Jau kelis dešimtmečius Velykų rytą vadokliečius į bažnyčią kviečia būgno garsai.

Būgno dundesiu žadina žemę

Būgno dundesiu žadina žemę

Velykų rytą bažnyčiose skambantys varpai kviečia į Dievo namus pasveikinti prisikėlusį Jėzų Kristų. O nedideliame Panevėžio rajono Vadoklių miestelyje jau kelis dešimtmečius žmonės šį rytmetį žadinami būgno garsais.

Du ilgamečiai būgnininkai, nupūtę dulkes nuo senovinio oda aptraukto žalvarinio būgno, jau nuo ankstaus ryto jį mušdami kviečia į Vadoklių Švč. Jėzaus širdies bažnyčią. Būgno gaudesys iki kitų metų Velykų nurimsta tik tuomet, kai tikinčiųjų procesija tris kartus apeina bažnyčią.

Kaip pasakojo senovinio būgno restauratorius Vidmantas Skurdenis ir vienas iš būgnininkų Albertas Kisielis, būgno mušimas – labai sena tradicija. Senovėje nebuvo telefonų, tad bažnyčių varpai ar būgnai buvo ir ritualinis, ir signalinis instrumentas. Jeigu būgnas dunda, vadinasi, ženklas, kad kažkas atsitiko, žmonės kviečiami burtis draugėn.

„Pats esu kilęs iš Geležių kaimo, žmonės pasakojo, kad ir ten buvo tradicija per Šeštines mušti būgnelius ir taip pakviesti tikinčiuosius į bažnyčią. Deja, daugelyje vietovių ši tradicija jau nutrūko, tik Vadokliuose Velykų rytą vis dar kviečia būgnas“, – pasakojo V. Skurdenis.

Kada ši tradicija gimė Vadokliuose, dabar galima tik spėlioti. Pasak būgnininkų, labiausiai tikėtina, kad pirmą kartą būgnai sutratėjo pastačius bažnytėlę 1876-aisiais. Sklinda kalbos, kad būgnus galėjo atvežti tie ponai, kurie finansavo bažnyčios statybas. Neatmetama, kad tai galėjo būti ir karo grobis. Visgi labiausiai tikėtina, kad ši tradicija – tai pirmojo žinomo būgno mušėjo Prano Jarmulkos nuopelnas. Vietiniai pasakoja, kad P. Jarmulka buvęs garsus Rygos cirko artistas. Grįžęs gyventi į Vadoklius, galėjęs atsivežti ir būgną.

„Prieš trejus metus restauravau būgną, deja, niekur neradau pažymėtų nei pagaminimo metų, nei vietos. Tad dabar galime tik spėlioti, kokiomis aplinkybėmis jis atsirado. Bet kiek mena senosios kartos gyventojai, tai galėjo būti karo metai“, – kalbėjo būgno restauratorius.

Nors ir kitose vietose būta bandymų atgaivinti šią nykstančią tradiciją, ji šiuo metu gyva tik Vadokliuose.

Būgnininkas A. Kisielis ir būgno restauratorius V. Skurdenis pasakojo, kad būgnui geriausiai tinka seno ožio arba šuns oda, nes kitokios arba sutrūkinėja, arba neskamba.

Mėšlo „marinatas“

Pats būgnas pagamintas iš žalvario ir atrodo lyg itin dailiai išlietas, tačiau iš tiesų tai sujungta skarda. Žalvaris turi tokią savybę nuo laiko pažaliuoti ar pajuoduoti, todėl V. Skurdenis jį nudažė. Kaip pažymi restauratorius, būgnui kojos pritvirtintos jau vėlesniame laikotarpyje. Gali būti, kad jas ištekino vietos kalvis. Šis būgnas ypatingas tuo, kad pradėjus jį mušti, garsas sklinda per visą kaimą, kartais pasiekia net už kelių kilometrų esančias mažesnes gyvenvietes. Garsą sustiprina būgno viduje esanti kiaurymė, kurioje oras nuo gaudesio net virpa.

Be abejo, koks bus garsas, labai priklauso ir nuo odos. Būgno mušėjai išbandė ne vieno gyvulio odą, tačiau tinka tik seno ožio ar šuns. Mat kitų keturkojų oda arba sutrūkinėja, arba neskamba. Daugiau kaip penkiolika metų ant būgno buvo užtempta būtent ožio oda, kurią padovanojo vietos gyventoja, bet ilgainiui ji sutrūnijo ir teko ieškoti pakaitalų. Būgnininkai jau buvo praradę viltį, bet Panevėžyje žinomas veterinaras parūpino šuns odos.

„Gauti didelio šuns odą labai sunku, juk šunys žmogaus draugai. Bet pažįstamas veterinaras padėjo. Gal šis šuo buvo nutrenktas automobilio, gal kokia liga. Tik blogai, kad išpuolė vasarą, nes sudžiovinti odą labai sunku – musės puola. Jeigu tik padės kiaušinėlį, viskas nueis perniek. O užkonservuoti druska negerai, nes tuomet nenueis plaukai“, – pasakojo tradicijų puoselėtojai.

Tiesa, ne taip lengva buvo išdirbti šią odą: internete tokios informacijos nerasi, o senieji vadokliečiai jau irgi nepamena. Bet visų pastangomis pavyko atgaivinti, kaip pirmieji būgno mušėjai išdirbdavo odą. Pasak V. Skurdenio, pirmiausia oda užkasama į mėšlą, kol iššunta ir lengvai nueina plaukai. Tada leidžiama išdžiūti ir po truputį tempiama ant būgno.

„Svarbiausia, kad būgnas gaustų, o širdis nuo šio garso imtų virpėti. Jeigu bus tik bum bum, bus negražu“, – šypsosi vyrai.

Jau po Velykų mišių vadokliečiai savo garsųjį būgną išardo: oda yra saugiai, kad nesusigundytų graužikai, paslepiama, o būgnas keliauja į bažnyčios klėtelės palėpę.

Nuolatinės treniruotės

Dabartiniai būgnininkai – Albertas Kisielis ir Sigitas Liobikas būgną muša jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Ir tą žada daryti tol, kol pajėgs. Kaip teigė A. Kisielis, kai tik pamatė lazdelėmis per būgną daužančius savo pirmtakus, panoro ir pats išmėginti. Nuo to laiko kartu su S. Liobiku tapo neatsiejamais Velykų Vadokliuose šaukliais.

Vadokliečiai jau pripratę prie šio reginio, o kitiems tai dar egzotika. Net dvejus metus pakviesti vyrai žadinti tikinčiųjų vykdavo į netoliese esančius Šilus, tai žmonės ten būgnininkus apsupdavo ratu ir dar ilgai nenorėdavo skirstytis. A. Kisielio teigimu, prieš kurį laiką šią tradiciją buvo bandoma atgaivinti ir Ramygaloje. Iš pradžių visi puolė mušti būgną, bet kai suprato, kad tai daug fizinės ištvermės reikalaujantis procesas, mušėjai labai greitai dingo.

„Jaunimas pabando, bet tik kaukšt, kaukšt ir meta lazdeles. Reikia ne tik ritmą pagauti, bet ir daug ištvermės: viena ranka pirmyn, kita atgal. Tie, kurie sėdi prie kompiuterių, niekada nepamuš. Kilnodamas „paišelį“ raumenų neužsiauginsi“, – šypsosi A. Kisielius.

Nors vyras jau kopia į aštuntą dešimtį, energijos ir užsidegimo jam galima tik pavydėti. Kartu su bendražygiu S. Liobiku jis nuo vaikystės aktyviai sportavo. Per metus nubėgdavo tūkstančius kilometrų. Tiesa, dabar bėgiojimą pakeitė vaikščiojimas, nors svarmenis ir toliau kasdien kiloja. O žiemą, prasikirtę eketę, abu mėgsta pūkštelti į ledinį vandenį. Tad vyrai be atokvėpio gali būgnuoti keliasdešimt minučių. A. Kisielio rekordas – kiek daugiau nei valanda intensyvaus būgno mušimo.

„Prieš Velykas specialiai tikrai nesitreniruoju. Kasdien sportuoju su svarmenimis, tad raumenys jau įpratę. Galiu mušti ilgai, bet S. Liobikas irgi nori, tad tenka dalytis. Jeigu rimtai, tai labai daug fizinės jėgos ir ištvermės reikalaujantis darbas“, – pripažįsta vadoklietis.

Beje, vietiniai gyventojai jau nesunkiai atpažįsta, kuris būgnininkas perima lazdeles į savo rankas – kiekvieno jų ritmas kiek kitoks.

A. Kisielis tvirtino, kad būgno mušimas – daug ištvermės reikalaujantis darbas, tad jaunimas, tik pabandęs, meta lazdeles.

Šuns balsu kaukiantis būgnas

Prieš karą Lietuvoje daugelyje bažnyčių per Velykas tratėdavo būgnai, deja, ši tradicija beveik visur nugrimzdo į užmarštį. Vyrų teigimu, be Vadoklių, būgną dar muša Rokiškio krašte. Tačiau čia mušama su ilgomis lazdelėmis, tad išgaunamas kiek kitoks garsas. Beje, ir Vadokliuose būta laiko, kai ši tradicija buvo nutrūkusi.

Pašnekovai svarsto, gal nebuvo mušėjų, o gal sunku buvo gauti odos. Iki šių dienų iš lūpų į lūpas sklinda istorija, kaip būgnininkai tėvas su sūnumi bandė išlaikyti tradicijas. Pokariu trūko visko, oda taip pat buvo deficitas. Antanas ir Algis Ilekiai nusižiūrėjo, kad vienas kaimynas turėjo labai didelį šunį. Paslapčia atvedę kalę, jie prisiviliojo keturkojį ir jį pakorė. Nudyrę kailį, jį užtempė ant būgno.

„Per Velykas į bažnyčią atėjo ir to šuns šeimininkas. Jam iš karto kilo įtarimas ir pradėjo būgnininkų klausinėti, ar tik ne jo šuo čia mušant būgną kaukia“, – gyvūnų mylėtojus šiurpinančią istoriją pasakojo V. Skurdenis.

Ilekiams išvykus gyventi į Kauną, būgnai kurį laiką buvo nutilę, tačiau klebonas Alfonsas Jančys tradiciją atgaivino, nes Velykos Vadokliuose be būgno garsų – ne Velykos. Prie Velykų būgno stojo Stasys Samėnas, vėliau Mykolas Urbonas, o dabar A. Kisielis ir S. Liobikas. Visų būgnininkų vardus V. Skurdenis, prieš trejus metus restauruodamas būgną, užrašė šio viduje, kad ateities kartos nepamirštų garsiųjų vadokliečių.

Pats V. Skurdenis puikiai groja akordeonu, yra liaudiškos kapelos „Susiedai“ muzikantas, tačiau būgno lazdelės jam niekaip nepaklūsta.

„Kiek bandžiau, mušti būgno niekaip neišeina. Neatsiriša rankos“, – šypsosi V. Skurdenis.

Vyrai baiminasi, kad po poros dešimtmečių ši tradicija nenutrūktų ir Vadokliuose. Kaimas tuštėja, senieji miršta, o jaunimo beveik nėra. Tačiau būgnininkai viliasi, kad gal atsiras drąsuolių, kurie perims šią tradiciją.

„Po dvidešimt metų gali šios tradicijos ir nebelikti. Juokaujam, kad kol mušim būgną, būsim jauni, bet ar kas po mūsų perims šį svarbų darbą – nežinia. Tikimės, kad kai reikės, gal atsiras“, – su viltimi į ateitį žvelgia vadokliečiai.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų