Į darbą – su malonumu

Į darbą – su malonumu

 

Vienas iš trijų panevėžiečių Metų mokytojų – „Vilties“ progimnazijos, Panevėžio pradinės bei Muzikos mokyklų šokių mokytojas Ričardas Bakanauskas.

Miestą plačiai garsinančiam vaikų šokių kolektyvui „Pynimėlis“ vadovaujantis pedagogas šiemet sulaukė šešiasdešimtmečio ir svarsto, kad tai – jau riba dirbant mokykloje.

„Ne veltui anksčiau į pensiją eidavo tokio amžiaus. Suėjo šešiasdešimt ir kaip kirviu nukirsta, viskas ima keistis“, – kiek liūdnokomis mintimis Mokytojo dieną pasitinka apdovanotasis pedagogas.

R. Bakanauskas su vaikais dirba nuo 1986-ųjų. Prieš tai šokti mokė „Ekrano“ gamyklos darbininkus. Tiek viena amžiaus grupė, tiek kita mokytojui Ričardui dabar atrodo turinti savų pliusų ir savų minusų.

Ričardas puikiai prisimena savo paskutinę mokyklos klasę, kai nežinojo, kokią specialybę rinktis, bet labai gerai žinojo, kokios krypties nenori – tai buvo pedagogika.

„Nežinau, kodėl taip maniau, gal man neatrodė tas darbas įdomus, patrauklus“, – svarsto R. Bakanauskas.

Pasąmonė, anot jo, matyt, kitaip suprato jo ateitį ir atvedė į mokyklą.

Vaikai visais laikais kitokie

Dabar šokių mokytojas pripažįsta, kad būna tikrai sunkių akimirkų, nusivylimo, bet džiaugiasi visą gyvenimą į darbą eidavęs su didžiausiu malonumu ir mokytojavimą vadina pomėgiu.

R. Bakanauskas niekad nepritarė, kad egzistuoja Z kartą. Suaugusieji, anot jo, visais laikais vaikus laikė kitokiais, nei patys buvo. Gal tik technologijos, mokytojo nuomone, šiais laikais daug svarbesnės nei bet kada anksčiau.

Ir kitų kolegų pasiilgtos sovietinės tylos klasėje šis pedagogas sako niekad neturėjęs. Šioje vietoje jis mato savo, kaip mokytojo, didžiausią trūkumą.

„Mokytojui reikia griežtumo, kad nuo pirmos minutės galėtų tinkamai dirbti. O mane po skambučio vaikai užpuola, apsikabina, šnekina, turiu rasti būdų, kad klasėje įsivyrautų ramesnė aplinka“, – šypsosi R. Bakanauskas.

Mokykla ne prekybos centras

Tai, kad vaikai vis laisvėja ir jų teisės tampa aukščiau kartais net už pareigas, itin kelia nerimą vyresnio amžiaus pedagogui. Tokia mokykla, jo nuomone, Lietuvos švietimą veda į didelę krizę.

„Nėra stebuklų, viskas pasiekiama tik darbu. O jei vaikui viskas leidžiama, jis pats nesistengia, kaip tų žinių į smegenis įkrauti?“ – svarsto panevėžietis.

Dar viena bėda, anot jo, mokykla nepasitikintys ir protingesni už švietimą išmanančius profesionalus besijaučiantys mokinių tėvai.

„Kartais net su mokiniais bendrą kalbą galima rasti lengviau nei su jų tėvais“, – patikina mokytojas.

Anot jo, mokykla nėra prekybos centras ir čia neturi galioti taisyklė „Klientas – visada teisus“.

Žvelgdamas į netolimą ateitį R. Bakanauskas svajoja apie pensiją, bet neįprastą.

„Man bus labai sunku staiga sustoti ir nebedirbti. Norėčiau būti mokytojas-emeritas, ateiti kai kada į klasę patarti jaunesniam kolegai, pažiūrėti didesnį neklaužadą klasėje“, – juokiasi pašnekovas.

Komentarai

  • Linkiu Bkanauskui atsiraitoti rankoves ir pagaliau įkurti Panevėžio choreografų sąjungą, parengus sąjungos įstatus (galima į dailininkų sąjungos įstatus galbūt pasižiūrėti, gal ką nors panaudoti), sukvietus steigiamąjį susirinkimą, patvirtinus įstatus, pateikus juos notarui, įregistravus Registrų centre. Tada bus galima miesto Tarybos posėdžiuose Bakanauskui kalbėti už miesto choreografus jau turint sąjungos įgaliojimą ir tokiu būdu teisėtai juos atstovauti. Mačiau paskutinio posėdžio transliaciją ir susidariau nuomonę kad Bakanauskas mažai orientuojasi kaip atstovauti reikia kitiems.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų