I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Daugiasluoksnis Kropų šeimos švytėjimas

Daugiasluoksnis Kropų šeimos švytėjimas

Kūrybingajam alternatyviosios fotografijos kūrėjui Žilvinui Kropui šiuo metu atviros bene visos Aukštaitijos sostinės parodų erdvių durys.

Jo didžiulio formato kūrinys „100 dienų. Iš serijos soliaografija“ puošia „Nevėžio“ viešbučio fasadą, Fotografijos galerijoje Panevėžio fotografų draugijos parodoje „Riba“ eksponuojamas liumenograma atliktas intriguojantis kūrinys „Išnykimas“ bei Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidaryta šeimos trio paroda „Švytėjimas“.

Trys – kaip vienas

Su Kropų šeima susitikome prieš pat jų parodos atidarymą bibliotekoje. Kol kalbėjomės su Žilvinu ir Aušra, aplink gyvai bėgiojo jų šešiametė dukrytė Mėta, čia pasidžiaugdama savo sukurtais paveikslais, priimdama parodos svečių jai skirtas dovanas bei gėles, čia dėl per didelio dėmesio pareikšdama pretenzijas įkyriems fotografams, žūtbūt norintiems įamžinti jaunąją menininkę. Nors šeiminės parodos šiandien vargu ar gali nustebinti, tačiau ši – išskirtinė ne tik dėl trečiojo autoriaus amžiaus, bet ir dėl to, kad neįgudusiai akiai sudėtinga atskirti, kuris kūrinys kuriam autoriui priklauso. O tai, ko gero, ir yra didžiausias šio projekto galvos – Žilvino Kropo profesionalumo įrodymas.

Tylus, kuklus, tačiau be galo atkaklus ir nuoseklus Žilvinas jau ne kartą įrodė savo tvirtumą užsibrėžto tikslo siekimo maratone. Šiam užsispyrusiam kūrėjui paklūsta netradicinės fotografijos formos, būdai ir metodai – pinhole, chlorofilo – proceso, soliaografijos, liumenogramos, cianotipijos fotografijos technikos. O būnant šalia, stebint ir tarsi nejučia dalyvaujant tokiuose procesuose, ima ir tuo užsikrečia artimieji.

„Su dukra stebėjome šį Žilvino kūrybinį liumenogramos procesą gal apie metus. Jis nuolat ir nuosekliai gilinosi, vis kažką bandė, tobulino. O kadangi šiam procesui labiausiai tinka augalai, ypač gėlės, ir mums su dukryte kilo noras pabandyti. Mėta gal net pirmoji į tai įsitraukė, – paklausta apie šeimos bendrystę, pasakoja Aušra ir priduria: –Buvau tiek įsitraukusi į šį savotišką žaidimą, kad norėjau net vabzdžius išbandyti, bet vyras sudraudė, sakydamas, kad tai neetiška. Taigi šios minties atsisakiau.“

O ir iš tiesų – augalai tam tinka labiausiai – jie išskiria savo sultis, kurios veikiamos saulės reaguoja su fotopopieriumi ir šitaip atsiranda toks savotiškas daugiasluoksnis švytintis atspaudas. Tikriausiai dėl to natūraliai atsirado ir šios parodos pavadinimas. Be to, pasak Aušros, daryti vadinamuosius „sekretus“, tai yra dėlioti slaptas augalų kompozicijas po stiklu tik pačiai žinomoje vietoje, tai – lyg ir neatsiejama kiekvienos mergaitės vaikystė dalis. O dar labiau šis procesas jai priminė vaikystėje nuskintų ir vandenin panardintų augalų stebuklą, kai jie pasidengdavo savotišku sidabrą primenančiu švytėjimu.

Žilvino Kropo, jo žmons Aušros ir šešiametės dukrytės Mėtos paroda stebina originalumu. ASMENINIO ARCHYVO (R. GRUBINSKO) nuotr.

Žilvino Kropo, jo žmons Aušros ir šešiametės dukrytės Mėtos paroda stebina originalumu. ASMENINIO ARCHYVO (R. GRUBINSKO) nuotr.

Galerija

Lengvų kelių neieško

Nors Ž. Kropas tvirtina, kad artimoje jo aplinkoje kažkuo ypatingų kūrėjų nebuvo, visgi jo paties kūrybingumo genas atsiskleidė tuomet, kai norėjosi kažkaip praskaidrinti kasdieninę rutiną. Ėmęs ieškoti kokio nors hobio, Žilvinas prisipažįsta įsitraukęs į Panevėžio fotografų draugiją. Ten, tradiciniu fotoaparatu išbandęs įvairius fotografijos žanrus (portretinę, gatvės, mados fotografiją), suprato, kad ilgas sėdėjimas prie kompiuterio ekrano redaguojant ir retušuojant nuotraukas, tarsi sukuriant pagražintą realybę – ne jam.

Daug daugiau pasitenkinimo teikia netikėtumo ir nežinomybės momentai, kurių turi netradicinė fotografija, ir čia tas techninis apdorojimas labai minimalus. Be to, tokia fotografinė raiška nėra labai populiari ir išplėtota Lietuvoje. Čia yra erdvės unikalumui, originalumui ir atradimams. Juolab kad ir paskatinimo imtis alternatyviosios fotografijos sulaukęs iš žymių Panevėžio fotomenininkų.

Bet labiausiai dėl postūmio pasukti netradiciniu keliu Žilvinas esąs dėkingas tapytojui, menotyrininkui, buvusiam fotografijos galerijos vadovui Sigitui Laurinavičiui.

„Jis kažkaip netiesiogiai, net nežinau kaip, bet privedė mane prie tokio sprendimo. Esu jam labai dėkingas“, – atvirauja kūrėjas.

Ir pasidžiaugia, jog apskritai kolegos tokį jo pasirinkimą palaiko – kad ir aprūpindami jo netradiciniams procesams labai reikalingu senu, dar tarybiniu fotopopieriumi, ant kurio pakuotės tebesipuikuoja užrašas „foto bumaga“. Nežinia, kiek dar tokio popieriaus pas ką nors užsilikę, šiuolaikinis jau kitoks – tokio švytėjimo nebeišgausi. Ir ne tik dėl to limituoto sovietinio fotopopieriaus natūraliai kyla klausimas: tai kas tada toliau?

Augalai tam tinka labiausiai – jie išskiria savo sultis, kurios veikiamos saulės reaguoja su fotopopieriumi ir šitaip atsiranda toks savotiškas daugiasluoksnis švytintis atspaudas.

Atrodo, kad Žilvinas nežada sustoti, net ir užkluptas kokių nors techninių nesklandumų. Kad jo kūryba viena technika tikrai neapsiriboja, patvirtina užsimindamas apie chlorofilo procesą ant klevo lapų. Skamba labai egzotiškai, tad tikrai smalsu kuo daugiau sužinoti, kas tai. Paaiškėja, kad augalų žalumos intensyvumas labai tiesiogiai priklauso nuo gaunamos šviesos, kuri turi įtakos chlorofilo, suteikiančio jiems tokią spalvą, gamybai. Taigi šis fotosintezės principas buvo pritaikytas fotografijos procesui, kai spaudiniai balinami saulės spinduliais tiesiai ant lapų paviršiaus, ilgų bandymų ir galbūt net daugybės klaidų, išgaunant subtilius vaizdus.

Taip pat jo planuose ciklas „Amorfo II“, kurio pirmąją dalį jau įgyvendino su kolega iš Argentinos Giljermu Alvaresu.

„Galbūt turiu organizatoriaus gyslelę, esu tokių projektų iniciatorius“, – prisipažįsta Žilvinas.

Dabar nenustygstantis vietoje kūrėjas svarsto apie keturių šalių atstovų projektą, ketindamas kiek praplėsti geografiją bei kartu su argentiniečiu įtraukti netradicinės fotografijos bendraminčius iš Amerikos bei Ekvadoro ir prisipažįsta juos jau net ir radęs. Tiesa, norėtųsi ir pačiam tas šalis, kuriose pabūna jo fotografijos, aplankyti, gyvai pabendrauti su kolegomis. Tačiau kol kas tam kelią užkerta pinigai ir kalbos barjeras, pasakoja šypsodamasis Žilvinas, su kolega Giljermu bendraujantis per kompiuterinį vertėją, nes argentinietis kalba tik ispaniškai.

Nors pripažįsta, kad iš kūrybos išgyventi sunku, kūrėjas nenuleidžia rankų ir neatsisako grožio bei harmonijos visame kame paieškų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų