-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Viena didžiausių nelaimių – gaisras – nepavaldi nė laikui.Tiek šiame technologijų amžiuje, tiek tarpukariu Panevėžį siaubdavo gaisrai, sukrėsdavę ne tik miestą, bet ir šalį. Laimė, dauguma jų kainavo tik materialinius nuostolius.
Vieną didžiausių gaisrų Panevėžio krašte, sukrėtusių ir visą Lietuvą, panevėžiečiai dar gerai pamena.
2007-ųjų rugpjūtis buvo karštas ne vien dėl saulės įkaitinto oro.
Minios žmonių važiavo į Panevėžio rajone esantį Naujamiestį apgailėti liepsnų siaubiamos 1908-aisiais statytos Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios.
Gyventojai plikomis rankomis iš ugnies gelbėjo kas įmanoma – bažnytinius paveikslus, žvakides, kitus bažnytinius reikmenis.
Kai ugnyje paskendę griuvo bažnyčios bokštai, atrodė, kad atsivėrė pragaras. Gaisre nukentėjo keturi žmonės, iš jų – trys ugniagesiai. Tarp sužalotųjų dviem prireikė rimto gydymo ligoninėje.
Liepsnas malšino ne tik Panevėžio, bet ir Šiaulių, net Kauno, Vilniaus ugniagesių komandos.
Regint baisų ugnies šokį, daugelis meldėsi, kad šis amžiaus gaisras neapimtų ir viso miestelio.
Ugnis jau buvo persimetusi į netoliese esančią maisto prekių parduotuvę, laimė, pavyko greitai užgesinti.
Svarstyta į pagalbą kviestis ir aviaciją, nes ugniagesių gelbėtojų turima įranga leido pasiekti tik 30 metrų aukštį, o tai gesinant šventovę buvo gerokai per mažai. Visgi lakūnų pagalbos atsisakyta – pabijota, kad iš aukštai pilamas vanduo galutinai nesunaikintų šimtamečio kultūros paveldo.
Tuometinis Naujamiesčio bažnyčios klebonas, Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčios rektorius Algirdas Dauknys pamena, kad tuo metu, kai prasidėjo gaisras, buvęs greta esančioje klebonijoje. Apie pasirodžiusią ugnį pranešė darbininkai, dengę antrą bažnyčios bokštą.
Kai ugnyje paskendę griuvo Naujamiesčio bažnyčios bokštai, atrodė, kad atsivėrė pragaras. Visgi nelaimę lydėjusiam ne vienam stebuklui sunku rasti paaiškinimus. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Pasak dvasininko, šią didžiulę nelaimę lydėjo ir ne vienas stebuklas.
„Ačiū Dievui, bažnyčios bokštas griuvo ne į miestelio, o į vartų pusę. Kitaip būtų sudegę pusė miestelio“, – vieną tokių įvardija A. Dauknys.
O vienam įvykiui, anot kunigo, net nėra jokio racionalaus, logiško paaiškinimo – stebuklingu laikomas sopulingosios Marijos paveikslas, buvęs praktiškai gaisro židinyje, nenukentėjo.
„Nerandu kito paaiškinimo ir tai vadinu stebuklu“, – sako A. Dauknys.
Stebuklu galima vadinti ir tai, kad bokštui griūnant pavyko išsigelbėti tuo metu bažnyčios viduje buvusiems dviem naujamiestiečiams, bandžiusiems gesinti vargonus.
„Aš buvau prie durų. Išėjo gaisrininkai ir sako: atrodo, du žuvo. Man taip nudiegė skausmas per širdį. Pasakiau, neduok, Dieve, persižegnojau, o po kokių trijų minučių iš bažnyčios išėjo abu – Vytautas Mogyla su Aleksandru Mitunevičiumi. Pastarojo batai sudegę, basomis kojomis“, – kraupias akimirkas pamena kunigas.
Vėliau jie pasakojo stengęsi gelbėti vargonus ir net nenumanė, kad ugniagesiai gelbėtojai neįstengs užgesinti degančių bokštų.
„V. Mogyla sako kitam – šok, vinys krenta. Šoko, bet tuo metu griuvo kupolas ir ta banga jį nusviedė į stabiliausią vietą – durų staktą“, – pasakoja kunigas.
Pasak A. Dauknio, po kurio laiko atsipeikėjęs V. Mogyla pradėjo šaukti A. Mitunevičių. Jo neišgirdęs, čiupo ugniagesių gelbėtojų paliktą žarną ir pradėjo lieti vandenį. Tik tuomet suprato, kad vandeniu apipylė ieškomą bičiulį ir taip jį išgelbėjo.
A. Dauknys svarsto: argi ne stebuklas yra ir gana greitas šventovės atstatymas.
„Išėjo gaisrininkai ir sako: atrodo, du žuvo. Man taip nudiegė skausmas per širdį. Pasakiau, neduok, Dieve, persižegnojau, o po kokių trijų minučių iš bažnyčios išėjo abu, vieno batai sudegę, basomis kojomis.“
A. Dauknys
Užgesinus gaisrą netgi būta svarstymų, kad tikriausiai nepavyks atstatyti tokios šventovės, kokia saugojo miestelį visą amžių.
Pasak kunigo, kitais metais per Onines tikintieji dar meldėsi kultūros namuose, bet jau netrukus Dievą garbino šventovėje – dešinėje pusėje buvo įrengtas maldos kampas.
„Žmonės labai daug aukojo. Visą gyvenimą jiems dėkosiu ir kiekvieną mėnesį atlaikau šv. Mišias specialiai už geradarius“, – pasakoja A. Dauknys.
Naujamiesčio bažnyčiai atstatyti paaukota daugiau nei milijonas litų.
Dar vienas stebuklas, pasak klebono, įvyko jau remontuojant bažnyčią – nuo maždaug 18 metrų aukščio tik per plauką nenukrito stogą remontavęs darbininkas.
„Tų prisiminimų yra labai daug ir daug buvo stebuklų“, – tvirtina dvasininkas.
Panevėžiečiams į atmintį įsirėžęs ir 2002 metų spalį kilęs gaisras, kai miestas paskendo juoduose dūmuose – degė „Ekrano“ gamykla.
Antroje dienos pusėje ugnis įsiplieskė 17 tūkst. kvadratinių metrų kineskopų surinkimo ceche, o gaisrą malšinti teko per visą naktį. Koordinuoti gaisro gesinimo darbų atvyko Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovai.
Ugniagesiams gelbėtojams į pagalbą atsiųsta aštuonios dešimtys karių, du karo medikų ekipažai, skrydžiui į nelaimės vietą buvo pasirengę karinių jūrų pajėgų sraigtasparniai.
Liepsnojusiame ceche gamyba nevyko – jis buvo ruošiamas naujos kineskopų surinkimo linijos montavimui.
Pirmame aukšte veikė statybinių medžiagų parduotuvė.
Visgi gaisro apimtame pastate tuo metu buvo kone dvi dešimtys žmonių. Viena dūmais apsinuodijusi moteris pateko į ligoninę.
Gaisro dūmus vėjas nešė tolyn nuo miesto, Pajuosčio kryptimi, gyventojai įspėti neatidaryti langų.
Panevėžiečiams į atmintį įsirėžęs 2002-ųjų spalį kilęs gaisras, kai miestas paskendo juoduose dūmuose – degė „Ekrano“ gamykla. „SEKUNDĖS“ ARCHYVO nuotr.
Buvusiam Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkui Viliui Grigaliūnui teko gesinti ir Naujamiesčio bažnyčios, ir „Ekrano“ gamyklos gaisrus.
„Išskirtiniai gaisrai: ir atnešę didelį nuostolį, ir sukėlę visuomenėje didelį rezonansą. Tiek aš, tiek mano kolegos tuo metu dirbome, ką galėjome. Su tokiais resursais, kokius tuo metu turėjome, bandėme atlikti tą darbą kaip galima geriau“, – sako V. Grigaliūnas.
Jis pamena, kad „Ekrano“ gamykloje gaisrą gesinti buvo sudėtinga dėl didelio ugnies apimto ploto. Be to, pats pastatas buvo lengvų konstrukcijų, kurios, paveiktos ugnies ir aukštos temperatūros, labai greitai sukrito.
„Kiek pamenu, gesinant „Ekrano“ gamyklą, suorganizuotas ir gaisro gesinimo štabas, į kurį atvyko net atstovai iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento. Į pagalbą teko pasitelkti karius, kad saugotų pastatą. Jie padėjo ir gaisrines žarnas tampyti“, – pasakoja V. Grigaliūnas.
Anot jo, kiekvienas gaisras ugniagesiams gelbėtojams yra kažkuo įsimintinas.
„Ko gero, kiekvienam įsimena pirmas gaisras ir tas, kuriame žūva žmogus. Man dar teko 1989 metais dalyvauti likviduojant avariją Jonavos gamykloje „Azotas“. Ir iš ten liko prisiminimai visam gyvenimui“, – sako buvęs ugniagesys.
Senasis Panevėžio apskrities ligoninės pastatas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Panevėžys liepsnojo ir tarpukariu.
Miesto Kraštotyros muziejaus istoriko Donato Pilkausko teigimu, vienas didžiausių tarpukario gaisrų mieste kilo1940-aisiais.
Tų metų vasario 19-ąją, apie pusę septynių vakaro, ligoninės senojo pastato pastogėje įsiplieskė ugnis. Manoma, kad gaisras galėjo kilti dėl elektros instaliacijos gedimo arba šildymo kamino. Šiame pastate buvo chirurgijos, gimdymo, ausų ir nosies ligų skyriai. Taip pat ambulatorija ir raštinė.
„Gaisras plito palyginti lėtai, nes stogas ir kapitalinės sienos buvo iš nedegios medžiagos. Tačiau ugnį gesinti trukdė šaltas oras ir vandens trūkumas. Vėliau vanduo buvo imamas iš Nevėžio upės“, – pasakoja istorikas.
Ligoninę gelbėjo kariuomenės daliniai, taip pat civiliai ir kariuomenės ugniagesiai. Tuo metu ligoninėje gulėjo apie 200 pacientų. Kiek žinoma, jie evakuoti į greta esančią Panevėžio mergaičių gimnaziją.
Ugnies padaryti nuostoliai siekė apie 100 tūkst. litų, tačiau galėjo būti dar didesni – pavyko išgelbėti visą anuomet brangią aparatūrą.
Po šio gaisro, pasak muziejininko, kurį laiką ligoniai glaudėsi gimnazijoje, o su jos moksleivėmis klasėmis dalijosi Panevėžio vyrų gimnazijos auklėtiniai.
„Šis gaisras Panevėžio mieste buvo vienas didžiausių nepriklausomos Lietuvos laikais“, – pasakojo D. Pilkauskas.
Gaisras Panevėžyje 1931 metų spalio 2 dieną. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Tarpukario Panevėžyje gaisrai nebuvo retenybė. Miesto valdžia netgi buvo uždraudusi stogus dengti šiaudais.
Vienas didžiausių – 1923 metais kilęs Lietuvos kooperacijos sąjungos skerdykloje Klaipėdos gatvėje, per jį sudegė daug mėsos gaminių.
Tais pačiais metais ugnis nuniokojo Kranto gatvėje buvusią lentpjūvę. Padarytas nuostolis siekė tais laikais kosminius pinigus – 30 tūkst. litų.
Rudenį toje pačioje gatvėje liepsnojo D. Rubinšteino malūnas, kurio pastatas išlikęs iki šių dienų. Jame dabar veikia viešbutis „Romantic“.
Ugnis nepagailėjo ir poeto, advokato Juozo Čerkeso-Besparnio jaukios, Pragiedruliais vadintos sodybos dabartiniame Skaistakalnio parke. 1933 metų kovo pabaigoje jo namuose kilo didžiulis gaisras, kurio metu supleškėjo tvartas, klojimas, daug padargų. Gaisre žuvo ir poeto karvė, arklys, bekonas.
