Vietoje nenustygstančiai, aktyviai panevėžietei A. Butrimienei veiklos niekuomet netrūko. Tačiau tai nesutrukdė jai rasti laiko geriems darbams. Šiandien Amita – ramstis vienišiems senjorams. Be šios moters rankų jiems pasaulis atrodytų kur kas nykesnis.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijoje A. Butrimienė neatlygintinai dirbo dar nesulaukusi pilnametystės: padėdavo rinkti aukas, dalydavo labdarą sunkiai besiverčiantiesiems. Pasak Amitos, tai buvo nuostabi patirtis, bet savanoriavimą teko pristabdyti išvykus studijuoti. Vėliau ragavo emigranto duonos svetur.
„Grįžusi į Lietuvą įgijau aplinkos apsaugos magistro laipsnį, paskui kūriau šeimą, atsirado darbas. Taip prabėgo nemažai laiko, bet visada sakiau sau, kad kada nors grįšiu prie savanorystės. Prabėgus daugiau nei penkiolikai metų aš ir vėl savanoriauju“, – šypsosi A. Butrimienė.
Savanoriauti Amita pradėjo Panevėžio rajone veikiančiuose Jotainių globos namuose.
Kartą per savaitę kartu su kelių savanorių komanda vykdavo aplankyti ten gyvenančių vienišų žmonių.
A. Butrimienei įstrigo, jog kaskart globos namuose jie būdavo labai šiltai priimami. Kartu su globotiniais piešdavo, eidavo pasivaikščioti, dalyvaudavo vietiniuose renginiuose ar tiesiog kalbėdavosi.
Prie savanorių panevėžietė prisijungė, ir kai pasaulį supurtė pandemija. Per televiziją nuolatos skelbė, kad trūksta pagalbos rankų, tad Amita užpildė savanorio anketą. Ji stojo į pirmąsias linijas, kasdien nešė maistą sergantiems klastinga COVID-19 liga.
„Kai daug informacijos apie ligą dar nebuvo, visi bijojo eit į viešumą ar sirgo, aš su ilgu pirkinių sąrašu vaikščiodavau po parduotuves, pirkdavau maisto, būtiniausių prekių ir pristatydavau krepšius prie pat durų“, – pasakoja savanorė.
O šiandien A. Butrimienė daugiausia dėmesio skiria „Šiltų apsilankymų“ programai. Turi savo senjorą, su kuriuo bendrauja, nuolatos palaiko ryšį, padeda, kai šiam prireikia pagalbos.
„Gera matyti, kaip jis kas kartą džiaugiasi ir stebisi, kad yra dar žemėje žmonių, norinčių padėti senukams“, – sako Amita.
Savo senjorą savanorė lanko kartą per savaitę: eina kartu pasivaikščioti, padeda nuvykti į įvairias įstaigas, susiskambina telefonu, pasikalba apie šių dienų aktualijas, pasiteirauja apie jo sveikatą.
Sulaukęs dėmesio garbaus amžiaus žmogus, anot A. Butrimienės, jaučiasi kur kas ramiau ir saugiau.
„Šis senolis jau yra mano gyvenime. Jaučiu pareigą jam paskambinti ir pasiteirauti, kaip laikosi. Ir pats, kai nori pasikalbėti, man skambina. Atsirado ryšys ir dar viena draugystė mano gyvenime“, – džiaugiasi Amita.
Pasak A. Butrimienės, iniciatyvos „Šilti apsilankymai“ tikslas yra nuoširdus pokalbis, užmegztas ryšys ir gera globojamo žmogaus emocinė savijauta. Savanoriai lanko vienišus senelius, su jais vaikšto lauke, padeda apsipirkti, nueiti pas gydytoją, garsiai skaito knygas, varto nuotraukų albumus, tiesiog bendrauja.
„Taip kuriasi nepaprastos draugystės“, – pastebi savanorė.
Anot A. Butrimienės, užmegzti ryšį su senjorais nėra sunku. Jie dažnai tiesiog neturi kam pasipasakoti, labai nori pasikalbėti, atsiverti.
„Toks yra ir mano lankomas senolis. Jis vienišas, tad svarbiausia jį išklausyti, leisti išsipasakoti, jei reikia – pasidalyti patarimu“, – teigia savanorė.
Anot A. Butrimienės, tokia savanorystė padeda išmokti bendrauti su vyresnio amžiaus žmogumi, įsijausti ir kartu išgyventi jo emocijas. Visgi, pripažįsta savanorė, tam reikia ir kantrybės, nes senjorai labai nori dėmesio ir rūpesčio. Tačiau, tikina Amita, smagu žinoti, kad tavęs labai laukia ir kad tavo buvimas šalia gali tiek daug reikšti.
Savanoriaudama A. Butrimienė dar kartą įsitikino, kokie skirtingi žmonės ir kaip smarkiai gali skirtis net ir pačių senolių požiūriai į tuos pačius dalykus.
A. Butrimienė tikina, jog savanorystė padėjo ir pačiai atsiskleisti, ji tapo kantresnė, atsakingesnė.
„Savanoriaudama įgijau daugiau įgūdžių, turiu galimybę dar geriau pažinti save ir išbandyti įvairiose situacijose“, – teigia Amita.
Artimieji jau įprato, kad Amita savanoriauja, bet ji nuolatos sulaukia aplinkinių klausimų, kodėl savo laiką dalija svetimiems.
Panevėžietė atvira: jai jau pabodo aiškinti, kad savanoriaudama ne tik duoda, bet ir pati gauna.
„Man gera padėti žmonėms. Tada ir pati jaučiuosi geriau. Savanoriavimas tapo mano gyvenimo dalimi. Artimieji pasiteirauja, kaip man sekasi su lankomu senjoru, pagiria už mano pastangas ir atkaklumą“, – džiaugiasi Amita.
Jis svarsto, kad savanorystė yra labai individualus dalykas ir kiekvienas ją jaučia ir patiria skirtingai.
„Kartais sunku derinti savanoriavimą su įprastu gyvenimu, bet vis tiek stengiuosi rasti laiko padėti tiems, kam mano pagalbos tikrai reikia“, – sako A. Butrimienė.
Komentarai
Šaunuolė esi Amita. Džiaugiuosi už tave, kad pasirinkai tokį laisvalaikio kelią.
Kad esi išklausanti pastebėjau jau vasarą, kai buvome visi susitikę bendrystėje. Biržams ir mūsų „Aušros“ mokyklai garbė
Daugiau tokių žmonių. Aš irgi dirbu soc. Darbą. Esu laiminga padedama žmonėms. Sėkmės.