Kazys Naruševičius – ilgametis dailės mokytojas, tapytojas, įdomus ir šiltas žmogus.

Dailės patriarchui – pagarba ir atmintis

Dailės patriarchui – pagarba ir atmintis

Tapytojas ir pedagogas Kazys Naruševičius – vienas garbingiausių ir reikšmingiausių Panevėžio krašto kultūros šimtmečio atstovų.

 

„Naudodamasis proga noriu pradžiuginti panevėžiečius gera žinia. Jau tapo visai realiu dalyku, kad artimiausiu metu Panevėžyje bus įsteigta dailės mokykla. O tai reiškia, kad mūsų miestas pasipildys ne tik daugeliu dailininkų ir grafikų, bet ir susidarys puikios galimybės tiems, kurie norės vystyti savo gabumus dailėje“, – tai eilutės iš 1967 metų kovo mėnesį miesto laikraštyje „Panevėžio tiesa“ spausdinto Kazio Naruševičiaus straipsnio.

Visų kartų Panevėžio krašto dailininkai turėtų žinoti šio žmogaus vardą – juk jis rūpinantis dailės mokyklos atsiradimu mieste, pasak amžininkų, grojo pirmuoju smuiku. Jo dėka dailės menas mieste suklestėjo, o ir jis pats išmokė, išugdė daugybę talentingų kūrėjų.

Ne veltui jam skirtas albumas pavadintas būtent taip – „Kazys Naruševičius. Tapytojas. Mokytojas“. Knygos autorė istorikė Joana Viga Čiplytė taip pat buvo viena šio menininko mokinių ir, kaip sako, nors dailininke netapo, tačiau įgytos žinios ir patirtis labai pravertė gyvenime – ir rašant apie dailę, ir vadovaujant parodų rūmams, rengiant parodas.

Tai, kad aukšto lygio menininkas, neeilinių gabumų pedagogas, kūrybingas žmogus gyveno, dirbo ir kūrė Panevėžyje, – tikra dovana miestui ir visam kraštui. Be K. Naruševičiaus dailės spalvos mieste būtų gerokai blankesnės.

Miestas suprato ir gerbė šį menininką. 1997 metais K. Naruševičiui buvo suteiktas nusipelniusio panevėžiečio vardas, o 1999 metais skirtas pats aukščiausias įvertinimas – jis išrinktas Panevėžio miesto garbės piliečiu.

Atsisveikinome su šiuo menininku lygiai prieš 14 metų – 2004 metų spalį. Tačiau per tuos metus – laiką jau be jo – K. Naruševičiaus vardas ne kartą minėtas, ne kartą prisimintas, pagerbtas.

Knyga apie K. Naruševičių parengta ir išleista dar jam gyvam esant ir, pasak autorės, buvo skirta tapytojo K. Naruševičiaus pedagoginio ir kūrybinio darbo penkiasdešimtmečiui ir gyvenimo aštuoniasdešimtmečiui.

„Jis vienas iš pirmųjų miesto dailininkų profesionalų, savo gyvenimą paskyręs vaikams, pedagoginiam darbui… K. Naruševičiaus asmenybė yra daugialypė, nušviesta nepakartojamos talento šviesos. Tai jautrus pedagogas, puikus dailės gyvenimo organizatorius ir propaguotojas, talentingas tapytojas, Panevėžio dailės mokyklos įkūrėjas… Jis glaudžiai susijęs su Panevėžio miesto kultūriniu gyvenimu“, – knygos įžangoje rašė autorė.

Istorikė Joana Viga Čiplytė taip pat buvo viena K. Naruševičiaus mokinių ir, kaip sako, nors dailininke netapo, tačiau įgytos žinios ir patirtis labai pravertė gyvenime.

Istorikės žvilgsniu

J. V. Čiplytė žinoma kaip daugelio knygų apie žymias asmenybes, istorinius įvykius autorė. Rengdama K. Naruševičiui skirtą leidinį džiaugiasi sulaukusi daug rėmėjų, prie knygos leidimo prisidėjo ir 1940 metų laidos Panevėžio gimnazistai, įmonės, privatūs asmenys – menininkas Panevėžyje buvo labai gerbiamas žmogus ir niekas neabejojo, kad knyga apie jį ir jo kūrybą tikrai reikalinga.

Rėmėjams padedant pavyko išleisti albumą su daugybe spalvotų tapytojo kūrinių reprodukcijų, nuotraukų, pasakojimų.

J. V. Čiplytė sako, kad jos – istorikės – pareiga yra padėti išsaugoti greitai į užmarštį grimztantį praeityje kūrusių žmonių, įvykių bei reiškinių atminimą. Vienas iš būdų – medžiagą surinkti, užrašyti ir visuomenei paskleisti. „Neužrašysi, viskas daug greičiau užsimirš, tarsi ir neliks to, kas kadaise buvo svarbu, reikšminga“, – sako istorikė.

1978 metais baigusi Vilniaus universitetą ji atvažiavo į Panevėžį , dirbo Panevėžio kraštotyros muziejuje, vėliau parodų rūmų skyriaus vedėja. Yra surengusi daug lietuvių ir užsienio dailės, fotografijos, istorijos parodų. Darbo metu daug bendrauta ir su garbiuoju dailininku K. Naruševičiumi.

Autorei maloniai leidus, pasakojimui apie šį krašto dailės patriarchą pasinaudosime jos surinkta medžiaga. Rengdamasi išleisti knygą ji daug kalbėjosi su pačiu tapytoju. Sako, jog mokytojas labai geranoriškai dalijosi mintimis, leido naudotis gausia jo sukaupta medžiaga apie Panevėžio dailės gyvenimą, savo mokinius.

Rinkdama medžiagą autorė taip pat nemažai laiko praleido įvairiuose archyvuose, studijavo publikacijas apie kūrybą, parodas, skaitė jo paties straipsnius, nemažai bendravo su mokslo draugais, mokinais.

Albume publikuojamos fotografijos iš K. Naruševičiaus, buvusio dailės mokyklos direktoriaus Aloyzo Jočio bei pačios autorės asmeninių albumų.

„Pažinojusieji K. Naruševičių neabejotinai pritars mano nuomonei, jog jis buvo nepaprastai šiltas, geras žmogus, pedagogas iš pašaukimo“, – sako J. V. Čiplytė. Ji atkreipia dėmesį, kad jis buvo ir labai sėslus žmogus – niekur nesiblaškęs, laimės kitur neieškojęs, visus savo gabumus ir jėgas skyręs Panevėžiui bei jo žmonėms.

Gyvenimo pradžia

K. Naruševičius – tikras aukštaitis, Panevėžio vaikas. Jo šeimos šaknys Panevėžio krašte, prie Lėvens upės – čia esantys senieji Katkų, Bliūdžių, Rėklių bažnytkaimiai žinomi nuo seno.

Gimė būsimasis menininkas Dūdonių kaime, bet, kaip sako istorikė, dar iki 19 amžiaus vidurio tos pelkėtos, prastos žemės ploto Dūdoniais niekas nevadino. Gyveno Naruševičiai bei kitos šeimos galulaukėje, vadinamuosiuose trakuose. Tad vieni kitus trakiškiais ir vadino, net dokumentuose seniau užrašydavo: gimė Trakuose.

Dūdonių kaimo vaikai eidavo tarnauti pas Bliūdžių, Katkų, Bernatonių pasiturinčius ūkininkus.

Būsimo dailininko tėvas, Jurgis Naruševičius, vienas iš septynių Andriaus Naruševičiaus sūnų, buvo silpnos sveikatos, tad prie ūkio netiko, nutarta leisti jį mokytis siuvėjo amato.

Paskui J. Naruševičius buvo išvažiavęs į Ameriką, o 1918 metais grįžęs į Dūdonius vedė ir 1920-aisiais susilaukė pirmagimio Kaziuko.

J. V. Čiplytei dailininkas pasakojo linksmą savo krikšto istoriją. Vieną kovo rytą pasipuošę krikštatėviai sėdo į brikelę ir atvažiavo į Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčią kūdikio krikštyti . Kai kunigas paklausė, kada berniukas gimė, linksmo būdo krikšto tėvas, nežinodamas tikros datos, atsakęs: „Kunigėli, tik vakar, dar šiltas. Per patį Kazimierą“.

Kunigas Jonas Grabys ir pakrikštijo Piniavos valsčiuje gimusį berniuką.

Apie savo vaikystę K. Naruševičius pasakojo: „Užaugau kaime, kuriame buvo daug balsingų žmonių. Ištisus metus skambėdavo dainos. Man iki šiol gražiausia liaudies daina, muzika. Išgirdęs liaudies dainą visuomet patiriu kažkokią laimingą būseną.“

1932 metais jis tapo Panevėžio berniukų gimnazijos mokiniu. Tuo metu gimnazijai vadovavo Julijonas Lindė-Dobilas, dirbo mokytojai Petras Būtėnas, Leonas Kuodys, piešti mokė Petras Puzinas, muzikos – Mykolas Karka ir kiti talentingi pedagogai.

Gabūs mokiniai dalyvavo garsiosios Meno kuopos veikloje. K. Naruševičius rašė eilėraščius, dainavo M. Karkos vadovaujamame chore, paskatintas mokytojo P. Puzino, daug piešė, liejo akvareles.

Jis pasakojo nuo šeštos klasės pradėjęs vis daugiau laiko skirti piešimui. O per porą metų susikaupus gausybei piešinių mokytojas P. Puzinas skatino ir padėjo surengti tų piešinių parodą.

Apie savo pirmąją parodą K. Naruševičius rašė: „Niekada gyvenime nebuvau toks laimingas, kaip tą sekmadienį. Būriai abiejų gimnazijų mokinių rinkosi į salę. Tuo metu pasislėpęs viską stebėjau ir iš laimės tirpau.“

Baigęs gimnaziją jis įstojo į Vilniaus dailės mokyklą, vėliau pavadintą dailės akademija.

Išbandymų metai

Tačiau prasidėjęs karas, pokaris, didžiulės permainos reto lietuvio šeimos skausmingai nepalietė. Naujos valdžios dėmesį bei galią pajuto ir K. Naruševičius.

Jam buvo lemtingas vienas 1945 metų birželio vakaras. Tuomet Švietimo ministerijos salėje vyko aukštųjų mokyklų studentų renginys. Tarp kitų poetų savo eilėraščius skaitė ir jis. Iš karto po to buvo pradėtas sekti. Liepos mėnesį jo bute atlikta krata ir vaikinas suimtas. Uždarytas į saugumo, vėliau Lukiškių kalėjimą. Įtartas antitarybine veikla, priklausymu organizacijoms. Verčiamas prisipažinti tvirtino jokiai organizacijai nepriklausantis, į politiką nesikišantis. Tardytas, marintas badu net susirgo lėtiniu pleuritu.

Daug raštų, prašymų į įvairiausias instancijas rašė artimieji, didelių žygių ėmėsi motina, ieškodama užtarėjų. Ir po pusmečio byla buvo nutraukta, menininkas buvo paleistas – jis grįžo pas tėvus.

„Palaužta sveikata kėlė klausimą – ką daryti? Kam reikalingi mano eilėraščiai, paveikslai?“ – svarstė menininkas.

Po dvejonių, 1947 metais jis vis dėlto grįžo į Vilnių. Pradėjo dirbti A. Vienuolio vidurinėje mokykloje dailės mokytoju. 1950 metais parvažiavęs į Panevėžį, taip pat įsidarbino dailės mokytoju.

Dienos buvo pilnos rūpesčių – darbas mokykloje atėmė daug kūrybinio laiko, jis organizavo dailės būrelį, piešė plakatus, rengė moksleivių kūrybos parodas.

Po truputį gyvenimas įėjo į savo vėžes – K. Naruševičius mokė kitus, pats intensyviai tapė, liejo akvareles, dalyvaudavo seminaruose.

Jo kūryba pradėta vertinti, darbai eksponuoti Vilniaus parodų salėse šalia garsių dailininkų paveikslų. 1964 metais K. Naruševičius buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, po kelerių metų paskirtas dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininku,

Laiko nenupirksi

Be pedagoginio, kūrybinio darbo, jis dirbo ir visuomeninį – K. Naruševičius buvo Panevėžio tautodailininkų skyriaus meno tarybos narys, „Žinijos“ draugijos lektorius, rūpinosi dailės studija „Spektras“, buvo Parodų rūmų konsultantas.

Dailininkas tapo plačiai žinomas, apie jį rašė ne tik krašto, bet ir visos Lietuvos spauda. Štai JAV leidžiamame laikraštyje „Laisvė“ buvo straipsnis, kuriame korespondentas pateikia tokius panevėžiečio dailininko žodžius: „Darbų turiu daug: akvarelių apie du šimtus, vieną šimtą tapybos paveikslų. Noriu nutapyti dar geresnių. O laiko nenupirksi. Dieną užimtas Vaikų dailės mokykloje. Lieka vienas kitas vakaras, vasaros atostogos ir dar keli rudens mėnesiai, tada – ačiū dailininkų sąjungai – gaunu kelialapį į Palangą, į Kūrybos namus ir galiu visiškai atsidėti tapybai“.

Bendraudama su dailininku J. V. Čiplytė ne kartą girdėjo jį pabrėžiant, jog visas žmogaus gyvenimas jam atrodo lyg stebuklas.

Laimingas K. Naruševičius buvo sulaukęs laisvos Lietuvos. Jis sakė: „Mes, vyresnės kartos žmonės, buvome auklėti meilės Lietuvai patriotiniais jausmais ir tikėjome kad ateis metas, kada Lietuva vėl bus laisva, nepriklausoma valstybė. Sulaukėme. Džiaugsmas begalinis.“

Dailininkas, nors jau ir metų naštos pradėtas slėgti, daug kūrė, rengė parodas, keliavo, dalyvavo kūrybinėse stovyklose. Noras kurti, dalytis žiniomis, patirtimi, skatinti ir įkvėpti kitus jame išliko visą gyvenimą.

Jau būdamas garbaus amžiaus, susirgęs užrašė: „Kai pasveiksiu – daug dirbsiu. Jau viską turiu galvoje, mintyse. … Dabar tik noriu tiek nedaug – brūkštelėti ranka per akis, ir viską matyčiau, matyčiau, ir daug dirbčiau. Mano gyvenimo idealas – 85-eri metai. Tačiau tapyba buvo mano gyvenimo prasmė. Per ją aš išreiškiu save, savo mintis ir idėjas. Tai yra mano širdies kalba.“

Biografija

Kazys Naruševičius – tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Gimė 1920 m. kovo 2 d. Panevėžio rajone, Dūdonių kaime. 1932 m. baigė Rėklių pradinę mokyklą ir įstojo į Panevėžio berniukų gimnaziją. 1939 m. surengė pirmąją parodą.

1940–1945 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą, Vilniaus universitete – lietuvių kalbą ir literatūrą bei meno istoriją. 1945 m. birželį–1946 m. sausį kalėjo KGB kalėjimuose, todėl studijų nebaigė.

1950–1968 m. dirbo dailės mokytoju Panevėžio miesto mokyklose, 1967–1990 m. Dailės mokykloje dėstė tapybą.

Nuo 1965 m. dalyvavo visose Lietuvos dailės mokytojų kūrybos parodose, 1966 m. pradėjo vadovauti meno mėgėjų dailės studijai „Spektras“. 1992 m. įsteigė Marijonų dailės mokyklą (Panevėžio dailės studiją).

1997 metais K. Naruševičiui suteiktas nusipelniusio panevėžiečio, 1999 m. – Panevėžio miesto garbės piliečio vardai.

Mirė 2004 m. spalio 12 d. Palaidotas Šilaičių kapinėse.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų