Pasak D. Žobakienės, gebėjimas iš šono pažvelgti į įvykius Lietuvoje leidžia ne taip kritiškai viską vertinti. P. Židonio nuotr.

D. Žobakienė: ir Vokietijoje yra savų bėdų

Daugiau kaip du dešimtmečius Vokietijoje gyvenanti žinomo Panevėžyje epidemiologo, kardelių selekcininko ir praeityje aistringo keliautojo Alfonso Žobako sūnaus Tado Žobako šeima kaskart sugrįžusi stebisi, kad lietuviai dažniau mato, kas juoda, nors kai kuriose srityse Lietuva lenkia senąsias Europos žemyno šalis. Kaip emigrantų šeimai sekasi pabėgėlių stovyklos kaimynystėje, kaip gyvena vokiečiai pensininkai ir ar tikrai svetur žolė žalesnė?

Sakoma, kad gerai ten, kur nėra mūsų. Daugiau kaip du dešimtmečius Vokietijoje gyvenanti žinomo Panevėžyje epidemiologo, visuomenininko, kardelių selekcininko ir praeityje aistringo keliautojo Alfonso Žobako sūnaus Tado Žobako šeima dažni svečiai Panevėžyje. Gydytojo marti Diana Žobakienė kaskart sugrįžusi stebisi, kad lietuviai dažniau mato, kas juoda, nors Lietuva, emigrantės akimis, auga, gražėja, o kai kuriose srityse net lenkia senąsias Europos žemyno šalis. Pasak Dianos, bėda, kad patys tautiečiai to neįvertina.

Žiemos šventėms į Lietuvą parvykusi Žobakų šeima Vokietijoje gyvena daugiau nei du dešimtmečius. Diana ir Tadas – informacinių technologijų specialistai. Jų įkandin seka ir vyresnysis sūnus – jaunuolis taip pat Vokietijos universitete kremta IT magistrantūros studijas. Šie specialistai tiek prieš dvidešimt metų, tiek ir dabar graibstomi darbdavių visoje Europoje. Programuotojų šeimai ir Lietuvoje puikiai sekėsi, tačiau, anot Dianos, labai norėjosi pakeliauti ir pamatyti pasaulio. Ne pro turistinio autobuso langą, o artimiau prisiliesti prie tos šalies kultūros, tradicijų, papročių. Tą geriausiai buvo galima patirti tik apsigyvenant svečioje šalyje.

D. Žobakienės teigimu, kilus pabėgėlių krizei, Vokietijoje gyventojai buvo kviečiami pabėgėlius priimti netgi savo namuose. Už tai buvo mokami labai nemaži pinigai. P. Židonio nuotr.

Rinkosi iš Amerikos ir Vokietijos

„Mudu su vyru abu esame informatikai, tad darbo nesunku buvo rasti visur. Svajojome apie Ameriką arba Kanadą. Vyras jau buvo gavęs darbo vizą Amerikoje. Tačiau netikėtai sulaukė pasiūlymo dirbti Vokietijoje, kur labai trūko informatikų. Žinoma, dvejonių buvo, ar neteks likti prie suskilusios geldos. Bet pagalvojome, o ką gi prarasime – visuomet galėsime grįžti į Lietuvą“, – pasakoja D. Žobakienė.

Kai šeima persikėlė į Vokietiją, sūnui tebuvo treji, o jaunėlė dukra jau gimė Vokietijoje. Nors vaikai šioje šalyje turi daugiau draugų, vis tiek save jie laiko lietuviais. Šeimoje taip pat kalbama tik lietuviškai. Be to, per metus net kelias savaites emigrantai praleidžia Lietuvoje.

„Norėjome pažinti Europą iš vidaus be jokių išankstinių planų. Galbūt kada nors grįšime į Lietuvą arba gyvensime keliose šalyse. Nuo Lietuvos niekada neatitolome. Kiekvieną vasarą važiuojame į čia vykstančią šeimų stovyklą. Visas šešias savaites vasarą ir po dvi savaites rudenį, žiemą ir pavasarį moksleivių atostogas praleidžiame Lietuvoje“, – teigė D. Žobakienė.

Pensininkai dursto galus

Diana atvirauja, kad gebėjimas iš šono pažvelgti į įvykius Lietuvoje leidžia ne taip kritiškai viską vertinti.

Lietuviai, anot jos, dažnai mato, kas yra negerai. Ir turtingesnės Vakarų šalys turi savų problemų ir iššūkių. Pasak D. Žobakienės, galbūt Vokietijoje galima sočiau pragyventi, tačiau kai kada tai irgi sėkmės dalykas, daug priklausantis nuo paties įdėtų pastangų.

„Vokietijoje pensijos nėra didelės, pavyzdžiui, net medicinos slaugytojos, jeigu dirbo ne visu etatu ar kurį laiką nedirbo, nes augino vaikus, pensijoje gyvena itin kukliai. Teko matyti ir močiutę, kuri renka butelius ir priduoda į taromatą, kad vėliau galėtų su anūku suvalgyti ledų. Vokietijoje irgi žmonėms tenka skaičiuoti pinigus“, – pastebi emigrantė.

Kaip ir Lietuvoje, taip ir Vokietijoje yra ir benamių, nors Vokietijoje socialinė sistema labiau išvystyta. Ten veikia nemažai nakvynės namų, vietų, kur varguoliai gauna šilto maisto, ar kavinukių, kuriose gali turėti pašto dėžutę laiškams. Kaip Lietuvoje „Maisto bankas“, taip ir Vokietijoje panaši įstaiga vargstantiesiems dalina besibaigiančio galiojimo maisto produktus.

„Gatvėse daugiau narkomanų negu benamių. Nerimą kelia tendencija, kad socialinės pagalbos poreikis Vokietijoje dar auga“, – pastebi D. Žobakienė.

Pabėgėlių kaimynystėje

Pasak Dianos, socialinį gyvenimą pakoregavo ir nelegalių migrantų antplūdis. Anot jos, dauguma vokiečių yra tolerantiški emigrantams. Nepaisant to, ne europiečiams Vokietijoje yra sunkiau. Auga nacių judėjimas, prie sinagogų gana dažnai budi policija. Žobakų šeima gyvena nedideliame kaimelyje netoli Bonos. Priešais jų namą driekiasi pieva, o už jos buvo įkurdinta pabėgėlių stovykla. Kaip ir Lietuvoje, migrantams pastatyti moduliniai nameliai-konteineriai.

„Iš pradžių buvo nerimo dėl savo saugumo, bet iš esmės niekas nepasikeitė. Tiesa, spaudoje buvo skelbiama, kad netoli mūsų gyvenamųjų apylinkių, įtariama, pabėgėlis užpuolė palapinėje stovyklavusią porą, o merginą išprievartavo. Bet toks įvykis buvo vienintelis, apie kurį teko girdėti“, – pasakojo D. Žobakienė.

Atlygis už priimtą migrantą

Pastačius pabėgėlių stovyklą, savanoriai ir vietos gyventojai buvo kviečiami į talką apsodinti pylimą, kuris savotiškai skyrė stovyklą nuo gyvenvietės. Diana į savanorišką talką pasikvietė ir dukrą. Moters teigimu, labiausiai ją nustebino, kai vienas afganistanietis paprašė suvadovauti, ką ir kur sodinti. Rytų kultūroje požiūris į moterį yra kitoks, ten visada svarbus tik vyro žodis, todėl europietėms toks afganistaniečio pasiūlymas buvo netikėtas.

Šioje pabėgėlių stovykloje daugiausia glaudėsi jauni vyrai, mat moterims su vaikais buvo ieškoma patogesnės gyvenamosios vietos. Pasak emigrantės, kilus pabėgėlių krizei, gyventojai buvo kviečiami pabėgėlius priimti netgi savo namuose. Už tai buvo mokami labai nemaži pinigai.

Nuosavas būstas – prabanga

Visgi retas išdrįso imtis tokio „pabėgėlių prieglaudos“ verslo. Kaip pasakojo D. Žobakienė, Vokietijoje yra didelė finansiškai prieinamo nekilnojamojo turto problema, ypač miestuose. Lietuviai savo gyvenimo dažnai neįsivaizduoja be nuosavo nekilnojamojo turto. O Vokietijoje maždaug pusė žmonių visą gyvenimą nuomojasi būstą. Su mažomis ar vidutinėmis pajamomis išties sunku susirasti normalesnį būstą. Vokietijoje taip pat yra ir socialiniai būstai, bet paprastai jie būna prastuose mikrorajonuose, šalia geležinkelio bėgių, pramonės įmonių ar negali pasigirti gera kaimynyste.

„Užmiestyje pasirinkimo daugiau, bet jaunos šeimos nenori ten keltis, nes tektų važinėti į darbą, o kur dar darželiai, mokyklos. Apskritai kaimai Vokietijoje nyksta“, – pastebi emigrantė.

Diana atvirauja, kad gebėjimas iš šono pažvelgti į įvykius Lietuvoje leidžia ne taip kritiškai viską vertinti. p. Židonio nuotr.

Žobakų šeima Vokietijoje turi savo namus, tačiau, kaip sako Diana, jokios plytos jų negali pririšti. Kol sūnus dar mokosi universitete, o dukra gimnazijoje, šeima keisti gyvenamosios vietos neplanuoja, tačiau visuomet atvira gyvenimo pasiūlymams. Galbūt kada nors į Lietuvą grįš ne tik pasisvečiuoti. D. Žobakienės akimis, Lietuvoje daug geresnė situacija dėl informacinių technologijų, kurios atneša didesnę pažangą. Vokiečiai itin jautriai žiūri į duomenų apsaugą. Negana to, naujųjų technologijų atėjimą Vokietijoje lėtina ir didžiulė biurokratija. Ten didelis minusas ir tas, kad kiekviena žemė turi savo autonomiją ir daug dalykų sprendžia pati, tai labai aiškiai pasireiškė valdant koronoviruso situaciją. Vienoje žemėje tam tikri dalykai buvo draudžiami ir grėsė nemažos baudos, o kitoje į viską buvo žiūrima paprasčiau.

„Kai kas nors iš draugų ar artimųjų ima skųstis, kaip Lietuvoje blogai, visuomet siūlau prisiminti tarybinius laikus, kai trūko visko. Ir Vokietijoje yra savų bėdų. Vakarų Vokietijoje ištikus bėdai dažnai žmogus savęs klausia, ką galėčiau padaryti, kad būtų geriau, Rytų Vokietijoje dažnas ima piktintis, kad valstybė per mažai padeda. Daug kas priklauso tik nuo mūsų požiūrio“, – teigė D. Žobakienė.