-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gerą dešimtmetį Naujamiestį garsino šiaudinių skulptūrų parkas, kurio gyvavimą lapkritį užbaigdavo įspūdingos ugnies misterijos.Minias pažiūrėti įspūdingo reginio į miestelį sutraukdavusi tradicija nunyko, bet kūryba iš šiaudų neliko pamiršta. Dabar iš visos Lietuvos į Naujamiestį važiuojama jų velti.
Turbūt retas, važiuojantis pro Naujamiestį, neatkreipė dėmesio į miestelio prieigose stūksančią šiaudinę pilį. Kiek apgriuvusią, tačiau dar tvirtą. Galima į ją netgi įsiropšti, nors dėl viso pikto prie pilies pritvirtintas įspėjimas lipant būti atsargiems.
Netoli pilies yra ir šiaudų ritinys. Jis skirtas tiems, kas panorėtų atstatyti apgriuvusį kuorą. Tačiau atrodo, kad šiaudinės statybos entuziastų nebelabai atsiranda.
„Kai prieš 17 metų pradėjome kurti šiaudų kompozicijas, į šį darbą kibo daugybė naujamiestiečių. Į kūrybą įsitraukdavo ir moksleiviai, ir darželinukai. Padėti mums atvažiuodavo bendruomenės ne tik iš Panevėžio rajono, bet ir iš viso regiono. Sustodavo pro Naujamiestį vykstantys žmonės, stebėjo procesą, būdavo, kad, turėdami laiko, ir patys į jį įsitraukia“, – šiaudinių skulptūrų parko kūrybos pradžią prisimena Naujamiesčio kultūros centrui vadovaujanti Vigyta Dumbrienė.
Naujamiestį dešimtmetį garsino lapkritį vykdavusios įspūdingos ugnies misterijos, kai liepsnos prarydavo šiaudines skulptūras. „Sekundės“ nuotrauka
Kurti šiaudines skulptūras naujamiestiečiai ėmėsi pasipraktikavę kaimyninėje Upytėje.
2004-aisiais švenčiant šios seniausios Panevėžio rajono gyvenvietės 750-ąjį jubiliejų, V. Dumbrienės buvo paprašyta sukurti tą nors tokio, ypač įspūdingo, didelio, ką per šventę būtų galima sudeginti ant Čičinsko piliakalnio.
V. Dumbrienė mena, kad ilgai nesvarsčius nutarta iš šiaudų sukurti patį bajorą Čičinską.
Jis kurtas medinį karkasą apipynus šiaudais. Ir pati šiaudinė skulptūra, ir jos sudeginimas griaudėjant fejerverkams tąkart susirinkusiesiems padarė didžiulį įspūdį.
Ši šiaudinė pilis liko nesudeginta užprotestavus ugniagesiams. G. Kartano nuotrauka
Sužavėję šventusiuosius Upytės jubiliejų, naujamiestiečiai nutarė šiaudines skulptūras kurti, statyti, o po to ir deginti pačiame Naujamiestyje.
V. Dumbrienė pasakoja, kad šiaudinei statybai kasmet būdavo panaudojama po dvi tonas šiaudų, suvežtų vietinių ūkininkų.
Taip gimė šiaudinis dvaras su visu kiemu, buvo sukurtas traukinys su vagonais, prikurta šiaudinių muzikos instrumentų.
Po teritoriją tarsi vaikštinėjo šiaudiniai rojaus paukščiai, būta angelų, automobilių, dviračių, stovėjo fortepijonas, kontrabosas, o ir apskritai ko tik ten nebūta per dešimtį metų.
Atėjus lapkričiui, tamsai užgriuvus pasaulį, šiaudines skulptūras kūrėjai paaukodavo ugniai.
V. Dumbrienė mena, kad į ugnies misterijas susirinkdavo tūkstančiai žiūrovų. Automobilių kolonos nusidriekdavo kelis kilometrus. Šiaudinių skulptūrų deginimas buvo tapęs įvykiu, kurį žinojo, kurio laukė, į kurį rinkosi Lietuva.
Šiaudinių skulptūrų parko tradicijai nunykus, V. Dumbrienė prasitaria turinti idėją Naujamiestyje teikti šiaudų kineziterapijos paslaugas. G. Kartano nuotrauka
Šiaudinių skulptūrų deginimu, o ir visu šiaudų virtimo skulptūromis procesu buvo susidomėję ir Pietų Korėjos menininkai. Apie šią Naujamiesčio tradiciją jie sukūrė filmą. Kitą filmą šia tema sukūrė prancūzai.
Negana to, Prancūzijoje leidžiamas architektūros žurnalas taip pat spausdino Naujamiesčio šiaudinių skulptūrų nuotraukas, pristatė jų kūrimo procesą.
Skulptūrų deginimą, kuriam specialią palydimąją programą sukurdavo ir Naujamiesčio meno kolektyvai, plačiai nušviesdavo Lietuvos žiniasklaida.
„Išgarsėjome. Tapome žinomi, tad mums keliami reikalavimai augo. Atvykstantieji į mūsų organizuojamas misterijas norėjo vis įspūdingesnių reginių, o mūsų pačių jėgos seko“, – pripažįsta V. Dumbrienė.
Pasak R. Serdikevičienės, šiaudai skleidžia malonų kvapą, dirbant užkaista delnai, triūsiantieji ir susikaupia, o drauge atsipalaiduoja. G. Kartano nuotrauka
V. Dumbrienė skaičiuoja, kad moterims, kurios prieš 17 metų aktyviai įsitraukė į šiaudinių skulptūrų kūrimą, šiuo metu – apie 80 metų. Rišti šiaudus į skulptūras joms jau per sunku. Kadangi tokių skulptūrų kūrimas – ne tik fiziškai sunkus, bet ir ilgas bei kruopštus darbas, greitą rezultatą gauti norintis jaunimas ne taip lengvai į jį įsitraukia.
Dar viena priežastis, dėl kurios atsisakyta įspūdingų ugnies misterijų, buvo ir toji, jog į tokią pramogą įtariai pažvelgė Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.
Naujamiesčio kultūros centro vadovė neslepia, kad buvo ir naujamiestiečių, pabūgusių, kad kokį degantį šiaudą vėjas užpūs ant jų stogų.
Dėl šios priežasties jau kelerius metus nesudeginta stovi paskutinioji šiaudų skulptūra – pilis. Pro jos arkas galima praeiti, galima į ją įsilipti, įsilipus – išgerti atsineštos arbatos, viršuje
svečių patogumui pastatytas ir stalas, ir suolas.
V. Dumbrienė puoselėja viltį, kad susitarus su kaimynais ir su ugniagesiais, šią jau senokai stovinčią šiaudinę pilį dar bus galima sudeginti.
Pasvajoja ji, kad būtų galima pastatyti ir šiaudų kalėdinę eglutę. Žaislų – kalėdinių burbulų – eglutei jau prikurta. Tokiais jau dabar išpuoštos laukujės Naujamiesčio kultūros centro palangės.
Pačiame kultūros centre iš šiaudų prikurta pačių įvairiausių puošmenų.
Riša jas ir naujamiestiečiai, ir gausiai į Naujamiestyje vykstančias edukacijas atvažiuojantys smalsuoliai iš visos Lietuvos.
Šiaudų edukacijas Naujamiesčio kultūros centre veda tautodailininkė Rima Serdikevičienė. Atvykusiuosius į Naujamiestį ši kūrėja moko ne rišti šiaudus, gaminti jų sodus, nes tokiam darbui reikia ir įgūdžių, ir nemažos kantrybės. Per jos edukacijas šiaudai veliami tarsi vilna.
Nuveliamas paukštukas ar kokia kita puošmena.
„Kūryba iš šiaudų – ir malonumas, ir terapija. Šiaudai skleidžia malonų kvapą, dirbant užkaista delnai, triūsiantieji ir susikaupia, o drauge atsipalaiduoja. Vyksta kūrybinis procesas, gimsta kūriniai“, – pasakoja R. Serdikevičienė.
Anot jos, pats šiurkščiausias yra rugio šiaudas, tad tokio vengiama. Kuriama iš visų kitų rūšių šiaudų, gerokai liaunesnių ir minkštesnių. Tačiau kūriniai iš jų išeina tvirti.
„Šiaudai yra Lietuvos auksas. Tiek saulės, šilumos jie sugėrę, tiek visko sutraukę iš žemės maitintojos“, – šiaudą giria V. Dumbrienė.
Ji puoselėja viltį privelti itin daug šiaudinių rutulių, kad atvykusieji galėtų patirti malonumą po juos voliodamiesi.
„Tuomet galėsime pradėti teikti ir šiaudines kineziterapijos paslaugas“, – planą turi V. Dumbrienė.
