Būti mama – jausmas, ne biologija

Būti mama – jausmas, ne biologija

Panevėžietė trijų vaikų mama Dalia Atkočiūnaitė-Šveinauskė – profesionali kostiumų dailininkė. Tačiau atidėjusi karjerą į šoną, dabar ji atsiduoda motinystei. Dalia šypsosi, kad grįžti į darbų verpetą visuomet spės, o vaikai užaugs greitai. Tik kokie jie bus, mamos įsitikinimu, daug priklauso nuo to, kiek jiems skirsi meilės, šilumos, kaip padėsi atsiskleisti talentams ir gabumams.

Panevėžietės šeimoje auga dvi dukros ir sūnus. Nors visi trys labai panašūs, jaunėlis sūnus nėra biologinė D. Atkočiūnaitės-Šveinauskės atžala. Prieš kiek daugiau nei trejus metus jų šeimoje atsiradęs pagrandukas atkeliavo iš globos namų. Dalia pasakoja jau nuo paauglystės svajojusi apie didelę šeimą, kurioje saugų prieglobstį ir motinišką dėmesį rastų ir be tėvų meilės augęs vaikelis. Gyvenimo aplinkybėms taip susiklosčius, kad jos ir vyro keliai išsiskyrė, moteris nusprendė, kad po jos stogu vietos atsiras ir dar vienam vaikui.
„Likau su dviem vaikais. Ne pyragai buvo, bet pagalvojau, man yra sudėtinga, bet kažkam gyvenime galbūt dar blogiau. Be to, kai esi vienas, tam tikrus sprendimus priimti daug lengviau, jau nebereikia tokių klausimų derinti su antrąja puse“, – pasakojo D. Atkočiūnaitė-Šveinauskė.

Pamatė kitokį vaizdą

Panevėžietė atvirauja dėl tokio apsisprendimo buvusi visiškai tikra. Visgi prireikė net metų, kol buvo sutvarkyti visi reikalingi dokumentai ir baigti globėjų ruošimo kursai. Dalia pasakoja, kad apie vaikų globos namus ir juose augančius vaikus iš įvairių televizijos laidų buvo susidariusi nuomonę, jog tik ten įžengus apima jaudulys, graudulys ir visos emocijos veržiasi per kraštus. Tačiau iš tikro viskas buvo kitaip.

Nuo paauglystės svajojusi būti daugiavaike mama ir namų šiluma bei meile dalytis su to nepatyrusiais vaikais, D. Atkočiūnaitė-Šveinauskė jau daugiau kaip trejus metus globoja šešiametį berniuką.

„Maniau, nueisiu, apsiverksiu ir viskas pasibaigs. Tačiau ten besilankydama pamačiau kitą realybę, kokios per televiziją nerodo. Kartą, kai vakare užsukau aplankyti ir pabendrauti su savo būsimu sūnumi, iš vienos auklėtojos išgirdau repliką, kam man šis vaikas, kai pati turiu savo sveikus du. Supranti, kad ir ten yra kitokio požiūrio į darbą. Tuomet ne ašaros bėga, o kumščiai gniaužiasi. Suvoki, kad tavo pasirinkimas yra teisingas“, – atvirauja trijų vaikų mama.

Meilė, daranti stebuklus

Iš pradžių Daliai buvo pasiūlyta globoti vieną mergaitę. Moteris jau buvo susidraugavusi su mažyle, o ir dukros džiaugėsi, kad turės dar vieną sesę. Tačiau po kurio laiko atėjo netikėta žinia – šios mergytės ji negalinti globoti. O kodėl, taip ir liko neaišku, mat mažoji ir toliau dienas leido vaikų namuose niekieno nelankoma. D. Atkočiūnaitei-Šveinauskei pasiūlytas berniukas, kurio tėtis nepripažįsta, o mamai atimtos motinystės teisės.

„Globėjų kursuose sutikau daug porų, kurios tikisi pasiimti globoti mažą sveiką mergytę. Aš religingas žmogus, galvoju, kaip Dievulis duos, taip ir bus. O jis duoda tai, kas geriausia“, – įsitikinusi mama.
Mažyliui buvo dveji su puse, kai Daliai leista jį parsivežti į namus. Apie globotinio ligas ar turimas sveikatos bėdas, pasak D. Atkočiūnaitės-Šveinauskės, niekas jai nepasakojo. Tik prieš pat iškeliaujant į namus buvo pasakyta, kad berniukas serga astma ir jam reikalingi vaistai. Nors nemažai laiko leisdavusi su berniuku, ji nematydavusi jokių požymių, kad vaikui būtų bent silpnos formos astma. Tad pasitarusi su gydytojais netrukus nutraukė ir vaistus. Ją labiausiai stebindavo, kad vos dvejų pipiras toks savarankiškas. Net širdį suspausdavo matant, kad jau tokio amžiaus mažylis naktį sugeba pats užsikloti.
„Man aiškino, kad nemoka valytis dantų, nors tą darė daug stropiau nei vyresnės sesės. Kalbėjo, kad be čiulptuko niekaip neužmiega, nors nuo pirmosios dienos jo taip ir neprireikė. Pasidėdavau ant krūtinės ir jis puikiausiai užmigdavo, tereikėdavo vos pasūpuoti. Jam reikėjo ne čiulptuko, o žmogiškos šilumos. Čia kaip suvargęs augalas – gavęs saulės, šilumos ir vandens, jis atsigauna ir pražysta“, – kalbėjo trijų vaikučių mama.

Daugiavaikė šeima – tabu?

Brolį labai šiltai priėmė ir abi vyresnės sesės, ypač pirmomis dienomis jį labai globojo ir rūpinosi. Pasak Dalios, sūnaus atsiradimas visiškai natūraliai papildė šeimą. Tėvų skyrybos palieka pėdsaką vaikų širdelėse, tad brolio atėjimas savotiškai padėjo tas žaizdas šiek tiek užgydyti.
O savo tėvams apie šeimos pagausėjimą moteris pasisakė tik tuomet, kai sūnus pas juos beveik apsigyveno.
„Mano tėvai vyresnės kartos žmonės, tad pasakiau gana vėlai, kad nebūtų jokių nereikalingų kalbų ir bandymų atkalbėti. Bet dabar kaip džiaugiasi turėdami dar vieną anūką! Kai tik nuvažiuojame į kaimą, kartu ir biteles lanko, ir ūkyje darbuojasi“, – šypsosi panevėžietė.

Visa Dalios šeima muzikuoja, užsiima įvairiomis meninėmis veiklomis ir aktyviai dalyvauja folklorinio ansamblio „Raskila“ veikloje.

Šeimoje atsirado daugiau šurmulio, o kartu ir trigubo džiaugsmo. Tiesa, trijų vaikų mama pastebi, kad visuomenės požiūris į daugiavaikes šeimas vis dar išlieka iškreiptas. Ypač tai jaučiasi, kai tenka išvykti. Paprastai visur šeima keliauja automobiliu, bet kai jį prireikia taisyti, naudojasi viešuoju transportu. Vaikams važiavimas autobusu prilygsta šventei, tačiau kartais tenka sulaukti ir ne visai teigiamų aplinkinių reakcijų.
„Kai šeimoje atsirado jaunėlis, pastebėjau, kad labai pasikeitė žmonių požiūris. Nors daugelis žiūri į daugiavaikes šeimas palankiai, bet tokių akivaizdžių smerkiančių nuostatų ir kreivų žvilgsnių dar tikrai yra“, – pripažįsta D. Atkočiūnaitė-Šveinauskė.

Tarp meno ir motinystės

Su savo biologine šeima mažylis nebendrauja. Berniuko mama tik pačioje pradžioje yra kartą paskambinusi, bet tuo jos rūpestis vaikeliu ir pasibaigė. Kelis kartus buvo susitikęs su vyresniąja seserimi. Tad D. Atkočiūnaitės-Šveinauskės šeima jam – vieninteliai artimi ir brangūs žmonės. Nors vienišai mamai su trimis mažais vaikais nėra lengva, tačiau į visus kylančius sunkumus Dalia stengiasi žiūrėti pozityviai. Tokį kelią ji pasirinkusi pati ir dabar neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.
„Jei niurzgėsi, ir bus blogai. Iš kitos pusės, kai labai nori, viskas įmanoma, tai priklauso tik nuo tavo pozityvumo“, – įsitikinusi pašnekovė.
D. Atkočiūnaitė-Šveinauskė yra profesionali kostiumų dailininkė, bet kai į šeimą atėjo vaikai, daryti karjerą tapo per daug sudėtinga. Nors ji veiklos žmogus, plėšytis tarp darbo ir motinystės nenori. Be to, prie karjeros visuomet galės grįžti mažiesiems paaugus. Juolab kad nuo meninės veiklos Dalia niekada ir neatitrūko – kuria vaikiškus drabužėlius iš vilnos atraižų, prisideda prie drabužių kūrimo spektakliams bei kitų įdomių projektų. Nors Panevėžyje niša jos specialybei labai siaura, kūrėja tikra, kad atsiras vieta, kur galės realizuoti sukauptą patirtį ir žinias.
„Dabar nepristatinėju nei naujų kolekcijų, nei „Mados infekcijose“ dalyvauju, ką anksčiau labai aktyviai darydavau. Bet žinau, kad vaikams paaugus prie to galėsiu grįžti“, – net neabejoja menininkė.

Investicija į ateitį

O dabar didžiausias D. Atkočiūnaitės-Šveinauskės rūpestis – motinystė. Dalia šypsosi, kad per karantiną jos darbo diena baigiasi labai vėlai vakare. Mat tenka padėti ir savo pirmokėlei, ir ketvirtokei. Užduotėlių gauna net darželinukas sūnus. O kur dar logopediniai užsiėmimai mažajam bei muzikos pamokos vyresnėlėms – abi mergaitės lanko menų mokyklą. Vaikai taip pat pasirinko keramikos būrelį Moksleivių namuose, kuris yra kaip savotiška meno terapija. Būdama menininkė, mama ir pati vaikams prigalvojanti įvairiausių veiklų.
„Veiklos mums tikrai netrūksta, tik dabar sudėtingiau karantino laikotarpiu, kai vaikams tenka pagelbėti mokantis nuotoliniu būdu. Man, kaip menininkei, prisijaukinti technologijas – tikras iššūkis“, – šypsosi D. Atkočiūnaitė-Šveinauskė.
Visa šeima aktyviai įsitraukusi į folkloro ansamblį „Raskila“. Daugiavaikės mamos teigimu, jeigu nori, kad atžalos kažką pasiektų, turi į jas investuoti, kai kada aukojant ir laiką, kurį galėtum skirti tik sau.
Dvejojančius ir abejojančius, ar jie galėtų būti gerais globėjais, tokios patirties jau turinti Dalia drąsina labiau pasitikėti savimi ir Dievu.
„Reikia labai pozityviai žiūrėti ir pasitikėti Dievuliu. Dabar kas nežino, kad sūnus nėra mano biologinis vaikas, nustemba, nes net vizualiai mes visi labai panašūs. Reikia nebijoti. Tik suprasti, kad ne vaikas turi džiuginti, bet tu pirmiausia turi savęs nepagailėti ir bent iš pradžių aukotis. Jeigu šeima tvirta, tikrai neturėtų kilti neįveikiamų problemų“, – nelengva, bet prasminga ir kartu džiaugsminga patirtimi dalijasi D. Atkočiūnaitė-Šveinauskė.

 

Komentarai

  • Nuostabi publikacija. Ačiū! Šios mamos požiūris ir patirtis įkvepia!

  • Graži, tauri, mylinti mama 🙂

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų