterų pažintis prasidėjo labai netikėtai – dirigentė, pamačiusi aktorę vienoje televizijos laidoje ir pajutusi jos asmenybės žavesį bei sielos artumą, parašė Reginai laišką.

Tai buvo 2001 metais.

Gavusi laišką panevėžietė aktorė atsakė – taip ir prasidėjo jų susirašinėjimas. Ir koks įdomus, kiek daug jos viena kitai turėjo pasakyti… Deja, susitikti akis į akį toms dviem moterims taip ir neteko…

Beje, tame susirašinėjime neakivaizdžiai dalyvavo ir nuolat būdavo minimas ir S. Petronaitis. Jam, be kita ko, linkėta ir sėkmingos žvejybos.

„O Staselis tegu būna optimistas, žinai, žuvys kaip koncertai – kada koks“; „Taigi Staseliui kuo daugiau riebių banginių, o Tau skanių iš jų patiekalų“, – rašė dirigentė.

Skaitai jaudinančius laiškus ir supranti, kaip svarbu žmogui turėti artimą, bendramintį draugą, su kuriuo galėtum kalbėtis ar susirašyti bet kokiomis temomis.

Štai M. Dvarionaitė rašo: „Ne kasdien tokia šventė sutikti giminingą dūšią, o Tu man tokia iš karto pasirodei. Tai ir rašau dabar tik kaip per geografinį atstumą, kaip sesei kokiai savo širdies bičiulei.“ „O, žinai, aš dažnai išgyvenu tokią, galima sakyti, žemiausią būsenos pakopą: nenoro norėti. Ropštis iš jos yra supersunku. Bet tik pats gali tai padaryti, jokie čia vaistai negali pamačyti. Toks jau tas gyvenimas: tik pramerkei akis ir jau laikas jas užmerkti.“ „Labiausiai sužavėjo Jūsų linkėjimai klausytojams, sulaukusiems saulėlydžio: „Nereikia nieko atidėlioti“. Taip. Daug ko nesuspėsi atlikti. Pakartojote kasdienę mano mintį. Sena tai, bet amžina tiesa.“

Trumpai

Regina Zdanavičiūtė (1925 m. birželio 12 d. Kaune – 2015 m. lapkričio 13 d.) – Lietuvos teatro ir kino aktorė.

1943 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją ir Juozo Miltinio dramos studiją, iki 2003 m. dirbo Panevėžio dramos teatre.

Stasys Petronaitis (1932 m. rugpjūčio 8 d. Plaučiškių kaime, Pakruojo r. – 2016 m. gegužės 2 d. Panevėžyje) – lietuvių teatro ir kino aktorius.

1950–1951 m. mokėsi J. Miltinio teatro studijoje. Nuo 1951 m. – Panevėžio dramos teatro aktorius. Sukūrė 50 vaidmenų teatre, kine – 40 vaidmenų.

Abu palaidoti Ramygalos gatvės kapinėse.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų