-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Didžiulis skausmas įkalino Svetlaną sielvarto, ašarų, beprasmybės kalėjime ir iš jo ištrūkti nepajėgė kelerius metus. Tačiau knygos ir netikėtai atrasta muilo gėlių gamyba gedinčiai motinai padėjo stotis ant kojų.
Nors, anot Svetlanos, šita žaizda niekada neužgis, tačiau iš aukštybių ją stebintis sūnus būtų laimingas, matydamas mamą besišypsančią, o ne raudančią.
Nors atvirai kalbėti apie vaiko netektį beprotiškai skaudu, o gerklėje nuolat stringa gumulas, Svetlana viliasi, kad jos patirtis galbūt taps tuo gelbėjimosi šiaudu tiems, kurie išgyvena kažką panašaus.
Jau septyneri metai, kai Svetlana ir jos vyras mokosi gyventi iš naujo – be vienturčio sūnaus Edgaro, kurį pasiglemžė itin agresyvus smegenų vėžys.
Kai prieš daugiau nei du dešimtmečius Svetlana neteko mamos, atrodė, kad atsivėrė didžiulė tuštuma.
Vis dėlto gyvenimo taip sudėliotas, kad kiekvieno mūsų kelionė šiame pasaulyje turi savo laiką ir įprasta vaikams laidoti savo tėvus, bet ne atvirkščiai.
Vaiko netektis, kaip sako panevėžietė, yra baisiausia, kas gali nutikti žmogui.
Svetlana iki šiol klausia: kodėl jos sūnaus laikas šiame gyvenime buvo toks trumpas.
Pasak Svetlanos, aštuoniolikmečio Edgaro gyvybę pasiglemžusios onkologinės ligos iš pradžių neįtarė nė medikai.
Maždaug metus jos sūnui buvo gydomas gastritas. Jaunuolio svoris sparčiai krito, jį nuolat pykindavo. Edgaras tiesiog silpo akyse, o medikai sunerimusiai motinai siūlė pačiai neieškoti ligų.
Tačiau mamos nuojauta neleido nurimti ir ji išsirūpino siuntimą pas neurologę.
„Medikė, apžiūrėjusi sūnų, iš karto paklausė, ar iki ligoninės kitoje gatvės pusėje nueisime patys, ar iškviesti greitąją. Gydytoja pasakė, kad labai blogai. Iš ligoninės su greitąja išvežė į Kauno klinikas, neleido net parvykti į namus“, – pasakoja Svetlana.
Kauno medikai patvirtino baisią diagnozę: paciento galvoje – penki augliai ir visi piktybiniai. Jaunuolis skubiai operuotas. Jam atsigavus po operacijos, šeimai nušvito viltis.
Edgaras džiaugėsi, kad pagaliau gali valgyti viską, jo net nebepykino. O prieš operaciją net nuo vandens gurkšnelio vemdavo.
Po operacijos dar laukė varginama chemoterapija ir radioterapija, tačiau Edgaras laikėsi kaip tikras didvyris. Jį skatino ir užgimusi meilė. Anot mamos, tokia graži, gili ir jausminga meilė būna tik filmuose.
„Kad ir kaip būdavo sunku, jis visuomet spinduliavo gerą nuotaiką, buvo optimistas, pozityvumo įsikūnijimas. Aš saugodavau jį, o jis mane. Matydavau, kad sūnui skauda, bet jis, nenorėdamas manęs liūdinti, stengdavosi to neparodyti“, – pasakojo Svetlana.
Kai atrodė, kad ši baisi patirtis tebus tik istorija, prieš pat Naujuosius, atvykus į gydymo įstaigą pasitikrinti, šeima išgirdo: klastinga liga sugrįžo.
Šįkart Kauno klinikų medikai panevėžietį nusiuntė į Vilnių, kur vaikinui buvo persodinti kaulų čiulpai. Pasak Svetlanos, tai fiziškai sunkiai pakeliama procedūra. Edgarui paskirtos net dvi kaulų čiulpų persodinimo operacijos, bet antrosios medikai jau nebedarė – jaunuolio širdis nebebūtų atlaikiusi. Dar bandyta gydyti radioterapija, bet Edgaro būklė pradėjo prastėti: jis apkurto, apako, o paskutinėmis dienomis nebegalėjo kalbėti, pats valgyti.
Aštuonioliktojo gimtadienio sulaukęs vaikinas, praėjus vos keliems mėnesiams nuo ligos atsinaujinimo, iškeliavo.
Tėvai iki pat paskutinės akimirkos tikėjo, kad dar įvyks stebuklas.
„Nė minutės neabejojome, kad Edgarėlis išsikapstys. Jis buvo tikras kovotojas. Būna, kad net ir atsinaujinus vėžiui žmonės išsikapsto. Žinoma, jų gyvenimas kaip ant tiksinčios bombos, bet vis tiek gyvena“, – graudinasi sūnaus netekusi mama.
Baisiausia, anot panevėžietės, buvo suvokti, kad tiksi paskutinės minutės, kada galinti glausti savo vaiką.
Kai gydytoja pasakiusi, kad jau viskas, laikas amžiams atsisveikinti, plyštančia širdimi, bet sukaupusi visas jėgas Svetlana ištarė: „Sūneli, angelėli mano, skrisk.“
Ir lyg kokiame filme sūnaus širdis ištvinksėjo paskutinius dūžius, tarsi Edgaras būtų laukęs to atsisveikinimo.
„Vaiko iškeliavimas ir tos paskutinės minutės yra kažkas nesuvokiamai baisaus. Kai apkabini ir supranti, kad sūnų glaudi prie krūtinės paskutinį kartą. To jausmo, kai grįžti į tuščius namus, kuriuose dar laukia vaiko daiktai, užuodi jo kvapą, bet supranti, kad jau viskas, Edgarėlio nebėra, net neįmanoma žodžiais nupasakoti“, – ašarų nesulaiko Svetlana.
Po tokių netekčių dažnai tėvai panyra į depresijos liūną.
Pasak panevėžietės, prieš septynetą metų tėvai, netekę vaikų, būdavo paliekami su skausmu vieni.
Didžiausias ramstis būdavo tą patį išgyvenusios mamos.
„Viena kitos glėbyje, ašarose, prisiminimuose ieškojome paguodos ir to šiaudo, už kurio užsikabinus galėtume išplaukti į gyvenimo krantą. Atrodo, juk tereikia žengti žingsnį ir išlipsi, bet visiškai nėra jėgų. Tokiais sunkiais momentais reikia nebijoti pasakyti, kad man negera, kad beprotiškai skauda. Išsiverkti draugei ant peties. Nereikia užsidaryti savyje su skausmu. Kurk, grok, dainuok, piešk – išreikš savo liūdesį kaip tik gali. Išėję vaikai tikrai nori matyti besišypsančius tėvus. Jie visada šalia mūsų“, – sako Svetlana.
Deja, anot jos, visuomenėje įsišakniję stereotipai, kiek turi trukti gedulas, kiek tėvams derėtų verkti, ko, šiukštu, nedaryti.
Paprastai tokiais atvejais artimieji nebeturi ašarų – jos visos išverktos prie ligonio lovos, tad rauda visas kūnas. Svetlana atvira – jai prireikė labai daug laiko, kol susitaikė su šia baisia lemtimi.
„Etapas po Edgarėlio mirties buvo beprotiškai sunkus, lipau kaip iš bedugnės padedant gydytojams ir vaistams. Bet vaistai tik užslopina, vaikštai kaip zombis, tai – ne gyvenimas. Ieškojau knygų, žmonių, įvairių socialinių grupių, kur galėčiau rasti bent menkiausios pagalbos. Labai dėkinga savo geriausiai draugei ir įmonės vadovėms, kurios visada išklausydavo. Tuo metu man buvo be galo svarbu, kad mane girdėtų. Tas supratimas buvo labai didelis postūmis gyventi“, – atvirai kalba skausmo prislėgta moteris.
Didžiausias stiprybės šaltinis Svetlanai tapo gražūs prisiminimai apie laiką, praleistą su sūnumi. Jai įstrigusi italų rašytojo Umberto Eko frazė, kad kai prarandame atmintį, prarandame ir sielą.
Šia filosofija panevėžietė ir stengiasi vadovautis: nutiesti nematomą kelią pas sūnų ne per ašaras, o per šiltus prisiminimus. Savotiška terapija tapo ir eilėraščių mirusiam sūnui rašymas.
„Nė vienas nežinome, kiek mums atseikėta. Rytojaus nepažadėjo nė vienam. Kai kalbamės su angeliukų mamytėmis, visos suprantame, kad mūsų vaikai buvo kitokie. Atrodo, skubi, leki, kad tik visur suspėtum, o vaikui iškeliavus laikas sustoja, nes tiesiog nebetenka prasmės. Bet gyventi toliau reikia“, – atsidūsta Svetlana.
Ieškodama atsakymų, kodėl sunkios ligos pasiglemžia kūdikius, mažus vaikus ar paauglius, kodėl jiems skirtos tokios kančios, ji atrado knygas, kurios tarsi viską sudėlioja į savo vietas.
„Sielos renkasi, kaip ir kiek gyventi Žemėje. Edgaro siela pasirinko mūsų sūnaus kūną, vadinasi, taip turėjo būti. Jeigu man buvo skirtas toks išbandymas, turiu kažkaip jį įveikti, pamilti gyvenimą čia ir dabar ir tokį, koks jis yra. Kad ir kaip būtų, vaikai yra tikrieji mūsų mokytojai. Kartais pati stebiuosi, iš kur savyje radau stiprybės ir jėgų atgimti iš naujo po sūnaus netekties“, – patirtimi dalijasi panevėžietė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Netikėtai į Svetlanos gyvenimą atėjo ir muilo gėlių puokštės.
Kaip pasakojo pašnekovė, galvoje vis sukosi mintys, kuo užsiimti, kad bent trumpam pabėgtum nuo slegiančio skausmo.
Kartą internete pamatė, kaip gimsta gėlių kompozicijos iš muilo.
Tuo metu Lietuvoje tai nebuvo naujiena, bet panevėžietė nė neįtarė, kad ir mūsų šalyje yra specializuotų parduotuvių. Pirmąsias formeles gėlėms lieti jai iš Kinijos parsiuntęs vyras. Vėliau visų reikalingų medžiagų – nuo muilo bazės, kvapų bei dažų – įsigijo vietoje.
Bandydama sužinojo, kuo skiriasi dažai, eteriniai ir kvapieji aliejai, kiek laiko reikia kaitinti muilo bazę, kaip greitai ji sustings.
„Kūryba man – būdas pabėgti nuo minčių: dažų maišymas, kvapų derinimas, eterinių aliejų lašelių skaičiavimas yra tarsi magija. Tai neleido man panirti į liūdesį, sielvartą“, – pasakojo panevėžietė.
Užaugusi Rokiškio rajone, nedideliame Obelių miestelyje, Svetlana buvo gamtos vaikas, tad ir jos kuriamos puokštės – lyg ką tik surinktos iš pievų ar močiučių darželių.
„Gaminu taip, kaip yra gamtoje – niekada nepadarysiu ramunės mėlynu viduriuku, nes jos tokios nerasime. Gal todėl puokštės atrodo kaip natūralios. Suderinti gėles, jų spalvas reikia kūrybiškumo, pajautimo, nors su menu nebuvau susijusi. Bet gal turėjau užslėptą kūrybiškumą, nes visuomet kūriau eiles“, – mintimis dalijasi Svetlana.
Kol kas puokščių iš muilo kūryba jai yra ganėtinai brangus pomėgis.
Kuria dėl malonumo, o ne uždarbio, nes ši veikla neatsiperka.
Mąstydama, kaip pavadinti puslapį, kur galėtų parodyti savo darbus, pirmoji atėjusi mintis kažkodėl buvo „Po Angelo sparnu“.
„Kitą dieną sulaukiau pusseserės skambučio, pakalbėjom, kad ieškau pavadinimo, ir ji savotiškai įgarsino mano mintis – pasiūlė tą patį, kuris jau sklandė mano galvoje. Simboliška, kad kurdama kiekvieną kompoziciją įkomponuoju po angelo sparną – kaip apsaugą“, – pasakojo muilo puokščių kūrėja.
