-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Kelintą kartą dalyvausite „Gintarinės poros“ varžybose?
– Reikia paskaičiuoti. Nesame praleidę nė vienos „Gintarinės poros“ nuo 15 m., kai pradėjome kartu su Lina šokti. Man dabar 36 m., vadinasi, „Gintarinėje poroje“ dalyvavau jau daugiau kaip 20 kartų. O prieš tai šiame konkurse šokome ir su kitais partneriais.
Į „Gintarinę porą“ susirenka visos geriausios Lietuvos poros. Tai prestižinės varžybos, antros pagal svarbą po Lietuvos čempionato.
Mes parodysime savo šou programą, bet nedalyvausime varžybose, nes esame profesionalai, o šiame renginyje nėra profesionalų konkurso.
– „Gintarinė pora“ persikėlė į „Žalgirio“ areną. Ar dalyvauti varžybose tokio dydžio arenoje jums įprasta?
– Daug metų „Gintarinė pora“ vyko Kauno sporto halėje. Kaip ir krepšininkams, taip ir šokėjams halė reiškia labai daug. Ten šokėjams buvo jauku šokti, visada jausdavai šalia sėdinčius žiūrovus, jų nuotaiką, emocijas. Šokėjams labai svarbu, kad žiūrovai būtų kuo arčiau. Tuomet vyksta energijos apsikeitimo pliūpsniai.
„Žalgirio“ arenoje kitaip, čia didelė erdvė, viskas nauja, gražu. Kai salė pilna, tuomet būna smagu, bet jei didelėje erdvėje žiūrovai išsisklaido, sunkiau pajusti jų nuotaiką.
Europoje ir pasaulyje varžybos vyksta įvairiose vietose: tiek didelėse arenose, tiek mažose, kamerinėse salėse. Vokietijoje įprasta varžybas rengti rotušių ar miestų salėse, kurios nėra pritaikytos sportui.
(J. Butkutės nuotraukos )
Varžybos rengiamos ir didelių viešbučių mažose salėse, jose būna gana jauku.
– Kiek kartų per mėnesį ar metus dalyvaujate varžybose?
– Profesionalų varžybų nėra labai daug. Šokdami su mėgėjais per mėnesį turėdavome ir po kelerias varžybas, kartais kiekvieną savaitgalį. Dabar dalyvaujame vidutiniškai vieneriose varžybose per mėnesį.
D.Vėželis juokauja, kad kol kas vaiką jiems atstoja šiurkščiaplaukis taksas Donis
– Kovo mėnesį Pasaulio sportinių šokių federacijos (WDSF) profesionalų lygos standartinių šokių grupės pasaulio taurės varžybose laimėjote sidabro medalius. Jus ne pirmą kartą aplenkė Vokietijos atstovai Benedetto Ferruggia ir Claudia Koehler. Ar jie yra pagrindiniai jūsų varžovai?
– Šie mūsų varžovai buvo mėgėjų pasaulio čempionai. Kai imi šokti kaip profesionalas, reitingas jau yra nustatytas. Jie – buvę čempionai ir jų negalima aplošti. Tai kaip nerašyta taisyklė. Kai ši Vokietijos pora dalyvauja varžybose, ji iš karto turi pranašumą. Taip yra šokiuose. Čia ne 100 m bėgti, kai gali laimėti tai vienas, tai kitas varžovas.
Juos buvome aplenkę šokdami jaunimo grupėje. 1998 m. tapome pasaulio jaunimo čempionais, o B.Ferruggia su kita partnere liko antri. Visą karjerą mes esame šalia.
WDSF varžybose vertinimo sistema dabar pasikeitusi, kriterijai panašūs į dailiojo čiuožimo. Vertinimas tobulėja, nes norima, kad šokiai patektų į olimpinę programą. Vertinimo kriterijai – atskira tema. Taip, čia yra subjektyvumo. Daug lemia, kokiai šaliai atstovauji, koks tavo reitingas.
Nors jie laimi, tačiau žiūrovai, specialistai kalba, kad mes esame geresni. Turime daugiau gerbėjų nei ši pora, mus palaiko ir kiti šokėjai. Jaučiame, kad mūsų stilius ir šokis yra geresni. Man maloniau užimti antrą vietą, o ne laimėti titulą, jei žiūrovai džiaugiasi mano šokiu. Šoku ne dėl vietos. Kai nepavyksta šokis, nors ir užimu gerą vietą, nesijaučiu smagiai.
– Jums lieka laukti, kol Vokietijos pora išeis į pensiją, ir tada tapti čempionais.
– Taip jau yra, jei norime pasiekti šį rezultatą. Tada mes tampame čempionais ir taip pat baigiame karjerą. Tiek jiems, tiek mums tas amžius, kai jau galvojame apie pabaigą. Reikia išeiti laiku ir būti tam pasirengusiems.
(A. Aleksandravičiaus nuotr.)
Kasmet svarstome, kada baigti. Gaila pasitraukti, kol kviečia dalyvauti varžybose, tai galimybė ir pakeliauti, ir laimėti piniginių prizų. Dar esame populiarūs.
– Kitoje šokių organizacijoje, Pasaulio šokių federacijoje (World Dance Council, WDC), kur šoka Arūnas Bižokas, taip pat lyderiai yra 40 metų ir vyresni. Beje, kurie čempionai tikrieji?
– Šios federacijos turi skirtingus tikslus. Kažkada jos kartu rengė varžybas. WDSF pasuko labiau į sportą. Ši federacija remiama visų pasaulio valstybių.
22 metus jau kartu šoka D.Vėželis ir L.Chatkevičūtė-Vėželienė.
WDC jungia Jungtinę Karalystę, JAV, Azijos šalis. Ji labiau akcentuoja kultūrą, meniškąją šokio pusę. Ten daugiau dėmesio skiriama mėgėjams. JAV tai didelis verslas, daugybei žmonių šokiai yra gyvenimo būdas, jie treniruojasi, dalyvauja varžybose.
Pas mus daugiau naujovių, pokyčių, dinamikos, atletizmo, o WDC mažiau pokyčių.
Pas mus net Vienos valsas keičiasi. Pagal tradiciją jis šokamas visą laiką ratu, atliekamos tik septynios figūros. WDSF varžybose šiame šokyje atsirado daugiau figūrų, jos neribojamos, naudojamos figūros iš kitų šokių. Iš pradžių į tai žiūrėjai skeptiškai, nepatiko, bet galbūt žiūrovams įdomiau žiūrėti, o šokėjams tapo smagiau šokti. Turėjome judėti į priekį ir tobulėti.
Bet nereikėtų perlenkti lazdos. Aš už tai, kad liktų tradicijos ir per daug nenuvažiuotume į šoną. Kita vertus, pasaulis keičiasi, tobulėja. Negalime likti prie tų pačių kanonų.
– Kaip sekasi jūsų šokių mokyklai?
– Dirbame naujose patalpose, esame „Sūkurio“ filialas. Iš pradžių kiti klubai mus kvietė kaip konsultantus, važinėjome į užsienį. Paskui po mažumėlę per mokyklas ieškojome vaikų, rinkome grupes.
Susikūrėme savo bazę, pradėjo kiti aplink mus lipdytis, mūsų sekėjai ir gerbėjai jungėsi prie mūsų.
Su Norvaišomis visada gražiai sutarėme. Pamanėme, kam steigti savo klubą, jei yra „Sūkurys“? Geriau ruošiame jam pamainą.
– Koks jūs esate mokytojas – griežtas, įsakmus ar atlaidus, malonus?
– Linksmas, energingas – taip kiti apie mane kalba. Nesu griežtas, gal dėl to su mažais vaikais man buvo nelengva. Pradėdavau su jais juokauti ir vaikai kaipmat užlipdavo ant galvos, o tada jau jų nesustabdysi. Tai man buvo pamoka.
(A. Aleksandravičiaus nuotr.)
– Kaip keičiasi skaičius vaikų, norinčių išmokti šokti?
– Didelis bumas kilo, kai vyko televizijų šokių projektai. Tuomet žmonės miniomis ėjo mokytis šokti. Televizijos projektų šokėjai tapo žvaigždėmis, atidarė savo studijas, pradėjo mokyti kitus.
Kai baigėsi televizijų projektai, norinčių šokti sumažėjo. Dabar vėl reikia rinkti vaikus per mokyklas, dalyvauti parodose, renginiuose parodyti save.
– Ar mergaičių vis dar yra žymiai daugiau nei berniukų?
– Būna visaip. Vienu metu, o gal ir dabar, pas mus berniukų buvo daugiau nei mergaičių. Patys stebėjomės.
– Jūsų treneriai Norvaišos iš viso paruošė daugiau kai 100 šalies sportinių šokių čempionų, keliasdešimt vicečempionų. Kokia jų sėkmės paslaptis?
– Jie traukia. Smagu su jais būti, mokytis iš jų. Jie priverčia šokį mylėti, jį sureikšmina, šokiu imi žavėtis. Norvaišos per daug nesigilina į detales, bet šokį regi kaip visumą. Tada viskas atrodo paprasta. Yra trenerių, kurie labai akcentuoja smulkmenas, zulina techniką, tuomet šokiai pradeda atsibosti. Jūratė ir Česlovas skirtingi, papildo vienas kitą, o tai labai gerai.
– Ar sutinkate su teiginiu, kad, jei ne Norvaišos, sportiniai šokiai Lietuvoje nebūtų tokie populiarūs?
(Asmeninio archyvo nuotr.)
– Greičiausiai taip. Jie savo laiku tapo Sovietų Sąjungos čempionais, tai buvo didelis pasiekimas. Ši pora labiausiai paveikė šokių populiarėjimo procesą. Tai galima palyginti su ta įtaka, kurią krepšiniui padarė Lietuvos rinktinės pergalės 1937 ir 1939 m. Europos čempionatuose.
– Ar atsiranda pamaina, kuri gali varžytis dėl pirmų vietų pasaulio čempionatuose?
– Yra labai talentingų vaikų. Negali žinoti, iš kurio išaugs geras šokėjas. Čempionais tampama per darbą. Tačiau daug jaunų šokėjų, parodžiusių gerus rezultatus, pasitraukia iš šokių, kai pradeda studijas. Tuomet ateina laikas apsispręsti, ne visi tėvai gali finansiškai remti, o jauni žmonės turi rinktis, ką daryti. Ne vienas bando sugrįžti po kelerių metų, bet jau sunku pasiekti ankstesnį lygį.
– 2014-aisiais susituokėte. Iki vestuvių draugavote 15 metų. Pats pasipiršote ar Lina privertė?
– Kaip čia atsakyti, neprisimenu, ką esame anksčiau tuo klausimu kalbėję (juokiasi). Nebuvo didelės romantikos. Štai šitas šuo (rodo į šiurkščiaplaukį taksą Donį) yra mano dovana ir pasipiršimo simbolis. Atėjo laikas, supratome, kad reikia tai padaryti. Kartu nusprendėme ir surengėme šventę. To per daug nesureikšminu. Aš ir žiedą nešioju ne ant piršto, o čia, arčiau širdies (ištraukia iš po marškinėlių grandinėlę su žiedu). Lina žiedą nešioja ant rankos, bet irgi ne visada. Jai tai kaip aksesuaras.
– Prieš kelerius metus pasistatėte namą. Paprastai poros statosi namus, kai jau galvoja apie vaikus. Kaip jūs?
– Kol kas mūsų vaikas Donis. Mokomės. Namas yra poilsio tvirtovė. Ten visada grįžtame su malonumu, pailsime, jis – prie miško, kur ramybė. Džiaugiamės, kad gyvename name. Abu užaugę butuose, o dabar pabėgome iš miesto.
Įsirengėme porą kambarių ir vaikams. Ateičiai. Patalpose dominuoja balta spalva. Vaikai savo emocijomis galės juos nuspalvinti.
Namą statėmės prieš krizę, per burbulą, kai viskas brangiai kainavo. Pasiėmėme paskolą, nes lengvai jas tada dalijo. Dabar namas nekainuoja tiek, kiek tuomet. Planavome pirkti butą Senamiestyje, bet pažiūrėjome, kad už tą pačią kainą galima ir namą pastatyti. Radome pažįstamą, kuris namą sau pasistatė, paprašėme, kad ir mums pastatytų.
„Gintarinės poros“ varžybos vyks gegužės 6–7 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje.
Gegužės 6 d.
10 val. ir 15 val. vaikų, jaunučių, jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų šokėjų varžybos.
19 val. jaunimo, suaugusiųjų ST ir jaunių LA finalinės varžybos.
Gegužės 7 d.
10 val. ir 15 val. vaikų, jaunučių, jaunių, jaunimo, senjorų ir suaugusiųjų šokėjų varžybos.
19 val. jaunių, senjorų 2 ST, suaugusiųjų LA finalinės varžybos.
Vakare šokėjams gros „Dave’s Benton Dance Band“ šokių orkestras (Estija).
Pirmą kartą varžysis senjorų 2 standartinių šokių grupės šokėjai.
Pirmą kartą Lietuvoje pasirodys pasaulinio garso breiko šokėjų grupė iš Vokietijos DDC („Dancefloor Destruction Crew“).
Šoks pasaulio profesionalių šokėjų vicečempionai D.Vėželis ir L.Chatkevičiūtė.
Bilietais prekiauja „Tiketa“.
