-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio rajono Daukniškių kaimo sodininkė Galina Ševiakova ištisus metus kas dieną valgo moliūgus. Iš jų verda sriubas, gamina garnyrus, saldainius, pestą, valgo žalius ir net gamina moliūgų pieną.
Pailgi, apvalūs, žali, geltoni ir net balti – kelios eilės skirtingų moliūgų neseniai iš daržo persikraustė į Galinos namų mansardą. Čia tvarkingai ir sausai sudėtos daržovės stovės iki kito rudens.
„Moliūgas – šiltų kraštų augalas, jis bijo šalčio, palikti lauke laukiant Helovyno tokios daržovės nereikėtų. Moliūgas laikomas šiltai, jį reikia vis pavartyti – taip šis skanėstas jums išsilaikys iki naujo sezono nesugedęs“, – moko moliūgų žinovė.
Anot jos, šias daržoves laikas sandėliuoti, kai apdžiūva virkštelė.
G. Ševiakova moliūgais susidomėjo prieš septynerius metus perskaičiusi dar 1956-aisiais išleistą knygą „Kolūkietės namų ūkis“. Ten aptikusi moliūginių saldainių, anuomet vadintų cukrintinių, receptą, nusprendė išbandyti netradicinį patiekalą.
„Tada užsiauginau moliūgų ir pradėjau gaminti“, – pasakoja sodininkė.
G. Ševiakova jau nuo pirmųjų metų ėmė gausiai auginti moliūgus. Išbandė daugybę įvairiausių rūšių, kol per ilgą laiką atsirinko, kas labiausiai tinka ir patinka.
„Kiekvieno moliūgo skonis skirtingas. Be to, ne visi patogūs gaminti“, – sako Galina.
Iš pradžių jos darže puikavosi dydžiu išsiskiriantys klasikiniai prancūziški raudonieji moliūgai. Šeimininkei nepavykdavo jų parvilkti net karučiu. O ką jau kalbėti apie patiekalų gamybą iš tokio milžino.
„Turėjau ir mėlynų moliūgų. Jie buvo tokie kieti, kad net kirviu reikėdavo kapoti“, – šypsosi G. Ševiakova.
Dabar jos mėgstamiausieji – bananinis, sviestinis ir aliejinis moliūgai. Pastarasis, anot sodininkės, labai tinka pienui gaminti, nes šios daržovės sėklos, iš kurių gaminamas augalinis produktas, be kietos luobelės ir jose daug vitamino E.
„Sviestinis ir taip visų mėgstamas, jis dažniausiai pardavinėjamas parduotuvėse. Bananinis – storžievis, bet labai gardus. Ypač kvapūs rumuniški moliūgai, jie taip pat turi daug ląstelienos“, – vardija vieną geltonskruostį peiliu perrėžusi Galina.
Pasklidęs šviežias daržovės kvapas itin malonus.
Skoniu nenusileidžia ir žalios spalvos moliūgai. Juos šeimininkė valgo net žalius.
„Šiemet man ne bulvių, o moliūgų metai. Jiems jau antrus metus labai tiko lietuviški orai. Auginti beveik nereikia. Be to, šios daržovės ir maistingumu vertingesnės už visų mėgstamas bulves“, – patikina augintoja.
G. Ševiakovos žiniomis, moliūgo sudėtyje visa Mendelejevo lentelė. Šios daržovės puikiai reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, o spalva kelia nuotaiką.
„Daugelis trumpėjant dienoms mėgsta namuose pasidėti apelsinų ant stalo nuotaikai pakelti. Bet ir moliūgas toks pat žavus ir jį galima ilgai laikyti“, – patikina Galina.
Ji pastebi jau keletą metų prieš Helovyną itin išaugantį šių daržovių poreikį. G. Ševiakova juokiasi, jog netrukus prasidės tikra moliūgų medžioklė.
„Aš nepardavinėju savo daržovių. Jei kam labai reikia, tai duodu. Per Helovyną pernai daug kam patiko nedideli kriaušės formos moliūgai, kurie išskaptuoti primena vaiduokliukus“, – pasakoja augintoja, pati tokios šventės nepripažįstanti.
Moliūgai G. Ševiakovai – itin vertingas maistas. Ji kas dieną iš jo ką nors gamina.
„Vakare labai skanu ant sviesto pasikepti tarkuotų moliūgų. Galima su ruginiais miltais jo užsiraugti. Vakar gaminau kepsnius su moliūgų įdaru“, – vardija Galina.
Ji pati retai valgo mėsą. Maitinasi tik savo ūkyje gaunamais produktais. Jos darže dar ir dabar veši šalčio nebijantys lapiniai burokėliai ir kopūstai, želia petražolės, pastarnokai. Pastarųjų sodininkė iki pavasario nežada rauti.
Kieme stovinčiame šiltnamyje taip pat dar ne tuščia. Čia auga egzotiški augalai: ciberžolė, imbieras, lauramedis. Vis dar kybo pomidorai.
„Turiu vištų, valgau jų padėtus kiaušinius, iš moliūgų pasigaminu pieno, kepu duoną. Viso to man ir pakanka. Mėsos neperku, nebent vaikai atveža“, – pasakoja į vegetarizmą linkusi Galina.
Anksčiau ji valgydavo viską, bet ėmė pastebėti, kad kai kurie produktai tiesiog netinka: apsunksta virškinimas, prastėja emocinė būklė.
Tokią tiesą sodininkė suprato prieš devynerius metus persikrausčiusi iš miesto į Daukniškius.
„Buvau miestietė, gyvenau kaip visi. Tik vieną karštą vasaros dieną važiuoju namo pietų iš biuro mieste, žiūriu, kaip nuo įkaitusio asfalto ant gatvės kyla smogas, mano mašinoje tvanku. Tą minutę pagalvojau: ką aš apskritai čia veikiu? Nuo tada viskas ir prasidėjo“, – pasakoja sodininkė.
Dabar ji retai atvažiuoja iki miesto, iki parduotuvės.
„Tualetinio popieriaus tai dar neišmokau pasidaryti“, – juokiasi pašnekovė.
Jai labai patinka grynas oras kaime, ramybė, harmonija.
„Taip ir gyvenu su moliūgais. Nesigailiu, net negrįžčiau atgal. Mieste žmonėms per daug reikia, per daug judesio, išsimakalavo viskas. Nėra ramybės, nėra laiko sau. Žmogus nežino, kas jis yra: dieną – darbuotojas, vakare – mama, bet ko jis pats nori?“ – svarsto Galina.
55-erių ji sau leido išeiti į pensiją ir dabar ištisas dienas gyvena kaip pati nori.
„Dirbau su gamta nesusijusioje srityje. Bet man labai patinka žemė, augalai. Negaliu net pasakyti kodėl. Man patinka basai atsistoti ant žemės ir žiūrėti, kaip aplink auga augalai, juos panaudoti buityje“, – patikina G. Ševiakova.
Galina daug skaito. Susidomėjusi kuria nors sritimi apie tai surenkanti kuo daugiau informacijos. Apie moliūgus sako perskaičiuosi viską, ką rado sau pasiekiamoje literatūroje ir internete.
„Nesu nei biologė, nei agronomė, tik labai mėgstu suprasti ir žinoti, ką darau. Jei auginu moliūgus, tai ir renku visą informaciją apie juos, seku naujienas apie šią daržovę“, – pasakoja G. Ševiakova.
Ji vis dar nusiteikusi pažinti naujas moliūgų rūšis, jas siunčiasi iš užsienio. Lietuvoje išvestos, anot augintojos, nepasižymi geru daigumu. O ir išdygusi sėkla iš karto neatskleidžia visų savo savybių.
„Kitų kraštų sėklai reikia trejų metų adaptuotis svetimoje žemėje ir tik tada gali suprasti, koks jos vaisiaus tikriausias skonis. Man gaila, kad lietuviai labai konservatyvūs: jei augina moliūgus, būtinai sviestinius arba didelius. Mėgtu eksperimentuoti su skoniais ir kitiems tai siūlau“, – pabrėžia sodininkė.
Jos darže kartais gimsta ir naujos moliūgų veislės. Tokias šeimininkė vadina gamtos išdaigomis. Dabar vieną rūšį Galina stengiasi išbalinti – susikryžminę du jos moliūgai davė daug šviesesnių vaisių.
Nereikia manyti, kad ji taip ir leidžia dienas prakaitą liedama darže. Sodininkė randa, kaip savo darbą paversti malonumu ir per daug neišvargti. Antai pavasarį ji nesėja moliūgų į indelius ant palangės, bet sėklas išbarsto rudenį tiesiog ant žemės šiltnamyje. Paskui viską lengvai perbraukia grėbliu ir pavasarį pasirodo daigai.
Lygiai taip pat elgiasi ir su pomidorais.
„Tiesiog mėgstu palengvinti sau darbą, kad jis nebūtų našta“, – patikina savo filosofiją kaime atradusi G. Ševiakova.
