. Šešiasdešimt metų kartu nugyvenę R. ir T. Vilimai tvirtina, kad jų jausmai iki šiol niekur nedingo.T.Šiaudinio nuotr.

Deimantinė meilė gimė Sibire

Deimantinė meilė gimė Sibire

Nei stingdantis Sibiro šaltis, nei klaidūs jo miškai ir sunkūs gyvenimo išbandymai nepajėgė nugalėti jau šešiasdešimt metų liepsnojančios panevėžiečių Teklės ir Romo Vilimų meilės.

Šiandien Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje Teklė  ir Romas Vilimai švęs deimantinių vestuvių sukaktį. Ta proga juos sveikins dvi dukros, keturi anūkai ir trys proanūkiai.

Didelių iškilmių sutuoktiniai bažnyčioje nelaukia. Svarbiausia, kad dar kartą bus pašventinti jų šešiasdešimt metų tebenešiojami auksiniai žiedai.

„Tai pamažiname, tai padidiname, bet vis dar nešiojame juos“, – prieš vestuvių sukaktį „Sekundei“ sakė vėl jaunamarte tapusi Teklė.

Tie patys žiedai ją su vyru Romu amžiams sujungė Sibire. Čia ir prasidėjo šios gražios poros meilės istorija.

R. ir T. Vilimų vestuvės viename Sibiro kaimelyje buvo pirmosios ten gyvenusiems lietuviams.

Į tremtį su tėvais ūkininkais abu jie, dar vaikai, pateko 1948-ųjų gegužės 22 dieną. Romas tiesiai iš gimnazijos pirmosios klasės per pertrauką į traukinį įlipo Kupiškio rajone, o jo būsima žmona Kretingos krašte. Tuomet penkiolikos metų mergaitė galėjo lengvai pabėgti nuo sunkaus likimo, bet išsigando vienatvės Lietuvoje ir pati nusekė paskui tėvus.

„Kelionė truko beveik tris savaites. Ešelonai buvo pilni žmonių, vežė mus kaip gyvulius. Išleisdavo visus vienu metu gamtinių reikalų ir tūpdavome moterys su vyrais čia pat po vagonais. Niekas neklausė ir nelaukė“, – prisiminė T. Vilimienė.

Tuomet dar nepažįstami vaikai pateko į tą pačią atšiauriojo Irkutsko sritį. Vienas nukeliavo į didesnį miestelį Balšaja Rečka, kitas į kaimelį Talcenskio vardu.

„Apgyvendino mus ankštuose barakuose, kur vakarais guldavome su darbiniais paltais. Sriubos pavalgyti gaudavome kaimelio valgykloje. Iš čia šeimai parnešdavome ir kepaliuką duonos, kurio  nevalgydavome, bet tiesiog sučiulpdavome, kad ilgiau kąsnį burnoje jaustume. Aplink mus 500–600 kilometrų atstumu plytėjo miškai, į kuriuose išėjęs galėjai niekada kelio atgal neberasti“, – pasakojo tremtiniai.

Tose giriose jaunieji lietuvaičiai iš karto ir buvo įdarbinti. Ten aštuoniolikmetis Romas su ketveriais metais vyresne Tekle vėliau ir susipažino.

Susitiko miške

„Dirbome miško pramonėje. Nuveždavo mus savaitei į mišką, iš jo Romas traktoriumi vilkdavo nukirstus medžius, o aš dykesnėje vietoje elektriniu pjūklu juo pjaustydavau. Tai tikrai sunkus darbas moteriai, visus pirštus susižalojau, bet įveikdavau dideles krūvas medienos“, – pasakojo T. Vilimienė.

Tačiau vieną dieną šis vargas jaunai merginai tapo lyg ir lengvesnis. Barakuose ją nužiūrėjęs dailus vaikinas ėmė vis patogiau jai krauti medžių krūvas, padėti. Taip užsimezgė lietuvių poros draugystė.

„Man patiko tas jaunuolis – buvo gražus, aukštas vyras. Pagalvojau, kad reikia jį suvilioti. Tam progų būdavo vakarais, kai visi barakų gyventojai rinkdavosi padainuoti, pašokti“, – pagrindine santykių iniciatore prisipažino buvusi žemaitiško būdo Teklė.

Tačiau šią draugystę po pusantrų metų nutraukė naujas Romo darbas. Išsilaikęs vairuotojo teises jis buvo išsiųstas dirbti už šimto kilometrų nuo mylimosios.

„Gal viskas taip ir būtų pasibaigę, juk neprivaikščiosi pas merginą tokiu atstumu. Važinėti galimybių nebuvo, kaip ir jokių telefonų. Tik vieną dieną, po pusmečio išsiskyrimo, sulaukiau Teklės laiško. Ji pranešė, kad grįžta su šeima į Lietuvą ir kviečia atsisveikinti“, – netikėtai pasisukusius įvykius jau su šypsena ėmė pasakoti R. Vilimas.

Lemtingas pažadas gamtai

Vaikinas išsiprašė iš darbo ir įveikė pėsčias tą šimtą kilometrų iki išleistuvių vietos. Atšventęs smagų vakarą su tautiečiais, ryte jis turėjo grįžti atgal. Tačiau buvusi jo draugė kartu su draugų pora pasisiūlė palydėti.

„Beeinant miškais mus užklupo nepaprasta liūtis su perkūnija. Atrodė, kad išgyventi nebus įmanoma, davėme žodį: jei liksim gyvi, susituoksime. Lietus pasibaigė ir visi šlapi ėjome į artimiausią miestelį tuoktis“, – pasakojimą tęsė Romas.

Jaunavedžiams užteko tik liudininkų draugų ir 5 rublių, kad vietinis metrikacijos skyrius juos sutuoktų. Nei iškilmių, nei žiedų ar sveikinimų nebuvo, tik parašai ant popieriaus.

Sibiro platybėse užsimezgė Teklės ir Romo draugystė.

„Nebuvome saviškiams nieko pranešę, jie nežinojo net kur mes esame. Taigi nusprendėme baigti  kelionę ir pranešti mano tėvams naujieną. Parėjome tuos šimtą kilometrų, o čia kokia „trivoga“ kilo dėl mūsų sprendimo. Kai visi apsiramino, tą pačią žinią jau teko pranešti jaunamartės tėvams. Ką gi – ir vėl šimtas kilometrų į kitą pusę“, – juokėsi R. Vilimas.

Vėl perėję gūdžius Sibiro miškus, kartą net užklupti meškos jaunavedžiai pasiekė Teklės artimuosius. Šie taip ir neišvyko į Lietuvą, nesulaukę tekėti išėjusios dukros.

„Reikėjo kelti vestuves, bet Sibire juk nebuvo net kuo pavaišinti svečių. Tai pabarusi mama mūsų baliui liepė pasigauti aukštai kalnuose klaidžiojusią ožką. Nuo žemės ji kartais matydavosi kaip koks taškelis danguje. O iš arčiau – tik oda ir kaulai“, – toliau pasakojo T. Vilimienė.

Pasigavę vestuvių „vaišes“ jaunavedžiai vėl kulniavo į vyro šeimos kaimą, kur turėjo vykti suplanuota šventė. Čia susirinko per keturias dešimtis svečių – mat ištremtiems lietuviams toje vietoje tai buvo pirmosios vestuvės.

Tad netrūko nei dainų, nei šokių. Jaunoji savo šventei pasipuošė tautiniais drabužiais, kuriuos išsiuvinėjo pati iš kaimynų suneštais siūlais. Po šešiasdešimties metų pora ir dabar juokiasi, kad avėjo šiais laikais tik daržo darbams tinkamais sandalais. O rūtų vainikėlį buvo galima pinti nebent tik iš miško samanų.

Naujai sukurta šeima po tuoktuvių ir toliau darbavosi miškų ūkyje.

Paskutiniai vagonai

Paklausta, ar neteko gailėtis, kad santuoka kainavo tiek daug vargo ir pavojaus keliaujant per miškus, Teklė šypsosi, jog buvo verta ir tuomet galva svaigo tik nuo meilės. Moteris iki šiol džiaugiasi pasinaudojusi paskutine galimybe susigrąžinti savo mylimąjį ir jam prieš kelionę į Lietuvą parašiusi laišką. Jei ne šis žingsnis, viskas, ko gero, būtų susiklostę visiškai kitaip.

„Gal dabar ir pačiai keista, kad aš ne kartą gyvenime tik paskutinę sekundę suskubdavau į nulekiantį traukinį. Į Sibirą bėgau tekina paskui tėvus vežusį vagoną. O kartą vos šiame krašte nelikau be jokio dokumento ir pinigų“, – mįslingai naują kalbą pradėjo pašnekovė.

Ji prisiminė, kaip per darbo atostogas keliaudama į Lietuvą vienoje stotelėje taip susižavėjo seniai ragautais agurkais ir bulvėmis, kad vos nepasiliko su daržovėmis visai nežinomame miestelyje.

Liūdna pradžia

Nors daržo gėrybės Sibire buvo retas malonumas, viso kito čia netrūko. Net ir auksiniams žiedams jaunavedžiai sugebėjo susitaupyti. Juos lietuvių kunigas pašventino praėjus metams po vestuvių.

Dvasininkas į tokias vietas Sibire užklysdavo retai, tuokdavo ir krikštydavo visus norinčiuosius. Altorių tautiečiams atstodavo šventas paveiksliukas ir žvakė. Tačiau po tokių bažnytinių vestuvių praėjus vos porai savaičių Teklei ir Romui prireikė dvasininko palaiminimo mirusiajam. Mirė jųdviejų ką tik gimęs pirmagimis.

„Buvo kovo 8-oji, o  ta diena, kaip sako rusai, „guliaj Vasia“. Iš ligoninės sanitarės pasakojimo sužinojau, kad mano naujagimiui buvo duota vandens ir vyno, nuo to jis užspringo ir mirė. Buvo labai skaudu“, – su liūdesiu kalbėjo panevėžietė.

Jos vyras vaiko karstelį į kaimo kapines vežė užšalusia upe ir pats vos nenugrimzdo į ją. Po dvejų metų sutuoktiniai susilaukė dukters Reginos, jai Sibire išgyvent teko tik 8 mėnesius. 1961 m. lietuviams buvo leista grįžti į tėvynę. Jie ir anksčiau jau galėdavo paviešėti Lietuvoje, tačiau leidimo gyventi čia neturėjo.

Viskas iš naujo

Gavę valdžios sutikimą R. ir T. Vilimai viską pradėjo iš naujos, tik savo gimtinėje. Parsivežę 5 tūkstančius rublių sutuoktiniai galėjo įpirkti tik nedidelį namelį be patogumų Panevėžyje. Bet prie sunkaus darbo pripratę tremtiniai nebijojo nei rankomis drabužių išsiskalbti, nei vandens pasišildyti savo kūdikio maudynėms.

Vilimams gimtinėje net žemė kvepėjo. Nors jų mažylė, pratusi prie Sibiro miškų ir kalnų, sunkiai suprato, kas yra lygumų žolė, kurį laiką bijojo net jos liesti.

Netrukus šeima gavo žinią, kad jų kuklų namuką reikia griauti. Tačiau už tai savininkams atiteko naujas butas Ramygalos gatvėje, kur jie iki šiol tebegyvena. Čia 1963 m. gimė antra dukra Lina.

Savo vestuvių metinių Teklė ir Romas kasmet nešvenčia, bet ypatingas sukaktuves visada prisimena.

Mokslus dėl tremties nutraukęs R. Vilimas nusprendė pabaigti nors aštuonias klases. Gimtinėje jis įsidarbino autobusų parko vairuotoju. Vyras džiaugiasi dėl šių pareigų įveikęs didžiulę atranką, o jo sėkmę lėmė Sibire sukaupta patirtis.

R.Vilimienei pavyko įsidarbinti vaikų darželyje, ji gavo ūkvedės vietą. Vėliau moteris sukosi prekybos srityje. Dabar abu sutuoktiniai jau pensininkai ir visą laiką skiria tik sau, vaikams, anūkams. Pastariesiems niekada nepabosta klausytis nepaprastos senelių istorijos ir vis prašo papasakoti ją iš naujo.

„Mums seneliai – pavyzdys, kaip reikia gyventi ir tausoti vienas kitą“, – tvirtina  jaunesnioji T. ir R. Vilimų dukra Lina.

Vilimai prisipažįsta, kad per šešiasdešimt bendro gyvenimo metų nėra nė karto rimtai susipykę ar pagalvoję apie skyrybas.

„Jei ir susipykstam, tai dėl niekų – be tokių pykčių ir gyvenimas nebūtų įdomus. Bet išsiskirstome po savo kambarius, pabūname ir vėl gerai“, – apie sutarimą sako Teklė.

Meilė nemiršta

Moteris prisipažįsta, kad nepalaiko besiskiriančių porų ir visada stoja už šeimos vertybes. Nors jai galbūt šiuo atžvilgiu ir labai pasisekė. Pašnekovė neneigia esanti gana smarkaus būdo žemaitė, jos griežtumą atsimena ir vaikai. O savo vyrą T. Vilimienė vadina auksiniu.

„Tai – nepaprasto gerumo žmogus. Viską padarys, ko tik paprašysi – nuveš, parveš, pakels…“ – savo gyvenimo vyrą gyrė panevėžietė.

Smurtas ir net keiksmai sutuoktiniui, anot jos, svetimas dalykas. Paklausta, ar ir po šešių dešimtmečių meilė gali išlikti gyva, vestuvių metines švenčianti pora tvirtina, kad tikrai gali. Tik į senatvę šie jausmai galbūt nebeprimena jaunystės aistrų, o daugiau širdyje gyvena kaip draugystė ir pagarba vienas kitam.

Bet vienas be kito Romas ir Teklė ilgai negali ištverti. Kadaise šimtus kilometrų vienas dėl kito nukulniavę sutuoktiniai dabar visur kartu: ir dirba, ir ilsisi. Jie turi sodą Kupiškio rajone, dažnai ten važiuoja jo apžiūrėti, padirbėti darže. Gėrybių iš ten parveža savo vaikams, draugams Panevėžyje.

„Anksčiau mūsų, tremtinių, Panevėžyje buvo gana nemažai – labai sutardavome, susitikdavome, šventes švęsdavome. Dabar iš to būrelio likome tik mes abu“, – sakė T. Vilimienė.

Sekdami tėvų pavyzdžiu gražiai gyventi šeimose išmoko ir jųdviejų vaikai. Tėvai džiaugiasi, kad šių santuokos tokios pat darnios, kaip ir jų.

„Galimybė būti šalia senelių ir stebėti jų santuoką mums visiems yra didžiulė dovana ir beprotiškai vertinga pamoka. Nuo pat vaikystės kasdien matome jų begalinę pagarbą vienas kitam. Nuolatinį dėmesingumą. Subtilų švelnumą. Pareigingumą. Davimą nesitikint nieko atgal. Kaip seneliai vienas kitą papildo kiekviename žingsnyje. Kaip nenuilstamai jie kuria namus, į kuriuos noriai skuba mūsų tėvai, mes patys ir mūsų vaikai. Ten mes pamirštam pyktis, bartis ar liūdėti. Priešingai, visad daug juokiamės. Ir be galo senelius mylim“, – vienas per kitą pasakojo senelių vestuvių jubiliejui besiruošiantys anūkai.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų