„Romuvos“ sekėjų Lietuvoje, šios organizacijos atstovų duomenimis, gali būti apie penkis tūkstančius. G. SKUMBINO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Deivės Laimos ženklai iš Strasbūro

Deivės Laimos ženklai iš Strasbūro

Artėjančios Rasos arba dar kitaip vadinama Saulėgrįžos, Kupolių diena senąjį lietuvių tikėjimą išpažįstantiesiems šiemet turėtų būti dviguba šventė.

Senovės baltų religinė bendruomenė „Romuva“ sulaukė geros žinios iš Strasbūro teismo, apgynusio jos teisę į valstybinį pripažinimą.

Ilgai laukė

Šia naujiena džiaugiasi ir pusšimtis panevėžiečių, priklausančių Panevėžio „Romuvos“ bendruomenei. Jie tokią žinią atšvęsti žada šiemet kupoliaudami su kupiškėnais.

„Savo Rasas Panevėžyje mes daug metų sutikdavome bendruomenės narių sodybose – vienais metais pas vienus, kitais – pas kitus. Bet jau antrus metus gražiai bendraujame su Kupiškio baltais ir šiemet tikimės grįžtančią vasaros saulę pasitikti ant Kupiškio piliakalnio. Mes vestume ritualines šventės apeigas, kaimynai trauktų sutartines“, – pasakoja Panevėžio romuvietė ir šios bendruomenės padalinio, etnologinio klubo „Austėja“ vadovė Rasa Palmilerė.

Pagal specialybę inžinierė, į verslą pasukusi panevėžietė pasakoja senąjį lietuvių tikėjimą atradusi prieš 7-erius metus. Iki tol dar trylika metų panevėžietė ėjo dvasiniu paieškų keliu, kuris vedė per įvairias šalis, kultūras.

„Keliavau po pasaulį, kol supratau: viskas yra mūsų prigimtyje, protėvių išmintyje bei kultūroje, pasakose, sakmėse, sutartinėse, lietuvių kalboje. Visada patiko ritualai prie ugnies ir taip atradau Romuvą“, – apie tokio tikėjimo pradžią pasakoja baltišku Vėtros vardu pasivadinusi V. R. Palmilerė.

Dabar visos jos šventės – prie ugnies, vandens, laukuose. Senovės baltai išpažįsta visišką darną: su savimi, su aplinka, gamta ir visomis jos gyvybėmis.

Į šį tikėjimą atėjo ir V. R. Palmilerės verslo bei gyvenimo partneris Vėjas Ignatavičius. Jis turi bendruomenės pripažinto ir krivės palaiminto vaidilos statusą.

Tokio siekia ir V. R. Palmilerė. Tam, anot jos, be prigimtinių dalykų, reikia mokytis ir semtis žinių apie savo religiją.

Tikėjimo kursai internete

Nuo pernai „Romuva“ pradėjo savo tikėjimo kursus internetu. Tad priekaištai, esą ši religija neturi raštų ar kitos mokomosios medžiagos ir dėl to negali būti valstybės pripažinta, anot romuviškių, nėra teisingi.

„Taip ir turėjo būti“, – šią savaitę iš Strasbūro teismo gautą atsakymą įvertino V. R. Palmilerė.

Strasbūre esantis Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pripažino, kad Lietuvos Seimas, atsisakydamas suteikti „Romuvai“ tradicinės religinės bendruomenės statusą, pažeidė romuviečių teises.

Valstybės pripažintos religinės bendruomenės, taip pat kaip ir tradicinės, gauna teisę dėstyti tikybą valstybinėse mokyklose, valstybė pripažįsta jose sudarytas santuokas, padengia be darbo sutarčių bendruomenėse dirbančiųjų (dvasininkų, vienuolių) socialinį draudimą, taiko žemės mokesčio lengvatą.

Tačiau 2019 metais Lietuvos Seimas romuviečiams pasakė „ne“. Dabar, praėjus trejiems metams, šį verdiktą sukritikavo septynių  teisėjų kolegija Strasbūre.

Konstatuota, kad Lietuvos Seimas netinkamai sprendė senųjų baltų religijos pripažinimo klausimą ir netgi pažeidė Europos Žmogaus teisių konvenciją, užtikrinančią minties, sąžinės ir religijos laisvę.

Anot EŽTT, Seimas romuviečių prašymą išnagrinėjo neobjektyviai ir gana šališkai  – nepateikė pagrįsto ir objektyvaus pagrindimo, kodėl besikreipusi bendrija buvo traktuojama kitaip nei kitos religinės bendrijos, buvusios panašioje situacijoje.

Strasbūro teismo sprendimas, pasak Gintaro Skumbino, romuviškių bendruomenei yra didelė pergalė, atverianti naujus kelius tradicijai gaivinti, skleisti ir pritaikyti kasdieniame gyvenime. G. SKUMBINO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Strasbūro teismo sprendimas, pasak Gintaro Skumbino, romuviškių bendruomenei yra didelė pergalė, atverianti naujus kelius tradicijai gaivinti, skleisti ir pritaikyti kasdieniame gyvenime. G. SKUMBINO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Dvasingumo nepakeis

„Teisės klausimai, įstatymai ir dvasingumas yra skirtingi ir nelabai susiję pasauliai. Juk jei nepripažinsime kažkurio paukščio, jis dėl to nenustos skraidyti.  Valstybinis pripažinimas giluminių tikėjimų esmių niekaip neveikia, bet iš kitos pusės jis padeda bendrijai veikti šiame materialiame, įstatymais apibrėžtame pasaulyje“, – sako Panevėžio romuvietis Gintaras Skumbinas.

Jis taip pat siekia vaidilos titulo. G. Skumbinas pasakoja pagonybę atradęs ruošdamasis savo vestuvėms. Ši šventė vyko pagal visas senąsias baltų tradicijas ir dabar pagal jas auklėjami pašnekovo du vaikai.

Šeima kas rytą pasveikina saulę pasivaikščiodama gamtoje, prie namų tekančio Lėvens pakrantėmis Paliūniškyje. Kartu dalyvauja romuviečių šventėse, ritualuose.

G. Skumbinas džiaugiasi, kad Strasbūras apgynė jo bendriją ir nurodė Lietuvai laikytis įstatymų bei sprendimus priimti ne politiniu, bet teisiniu pagrindu. Tai, pasak paliūniškiečio, jo bendruomenei didelė pergalė, atverianti naujus kelius tradicijai gaivinti, skleisti ir pritaikyti kasdieniniame gyvenime.

Siūlo skaityti istoriją

Pripažinimo romuviškiai tikėjosi ir prieš trejus metus Seime, nes senovės baltų religija dėl to atitiko visus kriterijus. Panevėžiečio teigimu, ji – lietuvių vietinė, protėvių išpažinta.

„Kitos, atneštinės religijos mūsų šalyje yra seniai valstybės pripažintos. Tuo metu mūsų protėvių, vietinė, prigimtinė – ne. Kas gali būti tradiciškiau nei sava tradicija, pasaulėžiūra?“ – klausia romuviškis.

Jei trūksta rašytinių šaltinių apie baltų tikėjimą, pasak pašnekovo, reikia paskaityti Lietuvos istoriją. Be to, pasak romuviškio, savąjį tikėjimą protėviai jautė širdyje, o ne užrašinėjo popieriuje.

Kalbinti Panevėžio romuviečiai pastebi, kad jų gretas vis daugiau papildo jaunimo ir jaunų šeimų.

Pasak Povilo Urbšio, romuviečiai turėtų prisiimti atsakomybę kalbėdami, kad jie visiškai atitinka buvusią religiją, ir nesulyginti jos su tam tikra etnografine veikla. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Pasak Povilo Urbšio, romuviečiai turėtų prisiimti atsakomybę kalbėdami, kad jie visiškai atitinka buvusią religiją, ir nesulyginti jos su tam tikra etnografine veikla. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Buvęs seimūnas pozicijos nekeičia

Panevėžio miesto tarybos narys Povilas Urbšys prieš trejus metus buvo vienas tų Seimo narių, kurie nepalaikė „Romuvos“ prašymo pripažinti jos tikėjimą valstybine religija. Jis balsuodamas susilaikė nuo tokio sprendimo.

„Kaip ir tada, taip ir dabar manau: mūsų krikščioniška tapatybė neatsiejama nuo baltiškosios, pastaroji turėjo įtakos formuojantis katalikybei Lietuvoje. Be to, grynai to senojo baltiškojo tikėjimo mes nebeturime – jis nutrūkęs jau keli šimtai metų“, – tvirtina politikas.

Pasak P. Urbšio, romuviečiai turėtų prisiimti atsakomybę kalbėdami, kad jie visiškai atitinka buvusią religiją, ir nesulyginti jos su tam tikra etnografine veikla.

Tuos, kurie dabar save vadina senaisiais baltais, P. Urbšys linkęs laikyti nebent neobaltiško tikėjimo atstovais.

„Kiekvienoje religijoje svarbios tiesos – tos išraiškos čia trūksta. Pas mus mažai šaltinių apie buvusį tikėjimą, tad nėra teisinga deklaruoti, kad žinome apie tai viską. Bet branginti savo senąsias tradicijas tikrai būtina“, – pabrėžia buvęs Seimo narys.

Tradicine netapo

„Sprendžiant „Romuvos“ pripažinimą, reikia remtis dviem dalykais. Pirmiausia, ar ši organizacija religija apskritai, antra – ar ji tęsia senųjų baltų tikėjimą“, – teigia religijotyrininkė daktarė Eglė Aleknaitė.

Pirmą punktą, anot jos, pripažįsta visi jos kolegos. O antrojo patvirtinti negalima.

„Po Lietuvos krikšto, plintant krikščionybei, baltų tikėjimas nutrūko ir rekonstruoti jo neįmanoma. Romuviečiai sako, kad jie daro viską taip pat, bet, mokslininkų teigimu, tai nėra tiesa. Jie turi tam tikrų istorinių šaltinių, yra ir bendrų sutapimų baltų gentyse, bet daugiausia čia tradicijos atkurtos nuojauta“, – teigia ekspertė.

„Jei nepripažinsime kažkurio paukščio, jis dėl to nenustos skraidyti.“

G. Skumbinas

Lietuvoje pagal įstatymus, anot jos, gali būti 5 kategorijų religijos: tradicinės; valstybės pripažintos; netradicinės ir nepripažintos, bet užsiregistravusios; neužsiregistravusios ir Katalikų bažnyčia. Pastaroji turi daugiau privilegijų ir teisių dėl daugumos tikinčiųjų.

„Romuva“ yra užsiregistravusi ir daug metų siekė tapti tradicine. Konstitucinis Teismas to neleido, nes tam ji turėtų būti išpažįstama mažiausiai 300 metų. 1995-aisiais tradicinėmis pripažintos 9 religinės bendrijos“, – aiškino religijotyrininkė.

Senieji baltai, jos žiniomis, užsiregistravo irgi 1992 metais. O šio tikėjimo išpažinėjų Lietuvoje vėl galėjo atsirasti septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje kartu su folkloro sklaida.

„Kai kam buvo tik įdomų protėvių tradicijos ir tikėjimas, o kai kas ėmė tuo ir tikėti. Bet tai jau tiksliai neatsekama ir nepatvirtinama“, – sako E. Aleknaitė.

Gali būti pripažinta

Nors „Romuvos“ prašymo dėl tradicinės religijos pripažinimo Konstitucinis Teismas nepatenkino, tačiau, anot mokslų daktarės, ji gali siekti kitokio – valstybės pripažintos – religijos statuso. Tam, pasak mokslininkės, senieji baltai visiškai atitinka visus įstatymais įteisintus reikalavimus.

Todėl Strasbūro teismas ir priėmė jiems palankų sprendimą.

Teisingumo ministerija pažadėjo Strasbūro teismo sprendimą dėl „Romuvos“ išanalizuoti ir sukurti individualų jo įvykdymo planą. Nors senųjų baltų prašymą pripažinti pagal įstatymus Seimas gali nagrinėti iš naujo tik po 10 metų, priėmus paskutinį tokį sprendimą, Europos Žmogaus Teisių Teismas ragina nepaisyti šios taisyklės.

„Romuvos“ sekėjų Lietuvoje, šios organizacijos atstovų duomenimis, gali būti apie 5 000.

Toks skaičius nustatytas 2011-aisiais gyventojų surašymo metu. Per 2001 metų surašymą senajam baltų tikėjimui save priskyrė 1 200 žmonių.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite