-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Mokykloje G. Žižiūnaitė svajojo būti pianiste, vėliau įtikino save, jog suks į fiziką, o būdama abituriente plėšėsi tarp chemijos ir filosofijos. Pasuko į chemiją, nes turėjo labai gerą mokytoją, kuri sudomino.
„Visos disciplinos yra įdomios. Svarbu turėti bendrą išsilavinimą įvairiose srityse. Tai praplečia pasaulėžiūrą, o žmonės, kurie išmano daug dalykų ir gali kalbėti įvairiomis temomis, yra įdomūs“, – sako Gerda.
Nanomedžiagų chemijos studijas baigusi Gerda vėl rengiasi paimti rašiklį į rankas ir sugrįžti prie poezijos. Asmeninio archyvo nuotraukos.
Be studijose įgytų žinių ir sutiktų draugų, G. Žižūnaitę labiausiai praturtino pažintis su dėstytojais.
Anot jos, mokykloje visi pratę prie kanonų, kurių negalima laužyti, mokytojai privalo sekti mokymo planą, yra įpareigoti išmokyti ir tuos, kurie mokytis nenori.
O aukštosiose dėstytojai turi didesnę privilegiją būti savimi, turėti unikalius vertinimo metodus.
„Šitokios patirtys leido pamatyti, kiek skirtingų asmenybių su skirtingomis pasaulėžiūromis telpa akademiniame pasaulyje“, – teigia Gerda.
Dar mokyklos metais G. Žižiūnaitė save atrado rašyme.
„Eruditė, aistringa skaitytoja, nepripažįstanti kompromisų, kiekvienu klausimu turinti savo nuomonę, nebijanti diskutuoti, iš bendraamžių išsiskirianti savitu stiliumi, visapusiškai talentinga mergina: kuria muziką, rašo eiles, esė“, – taip Panevėžio jaunųjų kūrėjų gretose buvo pristatoma Gerda.
Dar pradinėse klasėse įvairių švenčių progomis ji tėvams dovanodavo savo ranka rašytas poezijos knygutes, surištas iš kelių popieriaus lapų.
Tai, anot jos, ir buvo pirmieji savarankiški kūrybiniai bandymai.
„Man nereikėdavo daug pastangų, o aplinkiniams atrodydavo, kad įdėjau labai daug darbo, – juokiasi Gerda. – Tokie eilėraštukai tėvams ar rimuotas ketureilis mokyklos projektui būdavo mano koziris bandant padaryti įspūdį.“
Šiek tiek rimčiau rašyti ji pradėjo paskutinėse gimnazijos klasėse.
Susižavėjusi mokykloje nagrinėjamais autoriais – A. Škėma, J. Savickiu, Č. Milošu, V. Mačerniu – ir pati panoro būti rašytoja.
Dabar, baigusi sudėtingas studijas, vasarą ji ketina atsigriebti ir vėl paimti knygą bei rašiklį į rankas.
G. Žižiūnaitės kūryba – labai asmeniška, todėl daug reiškia pačiai.
„Kažkodėl dažniausiai rašyti imu pačiais netinkamiausiais momentais, kai turiu daug darbo ir mažai laiko pašalinėms veikloms. Taip pat, kai susikaupia per daug emocijų“, – sako Gerda.
Pagrindinės G. Žižiūnaitę jaudinančios temos – savęs ir prasmės ieškojimai, refleksijos į savo mintis ir įsitikinimus.
Panevėžietė svarsto dažniausiai rašanti baltąsias (nerimuotas) eiles, bet siekia, kad jos turėtų ritmą.
„Kartais eiliuodama tiesiog beldžiu į stalą“, – pasakoja Gerda.
Poezija, jos manymu, – laisviausias ir mažiausiai įpareigojantis žanras, o ir pačiai geriau sekasi perteikti nuotaiką, o ne pasakoti istoriją.
G. Žižiūnaitės kūryboje galima rasti labai daug jos pačios emocijų, išgyvenimų, patyrimų. Svarsto, jog tai dar viena priežasčių, kodėl jai labiau prie širdies poezija, o ne proza – tiesiog nemoka rašyti ne apie save.
G. Žižiūnaitė nuo pirmos iki aštuntos klasės mokėsi Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje.
Ten atrado ir magišką muzikos pasaulį.
Į pirmą klasę atėjo pernelyg negalvodama apie ateitį – mokykla tiesiog buvo arti namų ir ją lankė kiemo draugė.
Vėliau taip pasinėrė į muzikavimą, kad kurį laiką netg
Eruditė, aistringa skaitytoja, nepripažįstanti kompromisų, kiekvienu klausimu turinti savo nuomonę, nebijanti diskutuoti, išsiskirianti savitu stiliumi, visapusiškai talentinga mergina – taip Panevėžio jaunųjų kūrėjų gretose buvo pristatoma Gerda Žižiūnaitė.
i svarstė tapti pianiste. Dabar skambina retokai, nors labai norėtų atgaivinti ir šį hobį.
„Matyt, mokymasis tokioje mokykloje sąlygojo, kad mane supo meniški žmonės. Tai darė didelę įtaką. Taip pat nuo vaikystės skaičiau daug knygų, jas mėgo ir mano mama. Ji ir paskatino domėtis literatūra“, – prisimena G. Žižiūnaitė.
Vaikystėje Gerda buvo itin jautri ir uždara. Taip pat ir išsiblaškiusi, paskendusi savo mintyse. Dėl to kiek kompleksuodavo, nes žmonės stebėdavosi, kokia nepastabi gali būti, ar bardavo, kad yra užmarši.
Po įtemptų studijų metų Gerda ketina paolsėti.
Norėtų patirti ir daugiau pažinimo džiaugsmo, pakeliauti.
Jai patinka bėgioti, skaityti knygas, leisti laiką su draugais, kalbinti visus šunis, sutiktus gatvėje, taip pat domisi psichologija.
Nori aprėpti ir kai ką naujo– išmokti važinėti riedučiais, įsigyti šešką, pagaliau sudėti savo eilėraščius į knygą.
„Džiaugiuosi baigusi mokslus, bet taip pat esu šiek tiek pasimetusi, kokiu keliu toliau sukti. Jaučiuosi visai taip pat, kaip mokyklos laikais“, – šypteli Gerda.
