-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
R. Mažuolytė neseniai buvo apdovanota kaip viena gabiausių jaunųjų kanklininkių. Rugilė tvirtina tokio įvertinimo tikrai nesitikėjusi, nes žino, jog konkurencija buvo išties didelė.
„Esu be galo dėkinga mūsų kanklių mokytojai Rimai Mureikienei, laiminga ir didžiuojuosi savo nuveiktais darbais bei galimybe būti įvertinta“, – sako Rugilė.
Tai, jog panevėžietė išties velniškai talentinga kanklininkė, įrodo ir šiais metais su ansambliu ,,Ašarėlė“, kuriam R. Mureikienė vadovauja nuo 1994-ųjų, iškovotas Grand Prix diplomas iš nuotoliniu būdu vykusio konkurso Kazachstane bei antrosios vietos diplomas iš solinių kūrinių konkurso, kuriame grojo net 193 kanklininkai solistai iš visos Lietuvos.
R. Mažuolytė už įskiepytą meilę kanklėms yra dėkinga savo mokytojai R. Mureikienei. Asmeninio archyvo nuotraukos
R. Mažuolytės ryšys su muzika užsimezgė labai anksti. Buvo vos dešimties mėnesių, kai mama, pastebėjusi mažylės potraukį muzikai, su ja nukulniavo į ankstyvojo ugdymo mokyklėlę. Nuo tada su muzika Rugilė nebesiskiria. Išskirtinis muzikos pojūtis jai įgimtas. R. Mažuolytės seneliai iš mamos pusės yra labai muzikalūs – močiutė dainuoja chore, senelis puikiai groja akordeonu.
O kaip R. Mažuolytės rankose atsirado šiais laikais gana neįprastas instrumentas – kanklės? Rugilės mama griežė Muzikos mokykloje smuiku ir labai žavėjosi kanklių muzika. Todėl pamanė, kad ir dukra galėtų pabandyti lavinti muzikinius gabumus. Rugilei įstojus į Muzikos mokyklą, jai paskyrė kanklių mokytoją R. Mureikienę. Tai ji muzikaliai mergaitei padėjo atrasti užburiančią kanklių muziką ir jos grožį.
Tautinių instrumentų karaliene laikomos kanklės įnoringos. Geram kanklininkui nepakanka tobulai išmokti vien techninių dalykų. Svarbiausia – mylėti kankles. Jų skambesys, jų muzika turi iš tikrųjų patikti, jaudinti, skatinti. Groti kanklėmis reikia ne pirštais, o širdimi. Rugilei kanklės ir yra širdies muzika.
„Grodama kanklėmis randu dvasinę ramybę, džiaugsmą, meilę, emocinę pusiausvyrą…“, – vardija Rugilė.
Kanklės jai labai lengvai pakluso nuo pat pirmųjų dienų. Tad nuo pat pradžių grojo su dideliu užsidegimu ir noru.
„Tėvai pamena, kaip aš, iš didelės meilės muzikai, likus vos penkioms minutėms iki išėjimo į mokyklą, dar prisėsdavau pagroti instrumentu. Arba mokytoja duodavo groti kūrinius, o aš begrodama juos netyčia išmokdavau mintinai. Man niekada nereikėjo muzikos kalti atmintinai. Tiesiog grodavau, tada užversdavau natas ir jau galėdavau pagroti visą kūrinį“, – pasakoja kanklininkė.
R. Mažuolytei kanklių muzika asocijuojasi su laisve, minčių ramybe, nuolat skubančio ir veiklų kupino gyvenimo akimirkų sustabdymu, buvimu čia ir dabar ne tik mintimis, bet ir širdimi. Tuomet ji jaučiasi labai laiminga.
„Kanklių muzika pradeda kelti ir nostalgiškų minčių, nes visgi šie – dešimti – metai Muzikos mokykloje man paskutiniai“, – kalba Rugilė.
Grojimo kanklėmis per visą dešimtmetį R. Mažuolytė niekuomet nelaikė darbu.
„Iš šalies gal ir atrodo, kad mes skiriame nemažai laiko kūrinių tobulinimui, dažnai dalyvaujame koncertuose, festivaliuose ir konkursuose, todėl tai tampa lyg ir darbas. Tačiau visai ne. Grojimas kanklėmis – neatsiejama mano mokyklinio gyvenimo etapo dalis. Tai – mano hobis ir stichija“, – teigia kanklininkė.
Kanklės Rugilę lydi jau gerą dešimtmetį. Ji – viena gabiausių Panevėžio jaunųjų kanklininkių. Asmeninio albumo nuotr.
Kanklės yra mūsų tautinio identiteto simbolis. Tačiau „Ašarėlė“ seniai sugriovė stereotipą, kad jomis gali būti atliekamos tik lietuvių liaudies dainos. R. Mažuolytė skuba patikinti, jog ansamblyje visai kitaip suskamba kanklėms atsidavusios mokytojos Rimos aranžuoti netgi tokie kūriniai kaip ,,Titanikas“ ar šiuolaikinės atlikėjos Jazzu ,,Rudens naktis sustojo“.
„Mūsų – ir koncertuotojų, ir publikos – gretos vis auga, o aš vis labiau mėgaujuosi tuo, ką darau“, – džiaugiasi Rugilė.
Nors R. Mažuolytė groja savo malonumui, jai svarbus ir įvertinimas, ir grįžtamasis ryšys su žiūrovu. Būtent jis Rugilei suteikia paspirties.
„Kai taip myli muziką kaip aš, groti sekasi puikiai. Tada jau pats grojimas tampa malonumu ir suteikia didžiausią džiaugsmą“, – pabrėžia kanklininkė.
R. Mažuolytė svarsto, kad jos santykį su kanklėmis, o ir apskritai muzika, būtų netgi sunku apibūdinti žodžiais. Muzika – jos širdies dalelė, geriausia draugė, niūrios dienos praskaidrintoja.
„Aš tiesiog gyvenu ja“, – tvirtina kanklininkė.
R. Mažuolytė visada labai laukia ansamblio užsiėmimų, o vos paėmusi instrumentą į rankas, negali nustoti šypsotis.
„Dabar visiškai nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be muzikos ir scenos. Manau, toks jis būtų visai neįdomus“, – šypteli pašnekovė.
Nors R. Mažuolytės kanklėmis atliekami kūriniai skambėjo įvairiausiose scenose, giliausiai jai įsirėžė koncertas, vykęs gimtajame Panevėžyje, Dailės galerijoje. Anot kanklininkės, galerijoje labai gera akustika ir kiekviena subtiliai išgrota nata girdisi kuo puikiausiai. Tai, jos manymu, viskas, ko reikia muzikantui.
„Kanklių skambesys yra magiškas. Rekomenduoju jį išgirsti visiems bent kartą gyvenime“, – sako jaunoji muzikė.
Tiek su tautiniu kanklininkių ansambliu „Ašarėlė“, tiek kaip solistė, R. Mažuolytė skina laurus. Asmeninio albumo nuotr.
Nors laisvalaikio neturi labai daug, jį R. Mažuolytei patinka leisti aktyviai su šeima ir draugais. Be to, ji dar ir dainuoja, sportuoja. Dar vienas jos hobis – šokiai.
Visgi dabar didžiausias panevėžietės tikslas – aukštais balais išlaikyti abitūros egzaminus ir įstoti į medicinos universitetą. Panevėžio 5-osios gimnazijos abiturientė R. Mažuolytė svajoja tapti gydytoja, bet tvirtai žino, kad muzika visuomet liks šalia.
„Dar labai norėčiau ateityje patobulinti italų kalbą ir aplankyti išsvajotąją Italiją“, – planais dalijasi Rugilė.
