E. BUTRIMO nuotr.

Daugiavaikė mama: fronto pragare neturime lengvatų

Specialiai iš Kramatorsko

Ukrainietė trijų vaikų mama 43-ejų Viktorija į frontą užsirašė po to, kai į nelaisvę pateko jos vyras, garsiojo „Azov“ pulko savanoris, kovojęs Mariupolyje, kur vyko vienos aršiausių Rusijos invazijos kovų.

Iki karo Viktorija dirbo buhaltere, šeima turėjo bičių ūkį, statėsi namą, tačiau 2014 metais prasidėjus karui Donbase ramus gyvenimas nutrūko. Vyras įstojo į „Azov“ ir išvyko į frontą. Viktorija laukėsi šeimos pagranduko.

Trijų vaikų mama pastaruoju metu kovoja pragaro katilu vadinamame Bachmute.

Su Viktorija susipažinau važiuodamas traukiniu iš Kramatorsko į Kijevą.

Po kovinės operacijos Bachmuto apylinkėse kovotoja važiavo namo porai dienų. Vaikai mamą pamatys pirmą kartą per keturis mėnesius. Juos apkabinusi, „Azov“ būrio savanorė vėl grįš į frontą.

Publikuoti mūsų pokalbį Viktorija leido su sąlyga, kad jos tapatybė bus išlaikyta paslaptyje.

Viktorija grįžta iš fronto aplankyti keturis mėnesius nematytų vaikų. E. BUTRIMO nuotr.

– Viktorija, grįžtate aplankyti namiškių. Jūsų laukia vaikai?

– Taip, turiu tris vaikus – 21-erių ir 9 metų sūnus ir dvidešimtmetę dukrą.

– Ar tėtis su jais?

– Ne, mano vyras jau daug mėnesių yra Maskvos nelaisvėje. Į ją pateko Mariupolyje gindamas „Azovstal“ gamyklą. Žinau, kad nelaisvėje yra laikomas labai prastomis sąlygomis, bet neprarandu vilties, kad bus iškeistas ir grįš pas mus.

– O jūs liksite toliau kovoti fronte?

– Manau, taip. Esu savanorė „Azov“ būrio karė, savanoris buvo ir mano vyras, tačiau jis tame būryje su priešu kovėsi nuo 2014 metų, o aš tik prieš keletą mėnesių užsirašiau į frontą. Kai vyrą paleis iš nelaisvės, jis privalės ilgai gydytis, ten jie patiria žiaurius kankinimus, laikomi pusbadžiu.

– Ar nebijote, kad jums fronte gali nutikti kažkas labai rimto. Jūsų pagrandukui juk tik devyneri, jis turbūt labai ilgisi tėvų?

– Aš irgi ilgiuosi vaikų, labai labai. Tačiau kitaip pasielgti negalėjau. Girdint, ką priešas išdarinėja mūsų žemėje ir ką daro su belaisviais, mano kraujas užvirė, supratau, kad turiu eiti keršyti už vyrą ir už visas tas baisybes. Dėl vaikų nebijau – jie patikimose, mano tėvų, savo senelių, rankose.

„Kalbindama belaisvius susidariau nuomonę, kad jie aklai įtikėję Kremliaus propaganda, jie neišmano nei savo šalies, nei Ukrainos istorijos, nesiorientuoja politikoje. Baisiausia, kad neturi jokių moralės principų – atvyko už pinigus žudyti mūsų vaikų. Bet čia dauguma gaus galą.“

– Ką veikėte iki karo?

– Dirbau finansininke auditore, organizavau paramos „Azov“ kariams rinkimą, dalyvavau patriotiniuose būrio karių renginiuose.

– Kaip prisimenate karo pradžią?

– Esame iš miesto, kuris kol kas nepateko į fronto liniją, nors priešo bombos ne kartą atskrido. Labiausiai bijojau dėl vyro. Jis buvo kovų epicentre Mariupolyje. Vaikus išvežiau į Kijevą, o pati pradėjau rūpintis į mūsų miestą suplūdusiais pabėgėliais bei fronte esančiais „Azov“ kariais – ėmiau organizuoti paramos rinkimą.

– Daug moterų kovoja „Azovo“ gretose?

– Batalione esame 23 moterys.

– Ar kariai vyrai jus saugo ir skiria lengvesnes užduotis?

– O ne, fronte neturime lengvatų, aš tarnauju koviniame būryje ir rizikuoju tiek pat, kiek bet kuris kitas iš mūsų. Privalau būti susitelkusi savo užduočiai, nes nuo to priklauso ne tik mano, bet ir kolegų gyvybė, operacijos sėkmė. Tame „Azovo“ padalinyje dauguma karių yra seni mano vyro bičiuliai, aš juos gerai pažįstu, esame tarsi didelė šeima.

– Apie ką svajojate, kai ilsitės po karinės operacijos?

– Svajoju, kaip bus gera gyventi po karo, kaip užbaigsime statytis namą. Jame bus didelė svetaine ir didelis stalas, kad visi sutilptume, kad sutilptų ir vaikai, ir anūkai. Tokiame dideliame šeimos rate regiu save labai laimingą. Manau, tęsime ir savo verslą – bitininkystę. Iš pradžių bitės man buvo vien hobis, bet vėliau ėmė neblogą pelną nešti.

– Koks jums asmeniškai buvo pats liūdniausias momentas šiame kare?

– Kai išgirdau žinią apie jaunų vaikinų, mano sūnaus draugų, žūtį. Juos pažinojau nuo pat mažens, bičiuliaujamės su jų tėvais. Jie buvo tokie jauni, tokie gabūs ir turėjo tokių didelių siekių.

– Bijote dėl vyro gyvybės?

– Ne.

– O dėl savo?

– Irgi ne. Mes visi anksčiau ar vėliau mirsime. Žinoma, norisi gyventi, bet norisi gyventi laisviems, o ne vergijoje ir bijoti, kad okupantas karaliaus tavo šalyje, nurodinės, kaip elgtis.

– Nebijote, kad vaikai gali likti našlaičiais?

– Per karą net gatve einant galima žūti. Aš nenoriu sėdėti sudėjusi rankas, kai mano tėvynė užpulta, jei lemta bus mirti, geriau mirti kovojant.

Oleksandrui patekus į nelaisvę, į frontą išėjo jo žmona. E. BUTRIMO nuotr.

– Dabar vykstate atostogų?

– Taip.

– Ilgam?

– Po kovinės užduoties atlikimo ilsimės 2–3 dienas ir retkarčiais tokiam laikui leidžiama nuvykti į namus.

– Dažnai aplankote vaikus?

– Pirmą kartą per keturis mėnesius.

– Jūsų batalione vien ukrainiečiai?

– Ne, yra baltarusių, rusų, yra ir iš Jungtinės Karalystės.

– O iš Lietuvos ar Latvijos, Estijos?

– Mūsų batalione ne. Tačiau girdėjau, kad Lietuva labai mus remia, daug padeda, amžiams liksime už tai dėkingi.

– Kaip tėvai reagavo į jūsų sprendimą vykti į frontą?

– Jie mane palaiko ir supranta.

– Jūsų tėvai gal patys kariškiai ar seneliai jais buvo?

– Ne, aš ne iš kariškių šeimos.

– Teko nušauti priešą?

– Į šį klausimą neatsakysiu.

– Ar buvote patekusi į situaciją, kai galvojote, jog išsigelbėti nepavyks?

– Per kovinę operaciją apie tai nėra laiko galvoti, tačiau jai pasibaigus keletą kartų suvokiau, jog galėjome žūti, jog viskas galėjo pasisukti bloga linkme.

– Didelio pavojaus akimirką meldžiatės?

– Per operaciją nėra laiko melstis, tačiau šiaip meldžiuosi. Paprastai prieš operaciją. Pastebėjau, jog dauguma karių pasimeldžia.

– Būna akimirkų, kai pasijaučiate išsekusi ir sakote – velniop viską, pasitraukiu iš fronto?

– Būna. Kartais jaučiuosi visiškai išsekusi, labai norisi namo, bet po to imu galvoti – negaliu nuvilti bendražygių, mes juk karo šeima. Pakalbu su draugais, pasidalinu savo nusivylimu, nuovargiu, jie paguodžia, padaro arbatos, atneša saldainių ir nuotaika pagerėja.

– Saldumynai padeda?

– Man – taip. Galvoju, kad ir daugumai padeda. Labai įstrigo atvejis, kai einant pro kažkokį kaimelį sena močiutė išėjo mūsų pasitikti ir atnešė tris pyragėlius. Ji labai džiaugėsi pamačiusi ukrainiečius karius ir mums atidavė tai, ką turėjo skaniausia, ką gal laikė anūkėliui. Ta akimirka labai sugraudino, supratau, kad vykdama į frontą pasielgiau teisingai.

– O kolaborantų sutinkat daug?

– Liūdna, bet daug. Susitikę kaime žmogų jau iš jo akių žvilgsnio, iš elgesio suprantame, ką palaiko – ukrainiečius ar okupantus. Žinome, kad kai kurie iš karto praneš mūsų koordinates priešui ir būsim apšaudyti. Visgi net nuspėdami, kad konkretūs žmonės yra kolaborantai, negalime jais užsiimti, nes einame vykdyti savos užduoties. Kolaborantus gaudo kita tarnyba, mes tik galim pasidalyti savo įtarimais.

– Ar tenka bendrauti su rusų belaisviais, ką apie priešo karius galvojate?

– Karas turi būti karu, tačiau šis priešas nekariauja pagal karo taisykles. Jis žudo ir prievartauja, sprogdina ligonines, mokyklas, cerkves, užminuoja net vaikų žaidimo aikšteles. Kalbindama belaisvius susidariau nuomonę, kad jie aklai įtikėję Kremliaus propaganda, jie neišmano nei savo šalies, nei Ukrainos istorijos, nesiorientuoja politikoje. Baisiausia, kad neturi jokių moralės principų – atvyko už pinigus žudyti mūsų vaikų. Bet čia dauguma gaus galą. Mes žinome, už ką kovojame – kovojame už savo vaikų ateitį laisvoje demokratinėje šalyje, o jie už ką? Už nieką, už krūvelę rublių, už kuriuos tėvai pastatys jiems antkapį.