Vytautas Ulevičius iš ąžuolo įspūdingas skulptūras drožia jau daugiau kaip penkiasdešimt metų.

Drožėjas nuo Dievo

Drožėjas nuo Dievo

Prie Lietuvos puošimo, jos istorinės atminties išsaugojimo ir kitų kilnių darbų prisidedantis vienas garsiausių tautodailininkų Vytautas Ulevičius žmones nustebina pažadėdamas po mirties paminklą padaryti. Nesuprantantiems, ką meistras tuo norintis pasakyti, jis ir neaiškina – tesižino patys.

Garsusis tautodailininkas Vytautas Ulevičius balandį minės 86-ąjį gimtadienį, bet nei metų našta, nei sveikata ar silpstančiomis jėgomis nesiskundžia. O jam ir nėra kada – triūsia, kaip pats sako, po dvidešimt penkias valandas per parą. Nustebusiems, ir iš kur tiek valandų priskaičiuoja, pro ūsą šyptelėjęs patikslina: „Atsikeliu valanda anksčiau“.

Bendrauti su šiuo menininku – vienas malonumas, ypač jeigu pagauni jo išmoningai susuktus humoro kabliukus ir užkibęs drąsiai seki paskui tarp gausybės žodžių slypintį tiesos ir išminties grūdą.

Bet laiko tai jau reikia turėti – sako, jeigu nori bent truputėlį jį ir jo kūrybą suprasti, mažiausiai dvi su puse valandos derėtų klausytis. O geriausia dar ir šalia drožinių sustojus.

O tų V. Ulevičiaus drožinių tokia gausybė, kad jų ir suskaičiuoti neįmanoma. Medyje išdėstytų pasakojimų temos pačios įvairiausios: istorija, religija, mitologija, tradicinis liaudies menas. Veidai, išraiškos, siužetai, kompozicijos kūriniuose keičia vieni kitus, bet visur matai tą patį ryškų, lengvai atpažįstamą, talentingą menininką.

Vytauto Ulevičiaus darbus puošianti ištobulinta liaudies meno ornamentika – išskirtinis jo kūrybos bruožas.

Ne vienas V. Ulevičiaus darbas skirtas Lietuvos istorijos įvykiams paminėti. Meistras kūriniuose įamžino ir garbingąją Lietuvos šimtmečio datą, ir kai kuriuos nuo 1918 metų Vasario 16-osios iki šių dienų vykusius įvykius.

O dar V. Ulevičiaus kūriniuose ir Žalgirio, ir Durbės, Oršos mūšiai, ir valdovai, ir istorinės asmenybės. Drožėjui labai svarbus ir Vilnius, ir Gedimino pilis.

„Man viskas įdomu“, – tarsteli tautodailininkas.

Ypatingieji šachmatai sužavėjo

Su V. Ulevičiaus darbais galima susipažinti daugelyje šalies vietų – aikštėse, parkuose, kapinėse, ant kalvų, prie bažnyčių, kryžkelių. O štai garsiajame Kryžių kalne atrasite net keturiolika jo išdrožtų didingų skulptūrų, žyminčių Kristaus kančių kelią.

V. Ulevičiaus drožinių aptiksime įvairiose pasaulio vietose. Pavyzdžiui, Italijoje Bardi miestelio centrą puošia jo sukurtas unikalus darbas, skirtas Lietuvos bičiuliui kardinolui Antonijui Samorė. Ir šalia Londono esančioje sodyboje pastatytas V. Ulevičiaus sukurtas koplytstulpis, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui.

Labai įdomūs V. Ulevičiaus išdrožti šachmatai, pavadinti „Žalgirio mūšis“, eksponuojami Kėdainiuose įrengtame jo darbų muziejuje. Didžiulės apimties kūrinys pagamintas net iš penkių ąžuolų. Jame metrinės ir dar aukštesnės šachmatų figūros vaizduoja visą kariauną – sparnuoti žirgai, ginkluoti kariai, karūnuoti valdovai.

Kas tik pamato šiuos šachmatus, jais susižavi ir tautodailininkui skiria pačias nuoširdžiausias pagyras.

Iš viso yra penki V. Ulevičiaus darbų muziejai, o vienas jų net ne Lietuvoje – Italijoje. Šis įrengtas autoriui dovanojus savo kūrinių kolekciją Popiežiškajai Šv. Kazimiero lietuvių kolegijai Romoje.

Daugybė įspūdingų V. Ulevičiaus drožinių eksponuojama ir Panevėžyje. Apie keturias dešimtis skulptūrų menininkas 2005 metais padovanojo Aukštaitijos sostinei – miestui, kur prabėgo jo jaunystė. Įstabiais medžio raižiniais panevėžiečiai gali ir dabar pasigrožėti miesto Santuokų rūmuose Respublikos gatvėje.

O dar viena tautodailininko medžio drožinių ir piešinių ekspozicija įrengta Žemaičių dailės muziejuje Plungėje, Oginskio dvaro rūmuose.

Muziejus klėtelėje

Vienas iš tų penkių muziejų yra Kėdainių rajone, Krakėse, paties tautodailininko sodybos kieme esančioje klėtelėje. Į šį muziejų atėjus kartu su pačiu V. Ulevičiumi, pamačius įspūdingas ąžuolo skulptūras, išgirdus autoriaus pasakojimus apie kiekvieną kūrinį, kiekvieną detalę, veriasi visai kitoks, neregėtas ir nepažįstamas pasaulis su angelais ir drakonais, rūpintojėliais, kryžiais, paukščiais, žiedais, karūnomis.

V. Ulevičiaus kolekcijoje rūpintojėlis gana dažnai sutinkamas – tai mėgstama meistro tema, vienas populiariausių tautodailės objektų, lietuvių tautos simbolių.

Santuokų rūmuose Panevėžyje eksponuojama apie keturias dešimtis V. Ulevičiaus įstabiųjų medžio drožinių, kuriuos menininkas 2005 metais padovanojo Aukštaitijos sostinei – miestui, kur prabėgo jo jaunystė.
I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Tautodailininkas sako, kad niekas tokio rūpintojėlio kaip lietuviškasis daugiau neturi – jame tiek meilės, rūpesčio, ilgesio, supratimo, atjautos, tikėjimo. Visus tuos jausmus tautodailininkas drožiniuose ir stengiasi atskleisti.

O apie kryžių meistras sako, jog čia ne šiaip sau ženklas ar simbolis – tos dvi susikertančios linijos moko gyvenimo išminties.

„Vertikalioji linija – materialusis pasaulis, horizontalioji – dvasinis. Jų susikirtimo taškas – prasmė, gyvenimo saikas. Reikia žmogui ir to materialinio, tik jis negali užgožti dvasios. O šiais laikais tarsi ir nebe savo vietoje tas susikirtimo taškas. Svyra kryžius, nes viską į save traukia, užvaldyti nori materialusis pasaulis“, – svarsto medžio drožėjas.

Drožėjas nuo Dievo

V. Ulevičius – laisvas ir nepriklausomas kūrėjas. Jis nemėgsta, kad užsakovai nurodinėtų, kaip vieną ar kitą darbą daryti.

„Kai padarysiu, pamatys. Norės – paims, nepatiks, galės palikti“, – ne kartą yra akcentavęs tautodailininkas.

„Aš ir sovietmečiu buvau laisvas, nepriklausomas – ir širdimi, ir mintimis, ir darbais“, – sako V. Ulevičius.

Nors anuomet daug ko kurti neleido cenzūra, menininko prasmingos mintys buvo išreiškiamos simboliais. O V. Ulevičius – medžio drožėjas, kaip teigia jo kūrybos gerbėjai, nuo Dievo.

Prisimindamas pradžių pradžią, meistras pasakoja pirmuosius darbelius išdrožęs dar ankstyvoje vaikystėje.

Ganydamas į akmenį išsigaląsdavo per vargus gautą peiliuką ir meistraudavo švilpynes, kiškučius, kitas žvėrelių figūrėles. Net mama ilgai negalėjo patikėti, jog čia paties vaiko darbas.

Niekas drožinėti jo neskatino. Saviesiems neatrodė, kad drožinėjimai rimtas užsiėmimas.

„Buvau jau vedęs, kai dar girdėdavau priekaištus – štai jau suaugęs žmogus, o niekais užsiimi, visokius „balvonėlius“ drožinėji“, – mena tautodailininkas.

Tačiau tie „balvonėliai“ greitai virto ir kasdieniu užsiėmimu, ir pragyvenimo šaltiniu – daug kam jie patiko, buvo reikalingi, žavėjo. Pasipylė užsakymai, įvertinimai, prizai.

Dabar šio meistro monumentalių skulptūrų galima suskaičiuoti bene keturis šimtus, o mažesnių darbų, ko gero, ir tūkstančiai susidarytų.

Ir dabar V. Ulevičius nesėdi be darbo. Kol sveikatos užteks, kurs tokius darbus, kurie primintų žmonėms svarbiausias gyvenimo taisykles, vertybes, tiesas ir net kai kurių vis dažniau pamirštamus Dešimt Dievo įsakymų.

Dieną naktį kala

Prieš dešimtmetį išleistame Vytauto Ulevičiaus darbų albume „Medžio giesmė“ publikuojamame profesoriaus Vytenio Rimkaus straipsnyje pabrėžiama: „Stebėtinas V. Ulevičiaus darbštumas, organizuotumas, uždegantis ir kitus su juo ar šalia dirbančius. Iškalti, išdrožti skulptūras iš medžio – tai ne tik sumanymai, apsvarstymai, bet ir sunkus darbas, reikalaujantis didelių fizinių išteklių, upelių prakaito.“

Straipsnyje cituojama ir apie V. Ulevičių jo kolegų sukurta epigrama: „Vytautas sveikatos turi/ šešios dienos – ir skulptūra./ Dieną kalė, naktį kalė/tiktai beprotis taip gali“.

Ir iš tikrųjų, užsidegimo, darbštumo ir ištvermės šiam žmogui galima tik pavydėti. Sumanymų jo galvoje sukasi daugybė.

Vytauto ir Reginos Ulevičių sodybos kiemą taip pat puošia įvairios skulptūros.

„Patinka man žmogus, jam ir sakau – aš tau po mirties paminklą padarysiu. Ir kitiems taip sakiau. Susitinka jie ir stebisi, kiek tas Ulevičius gyvent galvoja, kad visiems pasirengęs paminklus statyti? O aš neaiškinu – jeigu nesupranta, tai ir nereikia“, – šypteli garsusis drožėjas.

Net ir įpusėjęs devintą dešimtį, V. Ulevičius sako iki šios dienos tebesimokantis iš visko ir iš visų.

„Skaitau, klausinėju, gaudau kiekvieno pašnekovo žodžius, jų turimas žinias, sukauptą patirtį. Ir dar mokausi iš klaidų. O jos neišvengiamos, nėra žmogaus, klaidų nedarančio“, – mano meistras.

Bet tų klaidų paties kūryboje, atrodo, ne tiek daug. Juk V. Ulevičiaus įvertinimų ir apdovanojimų kraitis gausus. Jis respublikinėse amatų dienose medžio drožėjų šventėje du kartus karūnuotas drožėjų drožėju, yra pelnęs aukščiausią tautodailininkų apdovanojimą – „Aukso vainiką“. V. Ulevičiui suteiktas pirmos klasės meistro – dailininko garbės vardas, Lietuvos nusipelniusio pramonės darbuotojo garbės vardas, pripažintas geriausiu Panevėžio apskrities meistru, Nacionalinių vertybių rinkimuose buvo nominuotas žmogaus – amžininko kategorijoje ir kt.

Biografija

Tautodailininkas medžio drožėjas Vytautas Ulevičius gimė Anykščių rajone, Traupyje 1934 metų balandžio 12 d.

1941–1948 m. mokėsi Panevėžio aštuonmetėje mokykloje, 1950 m. baigė Kauno Nemuno 1-ąją laivininkystės amatų mokyklą.

1950–1953 m. V. Ulevičius dirbo Kauno laivų remonto gamykloje staliumi. 1953–1956 m. atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje.

1956–1966 m. buvo Panevėžio siuvimo fabriko „Nevėžis“ sukirpėjas, 1966–1967 m. – Panevėžio „Ekrano“ gamyklos darbininkas. Drožinėti pradėjo nuo 1957 metų.

Nuo 1967 m. V. Ulevičius yra profesionalus medžio drožėjas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

1967–1972 m. dirbo Panevėžio suvenyrų įmonėje „Tulpė“ medžio drožėju.

1972–1984 m. gyveno Zarasų rajone, dirbo Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ meistru dailininku. Tuo metu V. Ulevičius dalyvavo liaudies meistrų stovyklose, parengė medžio skulptūrų ansamblio „Zodiako ženklai“ projektą.

1984–1989 m. gyveno ir dirbo Vilniuje, paskui persikėlė į Kėdainių rajoną, iš pradžių – prie Dotnuvos, o paskui į Krakes, kur gyvena ir dabar.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų