E. Tito rankose gimęs šv. Pranciškus iškeliaus prie kitų šventųjų – šis drožėjo darbas jau pažadėtas Panevėžio vyskupui Linui Vodopjanovui. P. Židonio nuotr.

Drožėjui mintį sufleruoja medis

Drožėjui mintį sufleruoja medis

 

Medžio drožėjų trauka pasižyminčiame Rokiškyje vėl kaukši tautodailininkų kaltai. Po penkerių metų pertraukos čia vykstančiame tarptautiniame medžio drožėjų plenere „Improvizacijos Liongino Šepkos gyvenimo ir kūrybos temomis“, skirtame šio ypatingo talento kūrėjo atminimui įamžinti, kartu su dar dešimčia menininkų iš Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos drožybos amato vingrybes atskleis ir miežiškėnas Eduardas Titas.

Plenere sukurtos medžio skulptūros bei kompozicijos papuoš Rokiškyje Liongino Šepkos skulptūrų parką.

Ši vasara E. Titui nepašykštėjo darbo. Kai Radviliškių kaimo šventėje „Duonos kelias“ Audronės ir Albino Kisielių sodyboje tautodailininkas iš ąžuolo išskaptavo muzikantą su armonika, susirinkusieji ėmė spėlioti, ar čia tik ne Stasiukas iš folkloro ansamblio „Raskila“. O drožėjas tik suokalbiškai juokiasi: „Šįsyk neras panašaus nė į vieną čia grojusį, mat nosį kaip bulvę uždėjau.“

Dar vienas medžio drožėjų pleneras vyko Kupiškio rajono Adomynės kaime – 2019-ųjų Panevėžio apskrities mažojoje kultūros sostinėje. Net 14 ąžuolų kamienų buvo skirta dviem suolams prie dvaro ir skulptūroms parke. Eduardas sako, kad Adomynėje ąžuolas jam pakliuvęs su skauduliais, tad dvaro parko dvasią – didžiulį trijų metrų ilgio suolą ir pavadino „Miško dvasia“.

Dovanoja naują gyvenimą

O dabar į Rokiškyje vykstantį konkursą-parodą E. Titas savo skulptūras išvežė pirmą kartą. Šiam tautodailininkui labai sunku surengti parodą, mat paprastai namie neužsilieka nė vieno darbo. E. Tito skulptūromis išpuošti Miežiškiai, kuriuose jis gyvena ir kuria, jo kurtas „Duonos kelias“ pasitinka ir palydi Radviliškių kepyklos svečius, „Ąžuolo sakmė Lietuvai“ – didžiulė skulptūrinė kompozicija – pastatyta Panevėžio Beržų progimnazijos kieme, Paįstrį puošia skulptūra Juozui Zikarui atminti, daug ir kitų E. Tito kūrinių išsibarstę po visą Lietuvą. Ką tik nauja skulptūra iškilo sodyboje Anykščių rajone, Troškūnuose, skirta užsakovo mamos devyniasdešimtmečiui. Drožėjas mintį išreiškė pavaizduodamas bitę motinėlę ir dvi bitutes – jos vaikus.

Pasak E. Tito, pirmasis jo skulptūros mokytojas – prieniškis medžio drožėjas Algimantas Sakalauskas. Jo darbus Eduardas buvo matęs tik nuotraukose, tačiau vieną kartą išdrįso ir nuvažiavo į Prienus susipažinti su meistru ir paprašyti išmokyti kūrybos paslapčių.

Ąžuolas didžioji mano aistra, prisipažįsta E. Titas. Man patinka didelės skulptūros. Mažų darbų nelabai mėgstu. Kartais nusipiešiu tik mintį, ne eskizą, nuo kurio negali nenukrypti. Man svarbiausia – mintis, idėja. Medis pats pasako, ką su juo daryti. Neišeina darbas, jei pats negyveni juo. Kuri skulptūra brangiausia sielai ar labiausiai išgyventa? Tokios nėra. Kiekvienoje skulptūroje viskas sudėta, ką tuo metu jauti. Labai smagu, kai tu medžiui dar kartą dovanoji gyvybę, naują gyvenimą. Pradėjau nuo pagonybės, nuo dvasių, dabar kuriu daug šventųjų.“

Galerija

Gyveno su vyru ir šv. Pranciškumi

Drožėjas žino, kad negali dirbti, kai prasta nuotaika. Tai pastebėjęs pats, o ir mokytojas tokią pastabą davė.

Buvau susierzinęs, turėjau problemų, jis priėjo ir sako: tau kažkas negerai, nedirbk, viskas matosi“, – pasakoja miežiškėnas.

Tam pritaria ir jo žmona, Miežiškių kultūros centro direktorė Birutė Titienė – miestelio šviesulys. Kalbėdama apie vyrą, Birutė patvirtina: mitas, kad su menininkais gyventi sunku.

O Eduardas, anot jos, labai jautrus.

Matau, kaip naktimis nemiega, galvoja. Kai pažadėjo Krekenavoje padaryti skulptūrą, juokiausi, kad pusę mėnesio gyvenau su vyru ir su šv. Pranciškumi. Ant stalo sugulė visos knygos, viskas, ką galima paskaityti apie šį šventąjį. Naktį prabundu, o Eduardas, kompiuterį įsijungęs, skaito. Gilinosi iki smulkmenų, kol subrandino mintį. Labai daug dirbo, kol viską išsinagrinėjo. Labai džiaugiuosi, kad Eduardas šalia. Jam tenka gyventi ir su mano kūryba, su mūsų kultūros centro rūpesčiais“, – pasakoja B. Titienė.

Šventojo skulptūra – vyskupui

Drožėjas giria Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų mažosios bazilikos rektorių ir kleboną, teologijos mokslų daktarą Gediminą Jankūną, pastūmėjusį įsigilinti į šv. Pranciškaus istoriją. Taip gimė medžio skulptūrų kompozicija „Šv. Pranciškus ir Gubijo vilkas“, iškilusi bazilikos pašonėje.

Ir filmą žiūrėjau, ir skaičiau apie Pranciškų, paskui pradėjau kurti. Mano vaizduotėje vilkas turėjo būti didesnis, lyg piktoji dvasia. Nors gal jis buvo kaip visi vilkai, bet žmonių akyse baimę kėlė ir atrodė baisesnis, galingesnis, tai ir kūriau taip. Labai svarbi man ir Pranciškaus veido išraiška. Norėjau, kad būtų labai ramus, ir pasisekė, žvilgsnis nukreiptas į vilką, rankos judesys lyg stabdantis, kad galėtų jį pašventinti. Ta skulptūra, man atrodo, kaip tikėjimo galia: jeigu tiki, gali padaryti viską“, – mano šventojo skulptūrą išdrožęs E. Titas.

O paskui atsirado dar vienas šv. Pranciškus, aplipęs paukščiais. Jau kitoks. Jame sugulė tai, kas netilpo į pirmąjį. Antrasis Pranciškus dabar išvažiavo į konkursą Rokiškyje. Ten pastovės ir grįš į Panevėžio kraštą. Nors B. Titienė sako, kad gyveno su vyru ir su šv. Pranciškumi, tačiau dabar namuose liks tik Eduardas, o jo rankose gimęs šv. Pranciškus iškeliaus prie kitų šventųjų – šis drožėjo darbas jau pažadėtas Panevėžio vyskupui Linui Vodopjanovui.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų