Dėl sulaužyto gyvenimo – piketas prie teismo

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• Aktualijos
• 2018.11.14 07:31

Prieš daugelį metų globėjų į užsienį kartu su seserimi išvežta lietuvaitė po dešimties ten praleistų metų grąžinta į Lietuvą jau pamiršusi gimtąją kalbą. Dabar motina eina kryžiaus žygius, siekdama dukterį atsiimti iš psichiatrijos ligoninės.

Gražina Kareivienė su būreliu plakatus iškėlusių visuomenininkų stojo į protesto akciją prie Panevėžio apygardos teismo.

Čia uždarame posėdyje nagrinėjamas G. Kareivienės skundas dėl žemesnės instancijos teismo sprendimo merginą palikti psichiatrijos ligoninės medikų žinioje.

Kaip prieš teismo posėdį pasakojo mama, dėl prieš kelerius metus patirtos traumos, kai iškrito iš ketvirto aukšto ir dvi savaites pragulėjo ištikta komos, dukrai nuolat reikia lankytis pas medikus. O prieš pusmetį, G. Kareivienės teigimu, merginai dar ir paūmėjo depresija. Motina įtaria, jog tai veikiausiai nutiko dėl santykių su draugu, nespjaudavusiu į svaigalus.

„Nieko blogo nepagalvojusi dėl dukters sveikatos būklės atėjau pasikonsultuoti pas ją gydančius medikus. Jie pasiūlė dukrą paguldyti į psichiatrijos ligoninę. Dabar gailiuosi, kad tąkart paklausiau jų“, – pasakojo mama.

G. Kareivienė būgštauja, kad gydymo įstaigoje merginai buvo paskirti netinkami medikamentai – arba per stiprūs, arba netinkantys pacientei. Pasak mamos, gulėdama ligoninėje dukra buvo suparalyžiuota, net lovoje be kitų pagalbos nepajėgusi apsiversti. Jaunos moters organizmas atsisakė priimti net maistą ir vandenį.

„Dukrai buvo prileista tiek vaistų, kad nebevaldė kūno, koordinacija sutriko, visas kūnas tiesiog degė, širdis permušinėjo, seilės tekėjo upeliais. Dar turiu dukros žinutę: „Mamyte, gelbėk, nes tikriausiai aš iškeliausiu“, – sunkiai rinkdama žodžius pasakojo G. Kareivienė.

Prie Panevėžio apygardos teismo susirinkę aktyvistai reikalavo iš psichiatrijos ligoninės paleisti jauną moterį. M. Garucko nuotr.

Prašo pakentėti

Anot motinos, žinant, kaip kenčia dukra, pakerta kojas. G. Kareivienei siaubą ir įtarimus kelia merginos kūną nusėjusios mėlynės, ausys, nudraskytos iki kraujo, kuris įsigėrė net į pagalvę, praskelta galva.

„Dukra į pilvą ir galvą buvo sumušta kito paciento, bet niekas neva nematė. Mano mergaitė guodėsi, kad palatos plauti užėjusi valytoja metaliniu šluotkočiu jai kirto per rankas, vadindama „amerikonka“, tik todėl, kad norėjusi atsigulti į lovą. Kita slaugė taip tempė dukrą, kad liko baisios mėlynės ant rankų, apšaukė ją „padla“, „nevala“. Tą prisimindama vis dar negaliu nurimti. Tai tikrų tikriausia koncentracijos stovykla“, – kalbėjo dukrą atsiimti iš gydymo įstaigos siekianti mama.

Jos teigimu, mergina guli palatoje be durų rankenų, patalpoje esanti nepakankama ventiliacija, trūksta gryno oro. Pacientai tik kartais išleidžiami į kiemelį. Jos dukrai teko pabūti ir palatoje su grotomis, kur guldomi itin agresyvūs pacientai, nors mama tvirtina: jos mergaitė nebūdavo agresyvi aplinkiniams.

G. Kareivienė įsitikinusi, kad valdžios institucijos turėtų susidomėti psichiatrijos ligoninės veikla. Teismų maratonui nusiteikusi moteris viliasi iš jos išvežti dukrą.

„Nežinau, kokios bus tolesnės pasekmės. Dukros vis prašau dar truputį pakentėti, net jeigu ir ant jos šaukia, tiesiog patylėti, nes kitaip ją ten nukankins. Bet ji vis verkia dėl tokios neteisybės. Net kalėjime šitaip žmonių nestumdo kaip šioje ligoninėje. Suprantu, kad ten medikų labai sunkus darbas, yra įvairių ligonių, bet negalima ant pacientų lieti pykčio. Su jais reikia bendrauti meilės, švelnumo kalba“, – kalbėjo mama.

Teismas kviečiasi gydytojus

Panevėžio apygardos teismui medikų pateiktuose dokumentuose nurodoma, kad jauna mergina dar yra nestabilios būklės ir neveiksni, todėl negali būti išleidžiama iš psichiatrijos ligoninės.

„Baisiausia, kai teismas nesigilina į situaciją – pirmos instancijos teismas tiesiog padėjo antspaudą ant to, ką surašė medikai, ir man neleido išsivežti savo mergaitės. Tokio sprendimo negalėjome neskųsti“, – piktinosi G. Kareivienė.

Jos skundą nagrinėjančiame Panevėžio apygardos teisme maža, bet reikšminga pergale mama vadina jau tai, kad šis teismas į jos dukros bėdų nevertino valdiškai – į kitą posėdį kviečiami merginą gydantys psichiatrijos ligoninės medikai.

Kaltinimus vadina laužtais iš piršto

Psichiatrijos ligoninės direktoriaus pavaduotoja gydymui Nijolė Rupeikienė komentuoti situaciją atsisakė ir pasiūlė kreiptis į merginą gydančią gydytoją III Bendro stebėjimo sveikatos priežiūros skyriaus bei Moterų ir vaikų specialaus stebėjimo sveikatos priežiūros skyriaus vedėją Rūtą Bandžiulienę. Šioji teigė, jog telefonu komentuoti situacijos, susijusios su jos gydoma paciente, negalinti, tačiau mamos mestus kaltinimus smurtu vadina laužtais iš piršto.

„Apie savo pacientus kalbėti negaliu. Tik galiu pasakyti, kad mama atsiuntė ją čia perauklėti. Nežinau, kuo mama mus kaltina, bet pati ji nė karto nebuvo atvykusi aplankyti dukros – su ja bendrauja tik telefonu. Pacientė šiuo metu gauna minimalias dozes vaistų, yra rami, bet visko pasitaiko. O tokių dalykų, kaip smurtas, kankinimai ir panašiai, ligoninėje nė negali būti“, – tvirtino R. Bandžiulienė.

Pasigenda švelnumo

G. Kareivienė pripažįsta, kad gyvenimas jos dukros nelepino.

Psichiatrijos ligoninėje gydomos merginos bei jos metais jaunesnės sesers gyvenimo istorija verta atskiro romano. Vaikystėje seserys atsidūrė globos namuose. O 1996-ųjų rugpjūtį pagal įvaikinimo programą „Širdis į širdį“ kartu su dar aštuoniais vaikais iš Lietuvos buvo išvežtos į užsienį. Seserys buvo įtrauktos į įvaikinamų užsienio šeimose vaikų sąrašus, nors jų motinos G. Kareivienės motinystės teisės nebuvo atimtos. Mergaičių globėjams laiku nesusitvarkius įvaikinimo dokumentų, pasikeitė įstatymai. Tuomet kreiptasi į jų biologinę mamą G. Kareivienę, kad ši oficialiai atsisakytų savo dukrų ir šias būtų įmanoma teisiškai įvaikinti užsieniečių šeimai. Nors ši iš pradžių sutikusi, vėliau visgi pareikalavo jos atžalas grąžinti į Lietuvą. Po dešimties metų, praleistų svetur, abi seserys sugrąžintos biologinei motinai. Į gimtinę parvežtos paauglės patyrė didžiulį šoką – lietuviškai nemokėjo nė žodžio. Kardinaliai pasikeitė ir jų gyvenamoji aplinka: užsienyje jos buvo viskuo aprūpintos, gyveno gana pasiturinčioje šeimoje, o Lietuvoje jų laukė gana skurdi buitis ir gyvenimas iš socialinių pašalpų. Nors teismas pripažino, kad seserys iš Lietuvos buvo išvežtos neteisėtai, ir joms kartu priteisė per 200 tūkst. litų kompensaciją, pinigai nekompensavo patirtos traumos.

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• #Įvaikinimas
• #ligonė
• #Panevėžys
• #piketas