-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Paaugliui tai buvo neįtikėtinas gyvenimo pasiekimas“, – dabar prisimindamas pirmuosius orkestrinio gyvenimo metus pripažįsta R. Podelis.
Iki to lemtingo žingsnio jo domėjimasis muzika nebuvo toks aktyvus, ypač lyginant su šiomis dienomis, kai nuo pirmųjų nedrąsių žingsnių praėjo jau dešimtmetis.
Į muziką linkusio jaunuolio dienos ilgą laiką bėgo ganėtinai įprastai: Rokas lankė Muzikos mokyklą, grojo mokyklos bigbende.
Didžiuoju proveržiu, po kurio gyvenimas įgavo pagreitį, R. Podelis įvardija Respublikinį Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais konkursą, vykusį Kaune. Jame saksofonų kategorijoje Rokui pavyko įrodyti, jog vertas geriausiojo vardo, ir pelnyti pirmąją vietą. Vos po dvejų metų tame pačiame konkurse panevėžietis išplėšė antrąją vietą trombonų kategorijoje.
„Nuo to laiko ir prasidėjo sudėtingi asmenybės ieškojimai, pradėjau domėtis vis skirtingais pučiamaisiais instrumentais, rašyti orkestruotes, aranžuotes“, – pasakojo jaunasis muzikas.
Smalsumas vis augo, kol su draugais Rokas pradėjo aktyviai domėtis džiazo pasauliu. Neilgai trukus R. Podelis išvyko mokytis į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Ten gilinosi į džiazo saksofono specializacijos subtilybes.
Rokas pripažįsta: jis visuomet buvo ir iki šiol yra didelis patriotas, svajojęs studijuoti Lietuvos karo akademijoje ar susieti kasdienybę su kitomis statutinėmis pareigomis susijusiose specialybėse. Tačiau pasiryžus pradėti muzikanto karjerą, kuriam laikui teko pamiršti šias svajas, kurios, kaip pats sako, iki šiol tebėra gyvos.
Jaunas vaikinas tikėjosi ateityje tapti atpažįstamu saksofonininku, tačiau visai nelauktai jo kelias pasisuko į priešingą pusę.
„Vienuoliktoje klasėje pastebėjau, kad man neblogai sekasi dirigavimo pamokose, susidomėjimas vis kilo“, – šypteli jis.
Pasitaręs su mokytojais, rodos, paskutinę minutę Rokas apsisprendė pakeisti kryptį ir, pamiršus džiazą, sugrįžti prie klasikinės muzikos. Per vienerius mokslo metus jam teko išmokti visą reikalingą medžiagą ir padaryti tokią pažangą, kad pavyktų pasivyti nuo mažų dienų muzikos mokyklų choruose dainavusius bei dirigavimo besimokiusius moksleivius.
„Man tai buvo visiškai nauja ir labai sudėtinga. Visgi po didžiulio triūso į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją pavyko įstoti pirmajam net ir iš visų bandžiusiųjų kolegų chorvedžių“, – su džiaugsmu prisimena R. Podelis.
Visuomet simpatizavęs pučiamųjų muzikai, jis tikina pajutęs, jog ši artimiausia jo širdžiai. Antrajame bakalauro studijų kurse Rokas perstojo į kapelmeisterio specializaciją, šįmet mokslą sėkmingai baigė.
Apmąstydamas pasirinkimą tapti muziku, R. Podelis gręžiasi į artimiausią aplinką, tačiau, kaip patikina, daugiau niekas, išskyrus tolimą močiutės giminaitį, kuris buvo instrumentų meistras ir retsykiais grodavo vestuvėse, profesionaliai nesidomėjo šiuo sudėtingu natų pasauliu.
Visgi potraukis menui yra užkoduotas jo šeimos genuose. Roko seneliai buvo aktyvūs šokėjai, tėvas – puikus piešėjas, o mama tikrai neblogai išmano vaikiškų spektaklių meną.
„Verta paminėti, kad tėvo dėdė, tapytojas Zigmantas Plėštys, yra garsus ekslibriso meistras Lietuvoje“, – šypsosi R. Podelis.
R. Podelis visuomet buvo ir iki šiol yra didelis patriotas, svajojęs studijuoti Lietuvos karo akademijoje ar susieti kasdienybę su kitomis statutinėmis pareigomis susijusiose specialybėse. Asmeninio albumo nuotr.
Pats Rokas, grojęs ir saksofonu, ir trombonu, dabar dažniausiai matomas dirigento amplua – kadaise itin artimi instrumentai jam likę daugiau laisvalaikio leidimo būdu.
„Beveik visi dirigentai jaunystėje yra groję kažkokiu instrumentu. Pučiamųjų orkestrų dirigentai – dūdomis, o simfoninių orkestrų dažniausiai fortepijonu ar styginiais“, – pažymi Rokas ir pabrėžia, jog sėkmingi solistai dažniausiai tampa dirigentais norėdami žiniomis pasidalynti su kitais muzikantais.
Sunkiausias pirmasis keturiasdešimtmetis
Iš Panevėžio kilęs jaunasis dirigentas dabar sėkmingai vadovauja jaunimo pučiamųjų orkestrui Trakuose. Praėjusį sezoną panevėžiečio orkestrantai grojo net septyniolikoje aukšto meninio lygio koncertų.
„Visuomet didžiuojuosi savo jaunimu. Ar įsivaizduojate, koks tai didžiulis koncertų skaičius muzikos mokyklos orkestrui? Per vienerius mokslo metus paruoštos penkios skirtingos programos tik įrodo mūsų aktyvią veiklą“, – pasitenkinimo neslepia R. Podelis.
Panevėžietis mano, jog sėkmės lydimas dirigentas privalo iš prigimties ne tik būti vadovu, bet taip pat ir pasižymėti ryžtu, drąsa, erudicija, būti komunikabilus ir turėti vadybos sugebėjimų, psichologijos bei filosofijos žinių.
„Galbūt sunkiausia būti ryžtingam kiekviename žingsnyje, neabejoti savimi, sugebėti klausytis ir išgirsti, atlaikyti kitų menininkų intensyvią kritiką interpretacijos klausimais – dirigento darbe sunkus kiekvienas žingsnis. Bet, kaip sako maestro doc. Dainius Pavilionis, sunkūs pirmi 40 metų – paskui vis lengviau“, – pajuokauja Rokas.
Panevėžiečiui tenka pripažinti, jog lengvumo dar nejaučia, o dirigento darbe rutinos kur kas daugiau nei improvizacijos. Daugiausia kūrybinės, meninės raiškos laisvės, anot jo, gauna šiuolaikinės akademinės muzikos dirigentai – jie dažnai tampa ir pirmaisiais premjerinių kūrinių interpretatoriais. Kiti dirigentai dažniausiai būna įpareigoti, kad kūriniai atitiktų stilistinius epochų bruožus.
R. Podelis puikiai prisimena savo debiutą tarp pirštų laikant dirigento batutą.
Pirmasis bandymas diriguoti įvyko vaikino kaime, Panevėžio rajone, Ėriškiuose. Vietinės reikšmės renginyje grojo dūdų ansamblis, o Rokas stojo priekyje jo. Ar viskas pavyko taip, kaip planuota, panevėžietis juokiasi negalintis atsakyti, nes pamena tik nedidelę dalį pasirodymo – jaudulys buvo užvaldęs visą dėmesio antplūdį išgyvenantį kūną.
Net ir dabar, kai dirigavimas jam jau tapęs kasdieniu užsiėmimu, vaikinas sako manantis, jog manualinės (judesių) technikos dirigentai privalo mokytis visą gyvenimą. Tie, kurie tvirtina, jog jau viską perkando, anot pašnekovo, ateityje nepatobulės nei kaip asmenybės, nei kaip amatininkai.
„Negalima užsisėdėti vienoje vietoje. Tai yra viena tų specialybių, kur privalai nuolat domėtis, kas vyksta visame muzikos pasaulyje“, – įsitikinęs R. Podelis.
Jis pats kiekvieną rytą klauso bliuzo, funk stiliaus ar Lotynų Amerikos muzikos. Sako jaučiantis silpnybę profesionaliai muzikai ir visiškai nesvarbu, kokio ji žanro.
Jo nuomone, žmogus ir muzika yra neįtikėtinai artimi dalykai. „Muzika sukelia teigiamas ar neigiamas emocijas, atpalaiduoja dvasinius pojūčius, dažnai verčia susimąstyti apie kiekvienam rūpimus dalykus. Muzika net gydo“, – tvirtina muzikantas.
Dirbant jam tenka susidurti su simfoninės muzikos aranžuotėmis pučiamųjų orkestrui, populiariąja muzika, choralais ir net šiuolaikine akademine muzika.
„Domėjimasis ir kasdienė saviugda mūsų specialybėje yra privalomi norint būti sėkmingiems. Kiekvienas žmogus turėtų domėtis muzika, nes ji praveria neišsemiamus klodus filosofijai, estetikai ir psichologijai“, – mano dirigentas.
„Kiekvienas žmogus turėtų domėtis muzika, nes ji praveria neišsemiamus klodus filosofijai, estetikai ir psichologijai,“ – sako R. Podelis.
Kiekvieną kartą stojant prieš orkestrą R. Podelį vis dar aplanko jaudulys ir nė viena repeticija nebūna tokia pati.
„Dirbant su didelėmis grupėmis žmonių, kurių nuotaikos ir emocijos keičiasi skirtingai, vyksta įdomūs procesai“, – pastebi Rokas.
Jam įdomu stebėti orkestro narių reakcijas į jo pasisakymus per repeticijas. Pats mėgsta diskutuoti, išklausyti muzikantų nuomones. Neretai nutinka ir taip, jog tenka diriguoti gerokai daugiau patirties turintiems orkestrantams – o ir ši praktika dabar, pradėjus dirbti Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Reprezentaciniame pučiamųjų orkestre meno vadovo ir dirigento asistentu, pasitaiko gana dažnai.
„Orkestro vedlys yra kiekvieno dirigento tikslas, bet dažnai nutinka ir taip, kad orkestrai būna žymiai geresni už dirigentus“, – įvertina R. Podelis.
Nesuskaičiuojamų koncertų, kuriuose teko diriguoti, fone didžiausią įspūdį 23-ejų metų muzikui padarė koncertas su Trakų fanfarų orkestru Olandijoje, kurioje jie atliko įvairialypę programą. Paskutiniu programos kūriniu tapo amerikiečių kompozitoriaus Morteno Lauridseno choralas „O magnum mysterium“ (liet. O didžioji paslaptis).
„Žodžiais nupasakoti sunku, ką pajutau iš kiekvieno atlikėjo. Kažkokia magija pasklido visoje bažnyčioje – nė vienas klausytojas net nesukrebždėjo per visą kūrinį. Po finalinio akordo publika tiesiog prapliupo ovacijomis, o mums visiems buvo sunku sulaikyti ašaras“, – užplūdusius jausmus prisimena R. Podelis.
Išskirti vieną kūrinį, kuris reikalauja išskirtinio pasiruošimo ir įdirbio, dirigentas sako negalintis, mat tokių – dauguma. Vis dėlto tikrais kompoziciniais stebuklais jis prasitarė laikantis Igorio Stravinskio „Ugnies paukštę“ ir Gustavo Malerio simfonijas.
Kiekvienas kūrinys, pasak Roko, yra vis naujas iššūkis. Jeigu jis ganėtinai paprastas atlikimo, technikos atžvilgiu, reikia sugebėti klausytojams jį pateikti taip, kad skambėtų įdomiai ir nenuobodžiai. O jeigu pasižymi sudėtingumu – privaloma viską išanalizuoti pačiam ir suprantamai pateikti klasikinės muzikos gerbėjams.
