-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jau šiandien sveikinsime savo tėvelius su jų švente. Tai diena – viena iš dviejų metuose, skirtų artimiausiems žmonėms, kurių dėka esame šioje žemėje. Tėčiai ir mamos formuoja mūsų pasaulį ir patys yra svarbiausia jo dalis, kol įgyjame savarankiškų gebėjimų bei atsakomybės jausmą.
Tėvo diena kilo iš Motinos dienos. Jų abiejų kilmės vieta – Jungtinės Amerikos Valstijos. Motinos diena pirmą kartą atšvęsta Filadelfijoje dar 1908-aisiais, o Tėvo dienos teko laukti dar beveik du dešimtmečius.
Iki šiol mamoms skirta šventė sulaukia daugiau dėmesio, ir tai natūralu. Vyrai savo atžalas paprastai auklėja tyliai ir didžiausia dovana jiems – dorai į gyvenimą išleistas įpėdinis.
Kad svarbiausia užauginti dorą, sąžiningą ir pilietišką atžalą, mano Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariatų Kriminalinės policijos skyriaus 2-ojo poskyrio tyrėjas Svajūnas Kvietkauskas.
Vakar jį kartu su kitais pareigūnais sveikino policijos vadovai. Panevėžio miesto ir rajono komisariatuose dirba nemažai tėvelių, o S. Kvietkauskas gali pasigirti bene gausiausia šeima – jiedu su žmona Jolita susilaukė trijų sūnų ir dukters.
„Pilietiškumas – vienas svarbiausių mūsų šeimos prioritetų“, – sako Svajūnas Kvietkauskas, besidžiaugiantis jau anūką jam padovanojusia dukra ir su žmona Jolita į savarankišką gyvenimą netrukus išleisiantis antrąjį sūnų – namuose liks tik jaunėlis Marius. Asmeninio archyvo nuotr.
Vyriausiai Kvietkauskų atžalai Ernestai jau 29-eri. Dukra vyrui gimė iš pirmos santuokos, tačiau su tėvu ji nuo pat vaikystės bendravo labai artimai, kartu keliaudavo, pramogaudavo.
„Ernesta baigė Panevėžio kolegijoje buhalteriją ir šiuo metu dirba. Laimingai ištekėjusi ji jau augina man trimetį anūką. Stengiuosi padėti jį prižiūrėti – dažnai pagelbėja jauniausias sūnus Marius, kurį nuo mažylio skiria mažiausias metų skirtumas“, – šypsosi daugiavaikis tėtis.
Jo pagrandukas didžiausias šeimos numylėtinis. Mariui dabar trylika, jis mokosi „Vilties“ progimnazijoje. Jauniausias sūnus, pasak S. Kvietkausko, retkarčiais pasinaudoja savo „mažylio“ statusu – pritingi mokytis.
„Šiaip jis geras vaikas, – neslepia pasididžiavimo tėtis. – Marius sportuoja Panevėžio baidarių ir kanojų sporto klube, anksčiau lankė boksą, turėjo apdovanojimų.“
Sportui neabejinga visa šios šeimos vyrija ir pirmasis pavyzdys visiems pats tėvas. Panevėžyje gimęs ir užaugęs S. Kvietkauskas buvo aistringas bokso mėgėjas, lankė šios sporto šakos treniruotes.
„Vienu metu treniruotis teko su itin skandalinga, kriminaline praeitimi pagarsėjusiais žmonėmis. Tik vėliau sužinojau apie jų veiklą už sporto salės, laimė, jų įtakos nepajutau“, – šypsosi tarnybą policijoje pasirinkęs vyras.
Teisėsaugos srityje 52-ejų panevėžietis jau praleido tris dešimtis savo darbo metų. Už ilgametę tarnybą yra pelnęs medalį.
Policijoje samdoma pareigūne dirba ir S. Kvietkausko žmona. Apie policininko darbą ateityje pasvajoja jaunylis sūnus. Nors jį domina ir brolio Tomo prasiskintas kelias – 26-erių vyras baigė Juozo Miltinio gimnaziją ir įstojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Čia iš 440 kandidatų mokytis teisę gavo tik vos daugiau nei dvi dešimtys abiturientų. Tarp jų – ir panevėžietis Tomas Kvietkauskas.
Dabar kriminalisto sūnus tarnauja karaliaus Mindaugo husarų batalione, eina kuopos vado pavaduotojo pareigas, turi vyresniojo leitenanto laipsnį. Šiuo metu jis išvykęs į mokymus Estijoje.
Tomas, kaip ir tėtis, buvo stiprus boksininkas, ir jo laimėjimai, pasak S. Kvietkausko, daug svaresni.
„Tomas daug metų sportavo Panevėžio bokso klube „Olimpietis“, tapo keliolikos įvairių čempionatų ir tarptautinių turnyrų prizininku“, – džiaugiasi tėtis.
Be to, priduria, Tomas buvo neabejingas ir menui. Nuo 2004 metų vaidino Juozo Miltinio dramos teatro spektakliuose.
Boksą dievina ir trečias Kvietkauskų sūnus – aštuoniolikmetis Mantas. Dabar jis baigia gimnaziją ir ketina studijuoti kineziterapijos mokslus, nors anksčiau itin troško, kaip ir brolis, tapti karininku.
„Nuo pirmos klasės Mantas sportuoja bokso klube, yra daugkartinis šios sporto šakos varžybų prizininkas. 2013-aisiais jis tapo Lietuvos jaunių bokso čempionu. Abu sūnus treniravo Petras Prokofjevas“, – atžalomis didžiavosi pareigūnas. Jis ir dabar pakviečia savo vaikus į šeimos bokso turnyrą namuose.
Tokie aukšti vaikų pasiekimai – ir jų tėvo nuopelnas. S. Kvietkauskas tvirtina, kad jo atžalos neturėdavo laiko žvalgytis į gatvę ir leisti laiką dykaduoniaudamos.
„Jie visą laiką turėdavo kuo užsiimti, net minčių nebūdavo apie kiemą. Visi sūnūs mokykloje lankė šaulių būrelius“, – pasakoja.
. „Pilietiškumas – vienas svarbiausių mūsų šeimos prioritetų“, – sako Svajūnas Kvietkauskas, besidžiaugiantis jau anūką jam padovanojusia dukra ir su žmona Jolita į savarankišką gyvenimą netrukus išleisiantis antrąjį sūnų – namuose liks tik jaunėlis Marius. Asmeninio archyvo nuotr.
„Pilietiškumas – vienas svarbiausių mūsų šeimos prioritetų. Niekada nepraleidžiame valstybinių švenčių, dalyvaujame jų renginiuose“, – priduria S. Kvietkauskas.
Šeimai gera kartu aktyviai leisti laiką. Tėvai su vaikais daug keliauja, dažniausiai po Lietuvą. O savaitgalius jiems patinka leisti savame sode.
„Mūsų šeimoje darbai neskirstomi – jei dirbame, tai dirbame visi kartu. Jei ilsimės, taip pat drauge. Vaikai nuo mažens nesibodi ir indus išplauti, ir gėles palaistyti, valgį pagaminti. Ypač virtuvėje eksperimentuoti mėgsta mūsų Mantas. Vaikų charakteriams gerų savybių davė ir tai, kad mes visada turėjome namuose gyvūnų – auginame šunį, katę, nemažą akvariumą. Viską tenka prižiūrėti kartu“, – pasakojo kriminalistas.
Vyras pripažįsta, kad tėvu būti nelengva. Pirmo vaiko jis susilaukė būdamas 22-ejų metų. Iki tol net negalvodavo, kokia tai didelė atsakomybė, juk reikia ne tik pasirūpinti šeimos buitimi, bet ir jos auklėjimu.
Tačiau pareigūnas sako nesantis itin griežtas savo atžaloms. Dėl to sutiko ir kartu į susitikimą su „Sekundės“ korespondentais atėjęs Kvietkauskų pagrandukas. Mariaus teigimu, tėtis – gana nuolaidus, tik persistengti ir piktnaudžiauti jo gerumu nevalia.
„Tikrai nesu toks griežtas, kaip mano tėvas, – pažymėjo S. Kvietkauskas. – Jis buvo vairuotojas, užaugino mus, du vaikus. Visada buvo aišku, kas yra tėvo žodis ir pagarba artimiesiems.“
„Bet tikriausiai kiekvienas savo atžalas auklėja skirtingai, – svarsto keturių vaikų tėvas. – Net ir šiuolaikiniai tėvai man neatrodo kažkokie kitokie – visi esame skirtingi, kaip atrodo geriausia, taip ir kuriame savo šeimas.“
S. Kvietkausko tėvas vis dar puikiai jaučiasi ir dažnai sulaukia sūnaus šeimos. Jį Svajūnas pasveikinti ruošiasi ir Tėvo dienos proga.
„Sakoma, kad sūnaus ryšys su tėvu atsiranda keturiasdešimtaisiais atžalos gyvenimo metais. Tikriausiai būdamas tokio amžiaus labiau supranti savo gimdytojus, nes jau pats turi nemažai šeiminės patirties“, – mano pašnekovas.
Policijos pareigūnas džiaugiasi, kad visi jo vaikai užaugo sąžiningi ir dori žmonės, sėkmingai kuriantys savo gyvenimus, – tai, sako, ir yra didžiausias džiaugsmas tėvui.
S. Kvietkauskas sako, kad visada vaikams stengėsi įskiepyti pareigingumą, pagarbą vyresniems, atsidavimą šeimai, siekti užsibrėžtų tikslų bei vertinti giminės ryšius, savo šaknų istoriją.
Tokiai nelengvai misijai, anot jo, ne visada užtenka laiko. Policijoje dirbančiam pareigūnui neretai tenka ir dienas, ir naktis praleisti tarnaujant žmonių saugumui. Tačiau šeima jam – didžiausias gyvenimo prioritetas.
Savo karjeroje matęs visokio plauko nusikaltėlių, vyras prisipažįsta širdyje besidžiaugiantis, kad jo vaikai nenuėjo tokiais tamsiais takais. Ir tai jam yra didžiausia padėka už tėvystę.
Nors vyras tvirtai žino, kad Tėvo dienos proga neliks ir be didesnių savo vaikų sveikinimų.
Aštuoniolikmetis Mantas savo tėtį Svajūną Kvietkauską vadina savo didžiausiu ir svarbiausiu gyvenimo mokytoju.
„Jis išmokė visko, ką aš moku dirbti, kaip elgiuosi su žmonėmis, kaip bendrauju. Tėvas įskiepijo vertybes, kuriomis dabar vadovaujuosi. Jis kaip gyvenimo ramstis, kuris pataria, kaip įveikti gyvenimo kliūtis, kaip siekti tikslo, nepasiduoti.
Be galo džiaugiuosi ir didžiuojuosi turėdamas tokį tėvą. Esu labai dėkingas jam už sugebėjimą tinkamai išauklėti, pasakyti griežtą žodį, nes tik taip galėjau išsiugdyti stiprų charakterį ir sugebėjimą kovoti už save ir sau artimus žmones.
Ką norėčiau pasiimti iš tėvo, pats būdamas tėvu? Norėčiau ir aš taip mokėti tinkamai auklėti vaikus. Jo pavyzdys rodo, kaip svarbu skirti daug dėmesio gyvenimiškiems vaikų įgūdžiams, kad jie sugebėtų ir vinį įkalti, ir mašiną vairuoti, ir bendrauti su skirtingais žmonėmis. Vaikas nuo pat vaikystės turi būti asmenybė, atspindinti savo šeimą.“
