-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pro juos važiuojant sulėtėja visų mašinų greitis ir kelyje susidaro spūstis.
Per karą susprogdinus Bučos-Irpinės tiltą, vietoje jo skubiai suręstas laikinas ir gerokai siauresnis, tad prie jo automobiliams tenka eilėje stovėti po pusvalandį ir ilgiau.
Kirtus už kelių šimtų metrų nuo tilto esančią sankryžą įvažiuojama į Bučą.
Liūdnai išgarsėjęs Bučos miestas prasideda puikiais vešliais pušynais, dešinėje pusėje prieš porą metų iškilusiu nauju prestižiniu privačių namų rajonu „Čekiški rūmai“. Tokį vardą jis gavo, mat statytas pagal čekišką projektą.
Visgi pasigėrėti naujų namų grožiu netenka. Per bombardavimus šalia kelio stovėję pastatai virto griuvėsiais. Jų kiemuose stūkso suniokotų prabangių automobilių griaučiai.
„Namą su savo meistrų brigada pastačiau, o dabar atvykau šeimininko prašymu įvertinti jo būklės. Galiu pasakyti viena – dabar jis tinka tik nugriauti. Spėju, visi gretimi namai irgi“, – sako statybų inžinierius Vasilijus Konoplenko.
Statybų inžinierius Vaslilijus konoplenka gailisi, kad jo meistrų statytą namą mikrorajone „Čekiški rūmai“ teks griauti. E. BUTRIMO nuotr.
Dar prieš dvi dešimtis metų Buča buvo nedidelė gyvenvietė, kurioje didžiausi namai siekė penkis aukštus. Tačiau pastaraisiais metais joje kilo devynaukščiai ir net 16-os aukštų daugiabučiai.
Jau trečią karo dieną rusų tankai įsiveržė į Bučą, tačiau ukrainiečiai Stoties gatvėje jiems surengė pasalą ir visus sunaikino.
„Tuo metu dar buvo elektra ir veikė internetas. Per mano kavinėje „Jul’s“ įrengtas kameras mačiau, kaip pirmi į Bučą įvažiavę čečėnai išplėšę kavinės duris grobė dešras, tortus, vaisius, tik alkoholio nelietė“, – pasakoja Olegas Sidorovas.
Po to, kai ši tankų kolona buvo sunaikinta, rusai kiek atsitraukė. Tačiau neilgam. Kovo dešimtąją jie sugrįžo.
„Continent“ mikrorajonas Bučoje buvo tapęs maskolių vadaviete ir labai nukentėjo. E. BUTRIMO nuotr.
Ukrainiečių gynėjams teko pasitraukti į vos už kelių kilometrų esantį Irpinės miestą. Rusų tankai ir sunkioji artilerija Bučoje įsikūrė „Continent“ mikrorajone, esančiame arčiausiai Irpinės. Šis mikrorajonas buvo naujausias ir didžiausias Bučoje, jame ką tik buvo apsigyvenę 1 200 šeimų.
Vietiniai pasakoja, jog šūvių tratėjimas netilo – rusų kariai be perstojo šaudė į Irpinę, suvokdami, kad ukrainiečiai atsakydami jų nebombarduos, bijodami pataikyti į gyvenamuosius „Continent“ namus. Okupantai demonstravo beribę jėgą: vaikščiojo po butus, prekybos centrą, kioskus ir grobė, kas po ranka pakliūva.
Į krovinines mašinas tempė viską: kompiuterius, televizorius, šaldytuvus, skalbimo mašinas, dulkių siurblius.
Bomba pataikė į namą, stovintį priešais T. Ševčenkos paminklą. E. BUTRIMO nuotr.
Rusų karių žiaurumą patyrę ukrainiečiai pasakoja, kad visgi žiauriausiai elgėsi ne čečėnai, bet Rusijos šiaurės tautų atstovai.
Kartą vienas buriatas su bičiuliais šventė gimtadienį ir sumanė iš požeminio garažo išvarytus jame nuo bombardavimų pasislėpusius civilius ukrainiečius sušaudyti.
Tąkart ukrainiečiai liko gyvi kilus konfliktui tarp pačių rusų armijos karių.
Pasak O. Sidorovo, dalis okupantų buvo akivaizdžiai nužmogėję. Iš prekybos centro ir kavinės jie tempė alkoholį ir be perstojo gėrė.
„Bijom, kad okupantai vėl gali pulti Kijevą, tada būsim iš naujo bombarduojami.“
O. Sidorovas
O. Sidorovas žmoną su penkiais mažamečiais vaikais išsiuntė į Kiprą, o pats pasiliko Bučoje prižiūrėti savo įmonių. „Continent“ mikrorajone veikė keliolika didelių kioskų, kurių penki priklausė šiam verslininkui.
Juose ukrainietis buvo įkūręs kavinę, draudimo įmonę, turizmo agentūrą, maisto bei alkoholio, taip pat gyvūnų prekių parduotuves.
Po Bučoje vykusių kautynių kioskai sudeginti arba apgriauti.
O. Sidorovas ryžosi atkurti kavinę. Tačiau jos langus vietoje stiklų apkalė fanera.
„Bijom, kad okupantai vėl gali pulti Kijevą, tada būsim iš naujo bombarduojami. Investuoti į remontą dabar visiškai neapsimoka“, – atsidūsta O. Sidorovas.
„Jul’s“ padavėja Aliona rodo kavinėje rastas skeveldras. E. BUTRIMO nuotr.
Baimė vėl sulaukti sužvėrėjusių rusų karių neapleidžia ir šio verslininko samdomos pardavėjos Alionos.
Ji netgi atneša parodyti skeveldras bei šovinius, rastas kavinėje okupantams išsinešdinus iš Bučos.
Kavinė „Jul’s“ buvo tapusi Bučos kultūros renginių centru. Kiekvieną savaitgalį joje vykdavo klasikinės muzikos koncertai, poezijos vakarai.
Dabar visas „Continent“ mikrorajonas atrodo kraupiai. Į jį gyventi grįžo vos 107 iš čia butus turėjusių 1 200 šeimų.
Be to, grįžo daugiausia vyrai, žmonas su vaikais palikę saugesnėse vietose.
„Žmonės ėmė kreditus, skolinosi pinigų iš tėvų ar giminaičių, kad čia įsigytų butus, o dauguma dabar liko ne tik be langų, bet ir rimtai apgadinti, o kai kurie visai sudegė“, – pasakoja O. Sidorovas.
Šioje broliškoje kapo duobėje buvo laikinai palaidoti gatvėje rasti nužudyti civiliai. E. BUTRIMO nuotr.
Einant nuo „Continent“ link Bučos centro, išlikęs paminklas istoriniam Ukrainos herojui Tarasui Ševčenkai. Vos 47 metus gyvenęs T. Ševčenka (1814–1861) iš vergiškos baudžiavos buvo išpirktas tik sulaukęs 24 metų, o vėliau dar dešimt metų priverstas praleisti tremtyje Sibire. Laisvę jam atgauti padėjo taurūs žmonės – rusai, lenkai, lietuviai – įžiūrėję didžiulį ukrainiečio poetinį bei tapytojo talentą. T. Ševčenka trejus metus gyveno Vilniuje – čia mokėsi dailės.
Nuo T. Ševčenkos paminklo pasukus į kairę už kelių šimtų metrų atsiveria pėsčiųjų alėja, einant pagrindine gatve tolėliau, už šimto metrų įsikūrusi Bučos merija, nuo kurios jau netoli ir iki apaštalo Andriejaus cerkvės. Ši cerkvė vienintelė iš keturių, esančių Bučoje, kuri atsisakė priklausomybės Maskvos patriarchatui ir tapo pavaldi Ukrainos stačiatikių bažnyčiai.
Cerkvės kieme tebežioji neužkasta kapo duobė, kurioje per miesto okupaciją palaidoti žmonės, rasti negyvi gatvėje.
Sadistiškai nukankintų ir nužudytų civilių kūnus rusų kariai niekingai slėpė paskubomis slapta užkasdami. Vėliau atrastos masinės kapavietės sukrėtė visą pasaulį.
Dalį rastų kūnų gyventojai nusprendė perkelti į brolišką kapavietę prie bažnyčios. Vėliau jų asmenybės buvo nustatytos, ir giminaičiai žuvusiuosius perlaidojo kitur.
Per Rusijos okupaciją daug žmonių žuvo automobiliuose, bandydami evakuotis iš miesto, daug žuvo nuo sprogimų ir šūvių, daug jų sadistiškai nukankinti, o kūnai gulėjo gatvėse.
Okupantų žvėriškumas pribloškė pasaulį. Žmonių rankos buvo surištos už nugaros ir tiesiog gatvėse jie buvo šaudomi. Civilių automobiliai su žmonėmis buvo pervažiuojami, moterys ir merginos – prievartaujamos.
Ateityje prie cerkvės kieme buvusios masinės kapavietės ketinama pastatyti simbolinį paminklą, o kol kas neužkasta duobė tarsi simbolizuoja tebesitęsiantį karą ir tebesitęsiančias ukrainiečių kančias bei netektis.
