Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar ir atsiminiau tai

Dabar ir atsiminiau tai

Tai įvyko dar prieš tą bruzdesį, prieš tą sąmyšį, lyg nejutome nieko, lyg gelmėje dar niekas nesitelkė, o juk tvenkėsi, nors nesakė, nekalbėjo, netgi nemąstė. Ir ištiko staiga – karas Ukrainoje.

O tuomet ten lankėme miestus, dairėmės po apylinkes. Aišku, miestų rotušės, žymesni pastatai, veikėjai, kapai, turgus, gidas apkrauna istorijomis, datomis, skaičiais. Pavargstu, nusispjaunu, palieku bičiulius, pats vienas dairydamasis patraukiu savo keliais.

Fotografavau, šį bei tą užsirašiau, kiek pasikalbėjau, grįžau. Galvojau, kurgi dėsiu tuos įspūdžius, gal papasakoti kam, gal parašyti. Jaučiu, kad dabar metas išaušo.

Vaikelių veidai

Nuobodžiavau jėzuitų prižiūrimoje bažnyčioje, kone snaudžiau. Stendai su žmonių veidais, diduma jų su uniformomis. Nemėgstu uniformuotų žmonių, nors pats uniformą nešioju. Daug moterų, merginų, svetimi žmonės manęs nejaudina, jų nepažįstu, nebuvau susitikęs, neteko kalbėtis, o ir pavardžių užrašytų neįžiūriu apžlibęs, tad ir neįdomu. Ir… Užkliuvo akis už daugybės fotografijų, kuriose mažamečiai vaikai – berniukai ir mergaitės, apvilkti tautiniais marškinėliais, gražūs, šviesūs, laimingi, sušukuoti, besišypsantys, kaselės ar trumpai kirpti mažųjų plaukeliai…

Kampe visai netekau žado perskaitęs užrašą – „Iš jų buvo atimtas gyvenimas…“ Vadinasi, galėjo, turėjo, privalėjo gyventi, ir augti, ir stiebtis, bet iš jų gyvastis jau išplėšta, gyvenimas jiems užgesintas. Vadinasi, niekada daugiau nebegyvens. Niekada.

Apsirengiu ukrainietiškus tautinius marškinius, bus lengviau atsiminti, prisišaukti, prisiliesti, baisiausiai gels ir perštės, gi jau žinau, kaip būna dažniausiai, taip bus ir dabar, krentu lovon. Iš nekantrumo ir graužaties kramtau nagus, neužmigsiu. Klaikuma gesina šviesas. Maži Ukrainos vaikeliai miestuose, kaimuose, miškuose, laukuose, keliuose, kiemuose, tvartuose, malkinėse, kambarių kampučiuose atimtuose, skubėdami kruopščiai skalbia savo baltus marškinius krešančiu savo krauju…

Olesės rankos

Pavakaryje buvau to miesto aikštėje. Pilna turistų. Būriavosi pulkais pažįstami, išėję iš Operos teatro.

Netoliese išvydau ją, kažką pardavinėjo. Pamojau ranka, kad prieitų arčiau, ketinau pažiūrėti. Tautinės juostelės, jos pačios darbo. Leidau suprasti, kad žaviuosi, kad norėčiau tokios. Ji savo melsvėjančiomis akimis į manąsias žiūrėjo. Nieko nesakė. Sugriebė riešą, dailiai užrišo.

Kelios dešimtys grivinų, kažkaip kukliai tarstelėjo. Atidaviau visas.

Iš Lietuvos tautinę juostelę buvau atsivežęs. Parodžiau, tikrai suprato, kad ji iš mano gimtosios šalies, nieko brangaus, nieko tikresnio daugiau neturiu.

Droviai šyptelėjo, žinia, kad patinka ir reiktų.

Žiūrėjau savo melsvėjančiomis akimis į josios akis. Nieko nesakiau. Nedrąsiai sugriebiau riešą, stengiausi dailiai užrišti, tebus dovana. Susikibom už rankų, ėjome ėjome, ilgai ėjome, iki Adomo Mickevičiaus paminklo buvom nuėję. Ji studentė, universitetas visai šalia, studijuoja ukrainiečių kalbą ir literatūrą, jau į pabaigą. Patinka rankdarbiai, mezga, neria, siuvinėja, parduoda čia vietoje, kiek užsidirba. Ji dainavo neprašoma, protarpiais įterpdama Lesės ir Taraso eilių, godžiai klausiausi iki sutemstant.

Jai graži jos šalis, nes gimtoji, jai graži jos kalba, nes gimtoji, amžinai čia gyvens, neišvyks. Kvietė ir mane čionai dar sykį, dar daugelį sykių atvykti. Ak, Olese, susitikti žadėjom, ar susitiksim kada…

Pranešė. Ir tądien po paskaitų ji atbėgo aikštėn, kasdien taip atbėgdavo su rankdarbiais. Kažkam bandė ant riešo dailiai juostelę užrišti, jau rišo, jau nebespėjo užrišti. Tas raštas iš žmonių kraujo. Ak, Olese, žadėjom žadėjom, susitikti žadėjom, nesusitiksime jau… Ką sužinojęs galėjau daryti?

Apsivilkau ukrainietiškus marškinius, aplenkiau savo lietuvišką pasą nauju rankų darbo aplanku su išsiuvinėta Ukrainos vėliava ir herbu. Parsinešiau iš klausyklos kažkieno vėl paliktą maldaknygę su pluoštu nučiupinėtų paveikslėlių. Pasiėmiau tautinę juostelę, jau sakiau, kad man ją Olesė ant riešo buvo dailiai užrišus, ilgai palaikiau delnuose. Padėjau ant stalo, žiūrėjau žiūrėjau, ir tiek… Sėdėjau tyliai tamsoj. Ar kaip kitaip būti galėjo?

Turguje

Su Olga susipažinom miesto turguje. Guvi, šneki, energinga. Įvairiausios prekės mirga akyse, krūvos saldumynų, puodeliai, taurės, lipdukai, magnetukai, atvirukai, oi kaip viskas seniai įkyrėję.

Ką unikalesnio galima rasti, kas mums, išpuikusiems, dar padarytų įspūdį?

Pardavėja ištiesė delną su plastikine kortele. O, tai vairuotojo pažymėjimas, priklausantis Vladimirui Putinui. Galioja iki 2800 metų… Taigi, suprask, galioja per amžius.

Nusipirkau kelis tokius pažymėjimus. Jei kada Lietuvoje pareigūnas sustabdytų, gal reikia mėginti parodyt, gal ir pavyktų prasmukti. Gal pasijuoktume kartu, o gal apkaltintų mane, kad tyčiojuosi. Kas žino, kaip pasibaigtų?

Labiausiai susižavėjau tualetiniu popieriumi, paprastas, nieko ten ypatingo, tik ant kiekvieno lapelio Rusijos prezidento veidas įspaustas. Kiek buvo tų rulonėlių, tiek jų ir nupirkau. Parvilkau autobusan, vyrai laikėsi santūriai, o kad ims balsu šaukti katalikės moterys! Girdi, kaip aš, lietuvis, katalikas, dargi kunigas, šitaip galiu.

Tai nieko, mielosios ponios, galima šitaip, jei sveikatos turi, jei mintys dar skvarbios, galima ir daugiau.

Velykų proga dovanojau tą popierių bičiuliams, buvau laimingas, kad nors vieną sykį dovaną panaudos pagal jos tikrąją paskirtį. Ne į albumą, ne į sekciją, ne ant stalo, o tik tam, tik ten, galiausiai žemyn.

Turguje netoliese senutė sėdėjo. Apsikrovusi mezginiais, nėriniais, karpiniais. Jos rankų darbas tas paso aplankas. Vienoje pusėje dailiai išsiuvinėta Ukrainos vėliava, kitoje – šalies herbas. Miela, kad rankų darbas, kad taip smulkiai, iš arti, kad ne bet kas, o svarbiausios spalvos, ypatingi tos žemės ženklai. Ačiū, senole, kad buvai ten, kad susitikom. Nusipirkau aplanką, aplenkiau savo lietuvišką pasą. Tebus jam šilčiau, o mums aiškiau ir be žodžių, kas esame, kas norime būti, dalindamiesi buities reikalais giliausią bendrumą ir atjautą sudaiginame.

Ilgai dar pasikalbėjome su Olga. Apie viską. Taip tik turgaus bruzdesy pasikalbėti gali, o gal ir kokius sudėtingus reikalus išspręsti – tyliai, atokiai, esmingai. Palydėjo mane, fotografavomės, man ji kelionėn tautinius marškinius įdavė. Kur su jais eisiu, gražūs, bet ploni, šaltoka su jais man.

Teatre

Tatai įvyko jau kitame mieste, jau kitą vakarą. Kaip čia man būti, kaip pasirodyti? Gi dar reikėtų kaimynus pamokyti. Pamokymai – tokia svarbi misija. Apsivilkau Olgos padovanotus marškinius, vaikštau, staipausi, pats sau gražiausias esu, vis pasižiūriu, ar tokį mato mane, ar atkreipia dėmesį, gal sako ką pašnibždomis. Nuėjau į teatrą. Kaip tik pasisekė lengvai gauti bilietą į vėlyvojo romantizmo ukrainiečių kompozitoriaus, pianisto, etnomuzikologo, dirigento Mykolos Lysenkos trijų veiksmų operą „Natalka Poltavka“.

Įsimaišiau salėn, susiradau savo vietą. Irina Stasišina temperamentingai diriguoja, laisva, gyva ekspresija, nesuvaržyta, ukrainiečių liaudies dainos, melodijos, dialogai, tvyrojo bendrumo jausmas. Puošnūs kostiumai, ryškios liaudiškos stilistikos dekoracijos, balsai. Kas kad nesuprantu ukrainietiškai. Klausausi gero dainavimo. Prisiminiau „Senovines kupiškėnų vestuves“.

Prisiminiau kadais poeto Sigito Gedos ištartus žodžius: „Pakraštinė Europa galėtų būti įdomi, „skani pasauliui.“ Pagalvojau, kad kaip didelio duonos kepalo kriaukšlės. Kas gi iš to minkštimo per vidurį? Pakraščiai saugo jį, be to, pakraščiuos daugiau sandūrų, įtampų. Pakraščių patirtis.“

Kaip nusivyliau, visi žiūrovai buvo pasipuošę tautiniais marškiniais, į „Natalką Poltavką“ jie visada taip pasidabinę ateina, taip priimta. Taigi, buvau savasis, niekas į mane nekreipė dėmesio.

Po spektaklio išėjęs laukan supratau – mokytojau, pats pasimokyk pirmiausia, o paskui jau galėsi pamokyt kitus.

Paskiausiai – namie

Lietuva. Pasienio miestelis, ramūs, o ir neramūs kasdieniniai reikalai. Nekrenta į akis skuba, jokių nervų, galima alsuoti. Kelios minutės iki vidurdienio, bus transliuojamos naujausios dienos žinios.

Susikerta Savanorių ir Vilniaus gatvės. Toje sankryžoje apšiuręs medinis namas. Viduryje kiemo lyg kokioj scenoj ant baltos kėdės sėdi augalotas vyras, radijas plyšauja garsiausiai, negi jis neprigirdi.

Ar man laukti tų žinių, norėčiau čionai dar kiek pasidairyti. Kaip keistai tas senis apsirengęs – melsvėjančiais baltiniais, gelsvėjančiomis kelnėmis. Mielas nepažįstamasis, supratau, esi pavyzdingas. Sveikatos tau palinkėti norėčiau.

Ir greit neskanu ir per daug pasidarė. Masinė gamyba, prekyba, lozungai bet kaip ir bet kur. Keiksmažodžiai, bjaurastys ant namų sienų ar grindinyje. Akla, baubianti banda. Ką ji nori pasakyti, ar moka tinkamai pasakyti, nieko giliau nepagalvoja – keršyti, stumdyti mirusiųjų kaulus, vartyti paminklus…

Aplankiau bičiulius, prieš kelionę užėjau į būdelę už tvarto. Dangtį jau ruošiaus kelti aukštyn, sušvito širdelė, toks lipdukas, visai neblogai, pamaniau, lyg ir miela. Spalvos dvi – mėlyna ir geltona. Ne, jokiu būdu negaliu savo užpakalio pasodinti ant valstybės vėliavos, kad ir širdelės pavidalas. Išpuoliau lauk, net durelių nebeužvėriau, nėriau į pakelės krūmus, gerai, kad suspėjau laiku.

Kadaise vaikštinėjome su S. Geda Justiniškėse, anas man ir sako: „Ir pasaulis, ir viskas jame, ir mes patys tesam fragmentai. Ir mūsų gyvenimas, ir patirtis – vienos nuotrupos, nuolaužos. Svarbu yra tai, kad fragmentai byloja apie visumą. Visa mūsų laimė – per fragmentus, iš fragmentų – fragmentiškai ką nors pasakyti apie visumą. Jei iš karto bylosi apie ją, bus daug patetikos, netiesos.“

Ačiū, Sigitai, lyg daugiau supratau, mokausi taip, kaip sykį man pasakei.

Komentarai

  • Ačiū.Jau ne pirmą Jūsų straipsnį skaitau.Taip jautru,kad net dūšią skauda.Taip taiklu,kad net ašaros smaugia.Sėkmės ir sveikatos Jums.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų