Andrius Repįšys Asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausią baimę išgydė fotoaparatas

Didžiausią baimę išgydė fotoaparatas

 

Žinomas Panevėžio fotografas, įvairių konkursų bei apdovanojimų laimėtojas 46-erių Andrius Repšys visą gyvenimą daro tik tai, kas pačiam įdomu.

Pastaraisiais metais jis garsėja fotografijomis iš paukščio skrydžio. Tik ne visi žino, ką šiam menininkui teko įveikti dėl tokių žiūrovus užburiančių vaizdų.

A. Repšys nebuvo lengvas vaikas tėvams. Tačiau išdaigininkas sau neleisdavo vieno – net entuziastingai kviečiamas draugų niekada nesikardavo į vandens bokštus.

„Turėjau didžiulę aukščio baimę“, – šypteli Andrius.

O dabar jis turi sukaupęs itin įspūdingą iššūkių aukštyje stažą. Su guma iš didelio aukščio yra nušokęs bene dešimt kartų, dukart – nuo televizijos bokšto, leidosi parašiutais, skraidė lėktuvais.

Susidraugauti su aukščiu privertė begalinė aistra fotografijai. Ji šio panevėžiečio gyvenime – visada pirmoje vietoje.

Bet ir šį pomėgį A. Repšys atrado ne iš karto, kai į rankas paėmė seną „Zenitą“. Pirmąjį fotoaparatą sūnui Andriui atidavė tėvas, mėgęs įamžinti gražiausias šeimos ir vaikų akimirkas.

Bet Andrius iki šiol savęs beveik nefotografuoja – tai neįdomu. Šį žodį besikalbant jis paminės dar ne kartą.

A. Repšys visada ten, kur neeiliniai išbandymai, aistra ir azartas. Visureigių varžybose Ladogoje. Asmeninio archyvo nuotr.

A. Repšys visada ten, kur neeiliniai išbandymai, aistra ir azartas. Visureigių varžybose Ladogoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Sunkus vaikas

„Mokykloje man iš viso niekas nebuvo įdomu, buvau blogas mokinys. 8-oje klasėje gavau pastabą, kad mokytis aukštesnėje klasėje man neberekomenduojama. Taigi, atsiverčiau tokią knygelę „Kur mokytis“ ir ėmiau ieškoti, kuo užsiimti“, – sunkios paauglystės metus prisimena ekstremalus fotografas.

Didelio pasirinkimo profesijų turint 8-ių klasių išsimokslinimą, anot jo, tada nebuvo. O kas buvo, vaikiui, svajojančiam apie laisvę, gal net tinginystę, netiko.

„Visur reikėjo dirbti, o man nepatiko tokia ateitis: atsikeli ryte, apsirengi ir eini į darbą. Tik žiūriu gi – Kauno aukštesnioji miškų mokykla. O, galvoju, ką miškininkai veikia – tikriausiai nieko“, – juokiasi dabar itin užimtas ir laisvadienių bei atostogų beveik neturintis A. Repšys.

Taip paauglys iš Panevėžio išlaikė stojamuosius egzaminus ir atsidūrė didmiestyje. Ir vis tiek trečiame kurse buvo iš mokslų pašalintas – dėl ilgų plaukų.

Mat atvažiavęs mokytis į Kauną, Andrius tapo metalistu. Antrakursiai parodė naujokui metalo muzikos, kurios jis iki tol nebuvo nė girdėjęs.

„Man ir dabar patinka metalas, mielai jo paklausau. Tai muzika, kurią arba mėgsti, arba ne. Aš jai potraukį tikriausiai jaučiau dar prieš mokyklą, tik nesupratau“, – svarsto pašnekovas, prisiminęs, kaip būdamas dar mažas sukiodavo tėvų radiją ieškodamas „laukinės“ muzikos.

„Nežinau, kodėl to ieškodavau. Gal buvau kur netyčia nugirdęs, gal tiesiog jaučiau, kad tokia turi būti: tranki, garsi. Sesuo sakydavo, kad laukinė muzika tik indėnų“, – juokiasi fotografas.

Metalas, plaukai ir miškas

Pagaliau suradęs metalo stilių, paauglys iš karto pamilo „Metaliką“, „AC/DC“ ir kitas tuo metu Lietuvoje dar sunkiai pasiekiamas užsienio grupes. Prasidėjo jaunimo susibūrimai, koncertai, vakarėliai.

„Kai mane, aštuoniolikmetį, išmetė iš miškų mokyklos, buvo dar tie pirmieji nepriklausomybės metai. Naujai atkurtoje policijoje tebedirbo senieji milicininkai, gaudydavę ir nukirpdavę ilgaplaukius vaikinus. Taigi, miškininkas ir ilgi plaukai dar buvo nelabai suderinama“, – pasakoja žinomas panevėžietis.

Visgi pasirinktos profesijos kelio Andrius vis tiek nepaliko ir įsidarbino Jonavos urėdijoje. Eiguliu, kaip prašėsi drąsus jaunuolis, jo niekas neįdarbino, bet griovius kasti ir šakas tampyti leido.

Po poros sunkaus, bet sąžiningo darbo mėnesių A. Repšys tapo ir eiguliu.

„Mano darbas buvo saugoti mišką nuo vagių, skaičiuoti medieną, prižiūrėti pjūklininkus, kurie labai linko į stikliuką. Šita užduotis vargino labiausiai, nes aštuoniolikmečiui reikėjo rasti kompromisą su tokiais, dvigubai vyresniais, darbininkais“, – prisimena Andrius, bet neslepia – miškininko pareigos jam ėmė visai patikti.

Po kurio laiko jaunasis eigulys galėjo grįžti užbaigti pradėtų mokslų. Po praktikos miške tai atrodė labai lengva ir paprasta.

Ekstremalūs pojūčiai Andrių traukia ir žavi. Įspūdingą iššūkių aukštyje stažą sukaupęs panevėžietis su guma iš didelio aukščio yra nušokęs bene dešimt kartų, dukart – nuo televizijos bokšto. Asmeninio archyvo nuotr.

Ekstremalūs pojūčiai Andrių traukia ir žavi. Įspūdingą iššūkių aukštyje stažą sukaupęs panevėžietis su guma iš didelio aukščio yra nušokęs bene dešimt kartų, dukart – nuo televizijos bokšto. Asmeninio archyvo nuotr.

Kai nebeturi, įsireikia

Toliau Andrius ramiai darbavausi Jonavos urėdijoje. Kartais į mišką nusinešdavo ir tėvo seną fotoaparatą, fotografuodavo gamtą, medžius. Savo erdviame trijų kambarių bute Jonavoje panevėžietis net ir fotolaboratoriją buvo įsirengęs. Bet noru užsiimti fotografija nedegė.

„Bet vieną kartą mane apvogė. Iš tiesų tame bute nebuvo, ką vogti, tai išnešė būtent tėvo fotoaparatą. O žinot, kai kažko nebeturi, labai įsireikia“, – šypteli A.Repšys.

Susitaupęs pinigų jaunuolis nusprendė įsigyti brangų fotoaparatą „Canon“ ir juo ėmė aktyviau naudotis nei pirmtaku. Panevėžietis fotografavo renginius, koncertus, kuriuose tada labai dažnai lankėsi su draugais. Ir ėmė vis labiau patikti naujas užsiėmimas.

„Tuo metu Jonavoje dirbo bebankrutuojantis laikraštis „Jonavos balsas“. Pasiūliau jam savo nuotraukas. Buvo smagu, kai mano autorystė pasirodydavo puslapiuose“, – prisimena fotografas, už vieną nuotrauką gaudavęs 3 litus, o jai padaryti išleisdavęs beveik tiek pat.

Didžiausia mokykla

Lietuvoje prasidėjus miškų reformai, urėdijos mažino etatus, neatleistiems darbuotojams atsirado daugiau darbo ir spaudimo. O šio Andrius negalėjo pakęsti ir iki šiol negali. Galop miškininko darbą jaunuolis išmainė į fotokorespondento.

„Prisimenu, grįžęs pas tėvus į Panevėžį radau dienraščio „Sekundė“ skelbimą, kad ieškoma fotografo. Nuėjau ir pasisiūliau – taip prasidėjo mano naujas gyvenimo etapas, tapęs didžiausia fotografijos mokykla“, – tvirtina A. Repšys.

Viskas, anot jo, prasidėjo nuo paprasčiausių reportažų ir pamažu ėmė virsti menu. Įvaldęs fotoaparato galias, Andrius vis bandydavo rasti įdomesnį kampą, įdomesnį apšvietimą.

„Laikraštyje fotografui tenka fotografuoti viską: nuo reklamos iki sporto varžybų. Pastarąsias anuomet buvo gal sunkiausia fotografuoti, nes salėse trūkdavo apšvietimo, o mūsų įranga nebuvo tokia galinga kaip dabar. Bet tada būdavo didelis azartas padaryti viską, kad pavyktų, – kuo sunkiau, tuo įdomiau“, – priduria Andrius.

Jo nuomone, dabar laikraščiai ir interneto portalai per daug skuba – renginys dar nesibaigęs, o nuotraukas jau visi mato. Be to, daugiau atsirado ir draudimų spaudos fotografams.

Niekada A. Repšys nepamirš ir pirmosios savo fotografijos iš dangaus, kai buvo įsodintas į lėktuvą be durų. Asmeninio archyvo nuotr.

Niekada A. Repšys nepamirš ir pirmosios savo fotografijos iš dangaus, kai buvo įsodintas į lėktuvą be durų. Asmeninio archyvo nuotr.

Įsimintiniausias kadras

Pačiam A. Repšiui laisvė visada buvo ir yra prioritetas, nors dėl to jam teko ir per nagus gauti.

„Mano įsimintiniausia nuotrauka iš žmogžudystės vietos“, – prasitaria fotografas, prisiminęs, kaip 2006-aisiais su „Sekundės“ žurnalistais leidosi į baisaus nusikaltimo epicentrą.

Vieną tamsų rudens vakarą redakciją pasiekė žinia, kad mieste nušautas žmogus.

„Nuvykome į vietą, ten jau buvo viskas policijos aptverta ir negalėjome arčiau prieiti. Su žurnaliste pasukome į artimiausią parduotuvę, mus pamačiusi pardavėja tikriausiai suprato, kad korespondentų reikia taip pat klausyti kaip policijos. Paprašiau jos, visos išsigandusios, mus įleisti į kiemą per galines parduotuvės duris, ji mus ir praleido“, – darbo subtilybes pasakoja A. Repšys.

Taip fotokorespondentas pasiekė nusikaltimo vietą. Tamsoje pašaliečio pareigūnai nematė ir jis spėjo padaryti kelis draudžiamus kadrus.

„Blykst blykst tamsoje ir visi puolė šaukti ant manęs, kad nešdinčiausi. Aš tyliai ramiai atsiprašiau ir išėjau, nuotrauka liko – tokios niekas tada nepakartojo“, – pamena Andrius.

Į lėktuvą be durų

Niekada A. Repšys nepamirš ir pirmosios savo fotografijos iš dangaus. Į jam didžiausią baimę keliančią zoną Andrių atvedė tuometis garsus ekstremalas, lakūnas ir baikeris, pasvalietis Eugenijus Malinauskas, prieš septynerius metus išėjęs į amžinybę.

„Aš net miškininku dirbdamas nelipdavau apžiūrėti miško į priešgaisrinės apsaugos bokštus. O čia manęs paprašė nufotografuoti iš lėktuvo žmogų, stovintį ant kito lėktuvo sparno. Bet ką gi, sutikau. Jau atsisėdęs į lėktuvą, gailėjausi – uždėjo tik vieną apsaugos diržą“, – prisimena panevėžietis.

Bet toliau buvo dar baisiau.

„Tas diržas toks laisvas, kad gali judėti ant sėdynės kaip nori. O paskui žiūriu, dar ir lėktuvo duris nuima ir numeta šalin. Sako: „Čia tau kliudys fotografuoti per stiklą“. Aha, galvoju, kuo čia viskas ir baigsis su tokiais bepročiais susidėjus“, – dabar kvatoja tada rimtai išsigandęs pašnekovas.

Baigėsi viskas gana gerai. Būnant danguje, pasak fotografo, šiek tiek pasimiršo aukštis ir pavyko kokybiškai išfotografuoti visą juostelę įamžinant Pasvalio drąsuolį.

Paskui bebaimis E. Malinauskas ne kartą vyko pas panevėžietį naujų užsakymų ir galutinai šiam padėjo išsigydyti didžiausią baimę.

„Dažnai su Eugenijum dalyvaudavome įvairiuose renginiuose. Ten būdavo ir tie šokinėjimai su guma. Kartą pradėjau stebėti su ja nušokusius šventės svečius – visi, kurie praeidavo pro mus, pasisveikindavo, atrodydavo stiklinėmis akimis, bet kažkokioje euforijoje“, – įstrigo Andriui.

Ir jis nusprendė pabandyti pasiekti tą euforiją. Reakcija nušokus su guma buvo lygiai tokia kaip ir kitų. Po to panevėžietis dar ne kartą tokio adrenalino dozes kartojo ir visiškai susidraugavo su aukščiu.

„Aišku, ant kokio dvylikaaukščio briaunos neičiau. Bet aukščiui tokios baimės nebėra“, – priduria A. Repšys.

Žvilgsnis iš dangaus

Tokie ekstremalūs nuotykiai davė peno ir menininko sielai. Danguje A. Repšys atrado fotografiją iš paukščio skrydžio ir, kai tik atsirado dronai, jau puikiai žinojo, kur veda jo kelias.

„Kai nusipirkau droną, jau galėjau ramiai ieškoti meninių tokio vaizdo kampų. Kiti fotografai, kurie neskraidė, metus praleido vien žavėdamiesi tuo žvilgsniu iš dangaus. Kol priprato, niekam jų nuotraukos nebebūdavo įdomios, ir dronų fotografai numetė šitą pomėgį“, – teigia A.Repšys.

Jis pats tapo, ko gero, garsiausias tokios fotografijos atstovas Lietuvoje. Panevėžietis yra parengęs ne vieną nuotraukų iš aukštai parodą, albumą. Jo dronas skraidė net virš įkalinimo įstaigų.

Pastaroji unikali kolekcija „4 kv. m laisvės“ – žvilgsnis į Lietuvos kalėjimus iš aukštai – sulaukė daug dėmesio. Šį projektą Andrius ketina tęsti. Panevėžietis norėtų šitaip praskristi virš užsienio kalėjimų ir palyginti kitų šalių įkalinimo sąlygas.

„Šitai idėjai sutrukdė pandemija. Dėl karantino negaliu tartis su tokių įstaigų atstovais ir išvykti iš Lietuvos nebėra taip paprasta – reikėtų izoliuotis. Projektą būtinai tęsiu, kai bus daugiau laisvės“, – nusiteikęs A. Repšys.

Karantininiai metai sulėtino daugelio tempą, bet Andriaus veiklas ne itin ribojo. Netekęs progų fotografuoti renginiuose, šventėse, jis daugiau dalyvavo konkursuose, atrankose ir daugelyje jų tapo laureatu.

Fraktalinės eglutės

„Nei garsiu, nei įžymiu dėl to nesijaučiu – apdovanojimai ir laimėjimai padeda suprasti, ar geru keliu einu. Kol kas, regis, taip“, – apie įvertinimus sako A. Repšys, vis pabrėždamas, kad jam artimesnis fotografo nei menininko statusas.

Tačiau fotografijų išskirtinumas, unikalumas liudija ir apie meną jose.

Antai gruodį panevėžiečiui buvo pats darbymetis – jis gavo užsakymą videoklipui iš aukštai nufilmuoti visas Lietuvoje įžiebtas miestų kalėdines eglutes – šių buvo apie 50.

Po tokio darbo Andrius jau kurpia naują planą.

„Filmavimas man buvo neįdomus, bet aš kartu nusprendžiau išmėginti fraktalinį meną (algoritminio meno forma, kuriama apskaičiuojant fraktalinius objektus ir juos pateikiant kaip nejudrų vaizdą, animaciją arba daugialypės terpės kūrinį – aut. pastaba). Fotografuojant iš viršaus eglutes, išeina įdomūs kūriniai. Šitas nuotraukas siųsiu konkursui, o gal ir parodą surengsiu“, – svarsto autorius.

Darbais apsikrovusiam fotografui, anot jo, užtenka laiko ir asmeniniam gyvenimui. Tik apie tai Andrius kalbėti nenori – nuomonės formuotojų praktika skelbti kiekvieną naują gyvenimo posūkį, pasak pašnekovo, telieka didesnėms garsenybėms.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų