-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Senjorės paieška pradėta jau dingimo dieną.
Paskambinusi Panevėžyje gyvenančiai dukrai, ji pasisakė nuklydusi nuo susiplanuoto maršruto, tačiau tikisi mišku pasiekti Klimbalės autobusų stotelę. Tą pačią, prie į Biržus vedančio kelio, kurioje išlipo atvažiavusi rytiniu autobusu.
„Pasiimti mamos į nurodytą vietą atvažiavom antradienį maždaug apie šeštą valandą vakaro“, – prisimena pradingusiosios dukra Dainora. Stotelę radę tuščią, artimieji paskambino Stefanijai K. – ji prisipažino neberandanti kelio.
„Kiek paieškojom patys, o tuomet išsikvietėme policiją. Jau sutemus aš pati sėdėjau pareigūnų automobilyje, drauge važiavom, jie spaudė garso signalą, bet mama, matyt, neišgirdo“, – paieškos detales pasakojo sunerimusi panevėžietė.
Dukra su dingusia Stefanija K. telefonu bendravo dar ir naktį – šioji jai guodėsi, kad paskaudo kojos.
Paskutinį kartą mamos balsą Dainora girdėjo trečiadienį, septintą valandą ryto. Vėliau prisiskambinti nebepavyko – tikėtina, išsikrovė paklydusios moters telefonas,
„Veju mintis apie blogiausią. Man galvojasi, kad mama iš nuovargio bus užmigusi“, – kalbėjo Dainora, vakar apie pietus viltingai tebelaukusi sutartoje vietoje. Mama, anot jos, nors ir nebejauna, bet yra guvi, puiki ir jos orientacija. Augusi miškingoje Utenos rajono vietoje, per gyvenimą dirbusi agronome, Stefanija K. pažįsta miškus, o ir į Žaliąją važiuodavo dažnokai. Neramu tik, kad 86-erių moteris turi sveikatos problemų – jos širdies darbą palaiko stimuliatorius.
Į paklydusios senolės paieškas leidosi pareigūnai, miškininkai, medžiotojai, Raudonojo Kryžiaus atstovai. G. Kartano nuotr.
Į tą pačią vietą, kur dukrai nurodė esanti pradingėlė, vakar tęsti paieškų buvo suvažiavę ir pareigūnai, Raudonojo Kryžiaus atstovai. Su pradingusių žmonių ieškoti išmokyta kale Tera iš Vilniaus atvyko „K-9 paieška“ savanorė, šaulė Dainora Kryklaitė. Išgirdusi apie dingusią panevėžietę, pareigūnams pati pasisiūlė į pagalbą.
Lygiai vidudienį paieškos grupė, budėjusi Stefanijos K. dukrai nurodytoje vietoje, sparčiai pajudėjo Stumbriškio link. Pamatęs policijos išplatintą dingusios moters nuotrauką, jaunas biržietis pranešė pareigūnams per Žaliąją pavėžėjęs ją savuoju automobiliu. Pastebėjo stovinčią kelyje iškelta ranka, tad sustojo. Pavežtoji ryšėjo šviesią skarelę, turėjo krepšį – sakėsi uogausianti.
Po šios žinios pradingusios senjorės paieškos persikėlė į kitą Žaliosios girios vietą, esančią jau už Stumbriškio.
Su paklydusia panevėžiete jos dukra telefonu bendravo daugiau nei 12-a valandų. G. Kartano nuotr.
„Žalioji yra toks miškas, kuriame, atrodytų, sunkiausia pasiklysti. Šios girios ilgis – apie penkiolika kilometrų, tačiau plotis – tik keturi, o dar per girios vidurį eina kelias“, – aiškino Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio padalinio vadovas Giedrius Bronušas.
Anot jo, tai ir apmaudžiausia: vietovė tikrai neklaidi.
„Žalioji yra toks miškas, kuriame, atrodytų, sunkiausia pasiklysti. Šios girios ilgis – apie penkiolika kilometrų, tačiau plotis – tik keturi, o dar per girios vidurį eina kelias.“
G. Bronušas
„Trečiadienį į dingusios moters paieškas buvo įsitraukę ir Paežerio, Pyvesos, Karsakiškio girininkijų darbuotojai. Jie išieškojo pačias atokiausias vietas, išžvalgė pelkę, bet nerado. Mišką puikiai pažįstančių specialistų nuomone, pelkėtoje vietoje moteris nenuskendo, kitaip būtų likę žymių“, – teigė G. Bronušas.
Sprendimas į paieškas įtraukti ir medžiotojus specialistui teikė vilčių – jie gerai pažįsta šią vietovę. Tačiau pastebėti miške žmogų, jei tas nėra ryškiai apsirengęs, anot jo, ne taip paprasta.
Pasak G. Bronušo, paklydusį žmogų labiausiai sutrikdo užplūdusi panika. Tuomet imama blaškytis, nebekreipiama dėmesio į įsidėmėtus ženklus, galinčius padėti rasti kelią.
„Svarbu žinoti, kad kiekvieno mūsų kairė koja silpnesnė – ja žengiame ne tokį platų žingsnį kaip dešine, todėl, ypač pavargę, pradedame eiti ratais. Tad sukorę kiek didesnį atstumą mišku, turėtume pasukti kairėn“, – patarė miškininkas.
Pabrėžiama, kad paklydus miške pagalbos reikėtų laukti kuo erdvesnėje vietoje, kur kuo mažiau medžių. G. Kartano nuotr.
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato komunikacijos poskyrio vyresniojo specialisto Tado Martinaičio žiniomis, 86-erių uogautoja – pirmoji šio sezono paklydėlė, kurios paieškoms sutelktos didžiulės pajėgos. Vakar iki pietų jos dar vertėsi be sraigtasparnio.
Retas grybų ir uogų sezonas, kuomet pareigūnams netenka ieškoti miško gėrybių rinkti susiruošusių, bet kelio į namus neberandančių senolių.
Pernai rugsėjo 1-ąją laimingai baigėsi 81-erių Ignalinos rajono gyventojos paieškos: senjora rasta jau kitą rytą. Kaip paaiškėjo, močiutė slėpėsi po medžiais, tad į orą pakelti vietovę žvalgantys aparatai jos nepastebėjo.
Taip pat pernai rugsėjį Trakų rajono miškuose pasiklydusi 83-ejų metų senjorė surasta tik po pusantros paros paieškų – nusilpusi gulinti ant miško paklotės. Jos paieškas sunkino tai, kad vietovėje, kur ji buvo, nebuvo telefono ryšio, neveikė ir pareigūnų radijo stotys.
Kiek anksčiau pasieniečių sraigtasparniu teko ieškoti iš Elektrėnų savivaldybėje esančios Abromiškių sanatorijos pasivaikščioti išėjusios ten besigydžiusios nebejaunos moters. Šioji buvo rasta gulinti miško vietoje apsiklojusi eglių šakomis.
Kaip išskirtinis atvejis iki šiol prisimenamas nutikęs prieš dešimt metų taip pat rugsėjo mėnesį grybauti išsiruošusiai ramygalietei Bronei P.
76-erių moteris netoli Ramygalos esančiame miške klaidžiojo net penkias paras. Jos ieškojo pareigūnai, kilo sraigtasparnis, tačiau moteris negalėjo patikėti, kad yra net iš orlaivio ieškoma, tad nekreipė dėmesio.
Dairydamasi kelio, ji buvo priėjusi lauką, matė javus pjaunantį kombainą, bet taip pat nesikreipė pagalbos. Kol galiausiai penktą klaidžiojimo dieną išėjo į asfaltuotą kelią, susistabdė automobilį, parvažiavo namo ir, nusipraususi bei numigusi, sėdo doroti grybų, kuriuos visas penkias paras nešiojosi krepšyje.
Einant į mišką uogauti ar grybauti patartina rengtis ryškiais drabužiais, taip pat turėti šviesą atspindinčią liemenę – taip žmogus geriau matomas žvalgant iš oro.
Padėti rasti paklydėlį gali ir ryškios spalvos kibiras ar kuprinė.
Net ir trumpam susiruošus į mišką patariama turėti degtukų, žiebtuvėlį, pasiimti prožektorių. Gelbėtojų sraigtasparnyje esanti įranga fiksuoja ir šviesą, ir šilumą, tad padėti surasti žmogų gali ir jo uždegtas degtukas.
Išsikvietus pagalbą, laukti jos reikėtų kuo atviresnėje vietoje, kur mažiau medžių.
Kita būtinybė – visiškai įkrautas mobiliojo ryšio telefonas. Pageidautina – išmanusis: tokiu paskambinus į Bendrąjį pagalbos centrą (BPC) numeriu 112, užfiksuojamos skambinančiojo koordinatės. Ir skambinti, kaip pabrėžia specialistai, pirmiausia reikėtų būtent BPC. Jei paklydęs žmogus pirmiausia susisiekia su artimaisiais, o šie kreipiasi į BPC, centro operatoriai pirminio skambučio atsekti nebegali – to daryti neleidžia įstatymai.
Komentarai
-
- Petras
- 08:56 2022.09.16
Rodyti visus komentarus (1)Biudžetą siurbiančius kareivukus vietoje to, kad treniruoti kaip malšinti riaušes, nusiųskite į žaliosios mišką. Užteks vienai kuopai praeiti ir greit surastu.