-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Keturiasdešimt metų. Tiek žemiškojo gyvenimo buvo skirta vienai iš šviesiausių krašto asmenybių kunigui Alfonsui Lipniūnui (1905–1945).
Dabar jo atminimą įvairiais ženklais įamžindami, minime jį kaip Panevėžio berniukų gimnazijos auklėtinį, Kauno kunigų seminarijos, Vytauto Didžiojo universiteto, Lilio universiteto, Paryžiaus katalikų instituto studentą, Panevėžio katedros vikarą, Vilniaus universiteto kapelioną, šalpos organizacijos steigėją, kunigų seminarijos dėstytoją, profesorių, taip pat ir kaip Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinį, kankinį, ėjusį kalinių evakuacijos – mirties keliu. Ir neatlaikiusį jo – mirusį ir palaidotą Lenkijoje, Pucke.
Gimtajame krašte ilgai neminėtas, tik 1989 metais grįžo, – kun. A. Lipniūno palaikai parvežti ir jau amžinam poilsiui atgulė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.
O nuo 2006 metų Kristaus Karaliaus katedroje pradėtas šio Dievo tarno paskelbimo palaimintuoju procesas.
„Šis Dievo tarnas – didelė dovana Panevėžio vyskupijai, iš kurios jis yra kilęs ir ne vienus metus tarnavęs Bažnyčiai“, – taip Stasio Ylos knygos „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“ įžangoje pasisako Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas.
Daug apie A. Lipniūną galime sužinoti šioje, 2018 metais išleistoje, knygoje, parašytoje jo bendražygio Stasio Ylos (1908–1983) – taip pat kunigo, taip pat koncentracijos stovyklos kalinio, su kunigu Alfonsu buvusio kartu iki jo paskutinio atodūsio.
S. Yla įžangoje primena: „Kun. Alfonso Lipniūno kunigystė buvo lyg trumpas švystelėjimas. Reikėjo 25 metų tapti kunigu, dar ketveri prabėgo užsienyje studijuojant sociologiją. Iš 40 išgyventų metų tik devynetą jis turėjo progos laisvai veikti ir skleistis kaip asmenybė. Dvejus paskutinius jo gyvenimo metus atėmė įkalinimas“.
Knygos vienas skyrius skirtas A. Lipniūno vaikystei, prabėgusiai Talkonių kaime, Pumpėnų parapijoje, Panevėžio apskrityje.
Tėvų – Dionizo ir Konstancijos pavardė buvo Lipnickai, tik Alfonsas vėliau savo pavardę susilietuvino ir visur pradėtas vadinti ir vadinamas Lipniūnu.
Jo tėvai susituokė 1894 metais ir užaugino gražų pulkelį vaikų – aštuonis sūnus ir vieną dukterį.
Alfonsas šeimoje buvo septintas sūnus. Jis tapo ne tik šeimos, visos giminės, bet ir viso krašto pasididžiavimu.
Teisingi, dori užaugo ir kiti vaikai. Vyriausias Povilas dirbo Kaune prekybininku, Steponas buvo šaulys, žurnalo „Trimitas“ administratorius, Stanislovas – mokytojas, Mykolas – karininkas, jaunas žuvo motociklo avarijoje, Antanas – siuvėjas, Juozas liko gimtinėje ūkininkauti, Petras ūkininkavo žmonos gimtinėje, dukra Apolonija, visų Paliute vadinta, taip pat ištekėjo už ūkininko Jankevičiaus.
Tos vienintelės kunigo A. Lipniūno sesers Apolonijos anūkė – panevėžietė, Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė šiandien gražiai saugo ir puoselėja garbiojo giminaičio atminimą.
Močiutės brolio savo kelyje ji nebuvo sutikusi – prasilenkė jų gyvenamieji laikai.
Tačiau prisiminimų apie garsųjį dėdę girdėjo nuo pat mažumės – ir mama, ir močiutė mielai pasakodavo, rodydavo visų vadinto „mūsų kunigėlio“ dovanotus suvenyrus, paveikslėlius, knygas.
A. Lipniūnas brangus visiems gausios šeimos palikuoniams.
„Nebuvo nė vieno giminės susitikimo, kuriame nebūtų kalbama apie kunigą Alfonsą – vieni jį dar prisimindavo, buvo susitikę, kitiems, nors ir niekada nematytas, – savas ir tarsi puikiai pažintas“, – sako D. Kriščiūnienė.
Giminės dažniausiai susirinkdavo Talkoniuose, gimtojoje kunigo sodyboje. Tų susitikimų metu visada atsirasdavo, kas buvo ką nors nauja apie kunigą Alfonsą sužinojęs, paskaitęs, išgirdęs ar pats prisiminęs.
„Daug pasakojimų išgirdau iš savo šviesaus atminimo mamos Elenos Braškienės. Ji buvo viena iš giminės vaikų, kuriuos kunigas nuolat ragino skaityti ir būtinai mokytis kalbų“, – prisimena D. Kriščiūnienė.
Pats A. Lipniūnas mokėjo aštuonias kalbas, kai kurias mokytis pradėjo nuo vaikystės.
Yra užrašyti Panevėžio gimnaziją kartu lankiusiųjų prisiminimai, jog vokiečių kalbos gimnazistas A. Lipniūnas mokėsi savotiškai – tiesiog kalė žodžius iš žodynėlio, dienų dienas su tuo žodynėliu vaikščiodavo. Ir tikrai išmoko – vokiškai knygas skaitė nuo 7 klasės.
P. Židonio nuotr.
Panevėžio berniukų gimnazijoje A. Lipniūnas pradėjo mokytis baigęs pradžios mokyklą Pumpėnuose. Į gimnaziją įstojo apie 1919 metus, išlaikęs egzaminus į antrą klasę.
Gimnazistas buvo aktyvus ateitininkų, skautų veikloje. Taip pat dalyvavo Julijono Lindės-Dobilo vadovaujamoje „Meno kuopoje“ bei Juozo Zikaro įkurtame dailės būrelyje.
Ir visą gyvenimą A. Lipniūnas suprato ir vertino kūrybą, meną, norėjo, kad kruopščiai, su meile sukurti darbai būtų ilgaamžiai, nemėtomi pakampėse.
D. Kriščiūnienė iki šiol saugo brangią relikviją – paauksuotų, meniškai pagamintų šaukštelių rinkinį. Tuos šaukštelius savo vienintelei seseriai Apolonijai vestuvių proga dovanojo brolis kunigas Alfonsas.
Ypač dailiai, su išmone sukurtą rinkinį sesuo išsaugojo ir paliko juos dukrai Elenai, paskui jie perėjo anūkės Danutės žinion.
„Kunigas visada buvo tik už gerą kokybę, sakydavo: mes nesame tokie turtingi, kad galėtume pirkti pigius daiktus“, – pasakoja D. Kriščiūnienė.
Tą suprato ir savo vaikus mokė ir jos mama, raginusi niekada nesišvaistyti pigiems, nevertingiems, laikiniems daiktams, o rinktis patikimus, ilgus metus tarnausiančius, tegul ir brangesnius.
Giminaitė mano, kad ir dabar tokie kunigo A. Lipniūno pamokymai būtų labai naudingi ir savalaikiai.
Kai vartotojiškumo persisotinęs pasaulis bando grįžti prie tvaresnio, ilgalaikio naudojimo principais grįsto gyvenimo būdo, prieš keliasdešimt metų nuolat įtaigiai kartota kunigo išmintis būtų puiki pamoka šiuolaikiniam žmogui.
Su Panevėžiu A. Lipniūnas susietas ne tik todėl, kad baigė čia gimnaziją, kad iš čia išvyko studijuoti kunigystės. O šiai tarnystei jis dar būdamas gimnazistas rengėsi – buvo susidaręs gyvenimo planą, o jo svarbiausias punktas – vidinis ugdymas.
Po studijų Kauno kunigų seminarijoje A. Lipniūnas grįžo į Panevėžį.
1930 metų birželio 14 dieną iš Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko rankų gavo kunigystės šventimus ir buvo paskirtas Panevėžio vyskupijos jaunimo reikalų direktoriumi bei Panevėžio katedros vikaru.
A. Lipniūnas nuo pirmųjų kunigystės metų dirbo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje, o gyveno visai šalia jos esančiame kunigų name – Katedros aikštės 7.
Visuomeniškas, entuziastingas, optimistiškai nusiteikęs, jis tikinčiųjų buvo gerbiamas ir suprantamas.
Ypač gerai jam, jaunimo organizacijų globėjui, sekėsi bendrauti su katedros parapijos jaunimu.
Šiandien A. Lipniūno vardas taip pat Panevėžio jaunimo būryje – jo vardu vadinama viena miesto progimnazijų.
Mokslo, žinių kunigas siekė visą gyvenimą. 1932 metais jis Kauno Vytauto Didžiojo universitete įgijo teologijos licenciato laipsnį ir po kurio laiko paliko Lietuvą – Lilio universitete (Prancūzijoje) studijavo socialinius mokslus.
Grįžęs į Lietuvą vėl apsistojo Panevėžyje. Kunigas Alfonsas ėjo lektoriaus pareigas Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir jis.
A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje bei ėjo Vilniaus universiteto kapeliono pareigas, buvo Šv. Jonų bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios pamokslininkas.
Didelis jo rūpestis buvo žmones užgriuvusios bėdos – prasidėjus permainoms Vilniuje atsirado tūkstančiai badaujančių, alkstančių. Tad 1941 metais A. Lipniūnas su kitais bendraminčiais įsteigė šalpos organizaciją „Laisvės fondas“.
Sakydamas pamokslus kunigas nagrinėdavo ir susidariusią situaciją, jis ne kartą kėlė mintį, kokia turėtų būti lietuvių misija atsiradusioje Rytų ir Vakarų kultūrų kryžkelėje. Būta ir patarimų jaunimui nestoti į Vokietijos kariuomenę.
Užtat netrukus kunigas buvo apkaltintas kurstymu prieš okupacinę valdžią, 1943 metais areštuotas ir kartu su kitų lietuvių inteligentų grupe išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
1943 metų kovo viduryje suimta ir į Štuthofą išvežta vadinamoji lietuvių inteligentų grupė – 46 žmonės, o vėliau dar 16 asmenų grupė pateko į didelę bėdą.
Jau pirmomis savaitėmis kai kurie, kiti vėliau mirė, likusieji gyvi kentė patyčias, alkį, sunkiai sirgo.
Vėliau kai kuriuos iš jų artimiesiems pavyko išpirkti, o likusieji kalėjo iki pat stovyklos išlaisvinimo 1945-aisiais.
Tačiau artėjant sovietų kariuomenei, koncentracijos stovykla pradėta evakuoti – žmonės išvaryti į vadinamuosius mirties žygius – nualinti kaliniai sunkiomis sąlygomis buvo varomi tolyn nuo fronto. Visai nusilpę būdavo nušaunami vietoje, o kiti susirgdavo, kartais pavojingąja šiltine.
Nuo jos žmonės mirė ir jau išlaisvinti, į ligonines patekę.
Taip nutiko ir kunigui A. Lipniūnui – pervargęs, išdalindavęs maistą kitiems, jis, nors ir prasprukęs pro prižiūrėtojų akis ir patekęs į Pucko, miesto Lenkijoje, ligoninę, neišgyveno.
Kunigas sirgo dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu – padėti jam buvo per vėlu. Gavęs kartu buvusio kunigo Stasio Ylos išrišimą tyliai užgeso.
Buvo 1945 metų kovo 28-oji.
Išgyvenusių kalinių prisiminimuose kunigas A. Lipniūnas visada minimas geru žodžiu – jis koncentracijos stovykloje laikė šv. mišias, klausydavo išpažinčių, šelpė ligonius, kėlė jų dvasią.
Prie Kristaus Karaliau katedros šventoriuje besiilsinčio kunigo A. Lipniūno kapo sustoja žmonės. Giminaičio kapą prižiūrinti D. Kriščiūnienė sako, jog dažnas ir pasimeldžia, dėkoja kunigui už malones.
„Pati ne kartą girdėjau pasakojimus, jog maldos kreipiantis į Dievo tarną Alfonsą Lipniūną ne vienam padėjo negandas išgyventi ir net sunkių ligų atsikratyti“, – pasakoja giminaitė.
Anot jos, byla dėl kunigo paskelbimo palaimintuoju Vatikane palankiai sprendžiama – teigiamai įvertinta ji ir toliau tęsiama.
Kunigas A. Lipniūnas nebuvo atitrūkęs nuo realaus gyvenimo, sugebėdavo rasti žodžius į tikinčiųjų širdis, nes gerai žinojo, kuo ir kaip žmonės gyvena, tad ir garsėjo kaip geras, įtaigus pamokslininkas,
Be to, jis puikiai valdė plunksną, bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Ateitis“, „Pavasaris“, „Jaunimo vadas“, „Rytas“, „Tiesos kelias“, „Panevėžio garsas“.
A. Lipniūnas keletą knygų išvertė iš prancūzų kalbos. O jo paties po kelionių Europoje parašyta ir 1933 metais išleista knyga „Penkių valstybių sostinėse“ sulaukė didelio populiarumo.
Šių laikų skaitytojas jau gali imti į rankas dar 1939 metais A. Lipniūno parašytą dvasinio gyvenimo knygą „Lauko lelijos“ .
Knygoje taip pat publikuojamas kunigo Stasio Ylos pamokslas, pasakytas per kunigo Alfonso Lipniūno laidotuves, ir išsami jo biografija.
„Kun. Alfonsas Lipniūnas buvo idealistas ir stipriai troško gyventi, tačiau supratęs, kad tikėjimas į Dievą turi reikštis „ne kažkur debesyse, saldžiuose pamąstymuose, bet kauluose ir kasdienybėje“, drąsiai paaukojo savo gyvenimą palikdamas mums tikinčio krikščionio pavyzdį“, – rašoma knygos pristatyme.
Tikintieji, gerbiantys ir vertinantys tokį trumpą ir prasmingą žmogaus, kunigo, patrioto, Dievo tarno, užtarėjo gyvenimą, S. Ylos maldyne „Tikiu Dievą“ ras ir tokią maldą, skirtą Alfonsui Lipniūnui:
„Viešpatie, be tavęs neišauga joks geras mūsų širdyje./ Be tavęs nebūtų sušvitęs mūsų gyvenime ir kunigas Alfonsas./ Visuose jis matė tavo gėrio žėresį, visus sveikino atviros širdies šypsniu./ Jo žodis kaitino sielas sakykloje, guodė ir kėlė klausykloje/. Jis kvėpė jaunimui kristinį idealizmą, globojo šeimas, padėjo vargstantiesiems. / Net įkalintas nemažino savo uolumo – dalijosi su visais paskutiniu kąsniu, guodė, lankė ligonius, teikė jiems išrišimą./ Ir mirė jis kaip įkalintas apaštalas. /Viešpatie, argi tavo tarnas Alfonsas nebuvo mums šventumo atšvaitas?/ Ar sklidusi per jį šiluma ir paguoda galėtų liautis nūnai, kai tu jį globi šviesiose savo buveinėse?“
