Černobylio pasekmės – ir atmintyje

Daugiau nei prieš tris dešimtmečius Černobylyje įvykusi didžiausia žmonijos istorijoje branduolinė nelaimė nebuvo užmiršta. Tačiau karas Ukrainoje augina naują baimę – kad tokia tragedija gali pasikartoti.

Apie branduolinės energetikos praeitį, dabartį ir kylančias grėsmes kalbėjomės su Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) viršininko pavaduotoju bendrais branduolinės saugos klausimais Sigitu ŠLEPAVIČIUMI.

– Balandžio 26-ąją bus jau trisdešimt šešeri metai, kai įvyko Černobylio atominės elektrinės avarija. Priminkite, kokios buvo pagrindinės šios katastrofos pasekmės ir kokios jų likę iki šių dienų?

– Ši avarija buvo pati didžiausia, taigi padariniai juntami iki šiol. Ir pirmiausia – radiologiniai. Buvo užterštos didžiulės tuometės Sovietų Sąjungos teritorijos tiek Baltarusijoje, tiek Ukrainoje, tiek ir Rusijoje. Turiu duomenų, kad buvo paveikta apie 150 000 kvadratinių kilometrų – praktiškai tokia pat teritorija, kaip Lietuvos. Dar apie 45 000 kvadratinių kilometrų užteršta už Sovietų Sąjungos ribų – Šiaurės ir Rytų Europoje. Iki šiol tai vadinama Černobylio zona – 30 kilometrų spinduliu aplink atominę elektrinę esanti teritorija, iš kurios dėl taršos buvo evakuoti gyventojai.

Žinoma, labiausiai nukentėjo žemės pačioje Ukrainoje šalia Černobylio. Šioje zonoje yra tokių vietų, kur dar ilgą laiką žmonės negalės gyventi. Nors teritorija buvo kažkiek sutvarkyta, dezaktyvuota, bet norint atkurti normalias sąlygas reikėtų be galo daug žmogiškųjų ir finansinių išteklių bei laiko.

Be radiologinių, buvo ir didžiulės ekonominės avarijos pasekmės. Virš susprogusio ketvirtojo energijos bloko reikėjo paskubomis pastatyti vadinamąjį sarkofagą. Tai buvo laikinas sprendimas ir įgyvendinamas paskubomis – nebuvo net laiko pagalvoti. Jau vėliau buvo uždėta speciali arka, arba naujasis apsauginis gaubtas, kuris labai brangus – kainavo apie pusantro milijardo eurų.

S. Šlepavičius. VATESI nuotr.

– Ar po pusketvirto dešimtmečio pagaliau tiksliai žinoma, kas nutiko Černobylyje 1986 metų balandžio 26 dieną?

– Avarijos priežastys ištirtos ir gerai žinomos. Žvelgiant techniškai, ją sukėlė į reaktoriaus šerdies gilumą judantys valdymo strypai, kurie buvo netobulos konstrukcijos. Esant tam tikroms sąlygoms, branduolinę reakciją ne slopindavo, o paspartindavo ir tik po kelių sekundžių pradėdavo slopinti.

Tą lemtingąją naktį tokia situacija susidarė 4-ajame reaktoriuje.

Sovietų Sąjungoje buvo bandoma įpiršti nuomonę, kad avarija įvyko dėl darbuotojų kaltės. Bet pirmiausia pats reaktorius nebuvo galbūt iki galo ištyrinėtas. Nebuvo atlikta saugos analizė siekiant išvengti tokių įvykių. Konstruktoriai galbūt labiau orientavosi į patį eksploatavimą, elektros gamybą, bet ne saugos klausimus.

Kitas dalykas, kad požiūris į saugą sovietmečiu buvo labai atsainus, ir instrukcijos, reglamentai buvo dažnai pažeidžiami. Tai taip pat prisidėjo prie to, kad įvyko avarija.

Avarijos priežastims atsirasti didelę reikšmę turėjo ir menkas valstybinės branduolinės saugos priežiūros institucijos vaidmuo, o tai branduolinėje energetikoje labai svarbu. Ši institucija neturėjo nei pakankamai teisinių galių, nei išteklių, tad priežiūra buvo labai silpna ir faktiškai ją valdė branduolinės energetikos plėtra ir ekonominiu požiūriu suinteresuotos institucijos. Branduolinės saugos reguliuotojai buvo labai silpni ir žemas saugos kultūros lygis buvo toleruojamas tiek projektuojant, tiek statant, tiek eksploatuojant branduolinius objektus. Normatyvų ir instrukcijų pažeidimai buvo kaip ir įprasta praktika.

– Per tiek metų daugeliui net prisimiršo, jog atominė jėgainė Černobylyje po katastrofos niekur nedingo – kaip ir jos keliama grėsmė. Kol Rusijai pradėjus karą Ukrainoje okupantų kariuomenė barbariškai įsiveržė į elektrinės teritoriją…

– Černobylio atominės elektrinės energijos 3-iasis blokas buvo sustabdytas netrukus po avarijos, nes jo sistemos buvo susietos su avariją patyrusiu 4-uoju bloku. 1-asis ir 2-asis reaktoriai sustabdyti kitą dieną. Pastarieji buvo vėl paleisti tų pačių metų rudenį, o 3-iasis, jį izoliavus nuo 4-ojo, 1987 metų gruodį. Šis, 3-iasis blokas, galiausiai veikė ilgiausiai – jis galutinai sustabdytas tik 2000 metų gruodžio 15 dieną.

Nors visi reaktoriai dabar išjungti, Černobylyje iki šiol vyksta eksploatavimo nutraukimo darbai, tvarkomas panaudotas branduolinis kuras. Objektą užėmus Rusijos kariuomenei, darbuotojai jame praktiškai buvo įkalinti. Aišku, jie pagal galimybes vykdė objekto priežiūrą, darė, ką galėjo, tačiau nebuvo pakeisti kelias savaites. Reikia įsivaizduoti, kokia buvo jų psichologinė būklė. Pirmoji personalo rotacija įvyko kovo 20-ąją, o Rusijos kariuomenė visai iš objekto pasitraukė tik kovo 31 dieną…

Be to, dėl karinių veiksmų kovo 9–14 dienomis Černobylyje buvo nutrauktas išorinis elektros energijos tiekimas. Laimė, padėtis liko stabili – kiek ją galima vadinti stabilia. Bet galėjo įvykti radiologinės avarijos ar net nedidelio masto branduolinė avarija. Tiesa, tiek mūsų, tiek kitų šalių ekspertų vertinimu, padariniai būtų buvę labiau lokalūs.

Tarptautinės atominės energijos agentūros TATENA informacija rodo, kad po 5 savaičių buvimo pasitraukus Rusijos pajėgoms, bendra situacija Černobylio atominėje elektrinėje lieka sudėtinga. Kaip žinia, kai Černobylio zonoje važinėjo karinė technika, tankai, sukėlė dulkes. Jonizuojančios spinduliuotės lygis ten buvo ženkliai padidėjęs, vėliau, kaip visada būna pavasarį po 5 savaičių buvimo pasitraukus Rusijos pajėgoms, personalo rotacija lieka apsunkinta, nes, kilo gaisrai. Dėl sunaikintų tiltų ir vykdomų išminavimo darbų pasitraukus kariuomenei Ukrainos branduolinę saugą reguliuojanti institucija dar net neturėjo galimybės atlikti patikrinimų jėgainėje. O ir personalo rotacija lieka apsunkinta, nes vienintelis kelias yra atplukdyti juos Pripetės upe… Bet ukrainiečiai po truputį tvarkosi, užmegztas ryšys tarp eksploatuojančios organizacijos ir reguliuotojo, kaip ir yra teigiamų poslinkių.

Labiausiai norėčiau pabrėžti, kad visi Ukrainos branduoliniai objektai yra nutolę pakankamai dideliu atstumu nuo Lietuvos. Todėl net ir didesnio incidento ar branduolinės avarijos atveju nebūtų reikšmingo radiologinio poveikio Lietuvos gyventojams.

– Ukrainoje yra ir daugiau veikiančių branduolinių jėgainių. Kiek jų ir ar įmanoma taip arti vykstant karo veiksmams greitai sustabdyti reaktorius, pasiruošti, kad nelaimės atveju pasekmės būtų kuo mažesnės?

– Veikiančių atominių elektrinių Ukrainoje yra 4 – Zaporižės, Pietų Ukrainos, Rivnės ir Chmelnickio. Šiose keturiose aikštelėse yra 15 veikiančių branduolinių energetinių reaktorių, iš kurių dabar 7 gamina elektros energiją, kiti sustabdyti remontuoti arba yra rezerve.

Zaporižės elektrinė – didžiausia visoje Europoje, ir Rusijos kariuomenė yra ją užėmusi. Laimė, kažkokių didelių pažeidimų šiame objekte bent jau iki šiol nebuvo ir atominės elektrinės personalas kontroliuoja situaciją, vykdo, kiek įmanoma, priežiūrą, eksploatavimą. Bet aišku, kai stovi kareiviai su automatais, darbas sudėtingas…

Reaktoriaus sustabdymas, kaip ir paleidimas, – normalūs procesai. Avariniu režimu tą galima būtų padaryti per keliasdešimt sekundžių. Tad jeigu prireiks, atominės elektrinės personalas tikrai tą padarys.

– Rusijai užpuolus Ukrainą ir pasklidus žinioms apie karinius veiksmus šalia atominių jėgainių, kokia buvo mūsų visuomenės reakcija? Ar Černobylio patirtis prideda nerimo tokiomis aplinkybėmis?

– Sakyčiau, nerimo tikrai yra. Ypač tai pasijuto pirmomis karo dienomis, kai Rusijos kariuomenė įsiveržė iš pradžių į Černobylio atominę elektrinę, vėliau į Zaporižės – kur, kaip minėjau, vis dar lieka.

Be abejo, daugelis Lietuvoje prisimena 1986-ųjų tragediją, todėl ir abiejų elektrinių užėmimas, tuo labiau išorinio elektros tiekimo praradimas Černobylyje sukėlė gyventojų nerimą.

Dažniausias į mus besikreipiančiųjų klausimas buvo, koks pavojus kiltų, jeigu būtų pažeisti branduolinės energetikos objektai Ukrainoje. Bet, kaip minėjau, Lietuvos gyventojai gali dėl to būti ramūs – visi tie objektai pakankamai toli. Jei įvyktų avarija, reikšmingo radiologinio poveikio tikrai nebūtų, nes arčiausiai esanti Rivnės elektrinė nutolusi 300 km, Černobylis dar toliau – per 400 km, Zaporižės – beveik 1000 km.

– Turbūt ne taip paprasta įveikti prisiminimus apie 1986-aisiais virš Lietuvos praslinkusį radioaktyvųjį debesį iš Černobylio.

– Tiesa, tas debesis tikrai šiek tiek lietė ir Lietuvą, daugiausia pietvakarinę ir vakarinę jos dalis. Tad, matyt, žmonėms išlikusi asociacija su Černobylio katastrofos pasekmėmis ir sykiu – baimė. Juk iš Lietuvos apie 7 000 gyventojų vyko likviduoti avarijos pasekmių. Jie ir patyrė didžiausią radiacijos poveikį. O čia, Lietuvoje, likusieji dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos negavo apšvitos dozių, kurios galėjo turėti įtakos jų sveikatai.

VATESI nuotr.

– Kokia dabar situacija mūsų Ignalinos atominėje elektrinėje?

– Elektrinė galutinai buvo sustabdyta 2009 metais. Beveik iš karto prasidėjo eksploatavimo nutraukimas, nebereikalingos įrangos išmontavimas.

Svarbiausias darbas buvo sutvarkyti panaudotą branduolinį kurą. Kaip tik praėjusį ketvirtadienį, balandžio 21-ąją, iš elektrinės išvažiavo paskutinis tokio kuro konteineris. Jis pervežtas į tam skirtą saugyklą. Toliau belieka sutvarkyti užterštą įrangą.

Šiemet Ignalinos atominė elektrinė siekia iš VATESI gauti eksploatavimo nutraukimo licenciją, o kuro iškrovimas buvo viena iš sąlygų. Kuo toliau, tuo labiau artėjama prie paties reaktoriaus. Ateityje laukiantis darbas bus sudėtingas ir tam ruošiamasi.

– Lietuvos pasienyje, nepaisant visų pastangų, kyla naujas branduolinis objektas – Astravo atominė elektrinė. Valstybėje, kuri, kalbėkime atvirai, šiuo metu pati yra neprognozuojama. Ar žinoma, kas dabar vyksta Baltarusijos pusėje?

– Pirmasis Astravo energijos blokas eksploatuojamas. Šiuo metu kaip tik vyksta antrojo energijos bloko fizikinis paleidimas. Deja, bet informacijos, kaip tie darbai vyksta, turime nedaug. Apsikeitimas informacija su Baltarusija sudėtingas, ypač dabar. Nepaisant to, Lietuvos pozicija dėl to nesikeičia ir lieka principinga: vos už 40 km nuo Lietuvos sostinės statoma Baltarusijos atominė elektrinė yra per arti. Jeigu įvyktų avarija, būtų itin sudėtinga, o galbūt ir neįmanoma organizuoti gyventojų apsaugomųjų veiksmų – pavyzdžiui, laikino perkėlimo ar evakuacijos.

– Kiekgi Europoje iš viso dar liko branduolinių energetinių reaktorių?

– Remiantis PRIS sistema („The Power Reactor Information System“) šiuo metu Europoje eksploatuojami 174 branduoliniai energetiniai reaktoriai. TATENA dalina taip, kad Vakarų Europos regione jų yra 100, o Centriniame ir Rytų Europos regione – 74 (viena atominė elektrinė gali turėti daugiau nei vieną reaktorių – pavyzdžiui, Zaporižėje jų yra net šeši).

Pasaulyje iš viso yra 441 energetinis reaktorius.

Europoje jų buvo dar daugiau, bet nemažai sustabdyta Vokietijoje, Italijoje.