Grynoji panevėžiškių tarmė jau gerokai pakitusi – ja kalba toli gražu ne visi krašto gyventojai.
„Mana prietelk i brulenyt. Dikavoj už tava meilio gromatėlė, pasikloniojims i visas navyns. Ašen irgi prapuols darbuos. Nu pat ryta skubin kurt ugn, bu par nakt gryč išaušt, o i pusryt reik taisyt. Vaikė liubij unt blitelas a unt kopustlapia pu peč keptų bulvienių blynų. Unt petelnės pačirškin lašinėlių, pasmačnavoj su cibulės, da pagardin su smeton“, – taip ar panašiai galėtų atrodyti panevėžiškių tarme surašytas laiškas artimai giminaitei.
Nebesuprantami žodžiai
Tokį laišką, Lietuvoje minint tarmių metus, kraštietės Uršulytės vardu ir pabandė surašyti grynosios panevėžiškių tarmės atstovė, krašto šviesuolė, Metų panevėžietė Stasė Mikeliūnienė. Laiškas buvo spausdintas autorės redaguojamame, vieną kartą per metus leidžiamame laikraštyje „Paįstrietis“.
Rašydama šį laišką S. Mikeliūnienė sako norėjusi dar kartą atkreipti visų dėmesį į gražią ir aukštaičio ausiai bei širdžiai turinčią būti mielą šneką. Tiesa, laiške, kaip tuomet buvo įprasta, pavartota ir gana daug dabar visiškai nebevartotinų svetimų žodžių.
„Teko ir svetimžodžių žodynėlį prie to laiško pridėti, nes jauni žmonės gali nė nesuprasti, apie ką čia kalbama“, – „Sekundei“ sakė S. Mikeliūnienė.
Ir iš tikrųjų, vaikų paklausus, ką galėtų reikšti žodžiai „maklynė“, „punčeka“, „švaksas“, „patrova“, „abrūsas“, „košelena“, kažin ar dažnas atsakytų. Išspausdintas žodynėlis ir išaiškina jau ne visiems suprantamų žodžių reikšmę – purvynė, kojinė, batų tepalas, patiekalas, rankšluostis, šaltiena.
Laiške papasakojusi apie savo gyvenimo kasdienybę ir rūpesčius Uršulytė jį baigia tokiais žodžiais:
„Labė prašom nepasipuikuot, atvažiuokit vis pamilij. Laukiam, mūsų svetelė.“
Užrašytų ir išspausdintų tekstų grynąja panevėžiškių tarme nėra daug. Nors aukštaičiai, kaip ir žemaičiai, vis dėlto bando parašyti taip, kaip kalba.
Utenoje gimusi ir gyvenanti poetė, vertėja Regina Katinaitė-Lumpickienė išleidusi ne vieną poezijos knygą, kelias yra parašiusi aukštaičių tarme. „Paraič nama“ – tai antroji knyga, parašyta uteniškių kalba.
Štai kaip skamba eilės uteniškių patarme: „ti ažu saulas ugninia varpa/kiek tik širdis ažmata/Visagalis tylėdamas karpa/venatves kųsnaliais visatų“ arba „visas svietas tavįs išsigynę/akmenim jau apmėte ne rozų/ ti kur sopa – par umžius tėvyne/kaip ugniu apspylus rože“.
Pasvališkiai, minėdami Tarmių metus, išleido knygelę „Kemėnėjomė sava krašt‘ – sava šnekt“. Joje rašė: „Galing‘ tie TARMIU metė: ėme ė išjudina mum vios šnekėt‘ i rašyt sava tarm‘, gražiau pasak‘s – namu kalb.“
Ir kaip gali nesutikti su knygelės įžangoje aptiktais žodžiais: „O daba ėmkėt, skaitykėt, grožėkėtės. Ė suprasėt, kad nieka gražesne už namu kalbo, juod ont balta išdėlioto, nėr.“
S. Mikeliūnienė sako, kad apie būtinybę nepamiršti savo gimtosios – namų kalbos yra ne kartą sakęs Panevėžio krašte, Ėriškiuose, gimęs kalbininkas Juozas Balčikonis.\
Grynoji panevėžiškių tarmė jau gerokai pakitusi – ja kalba toli gražu ne visi krašto gyventojai. „SEKUNDĖS“ ARCHYVO nuotr.
Pasikalbėti žmoniškai
Pati S. Mikeliūnienė, tuomet dar Žilvitytė, mokslus pradėjo krimsti Piniavos pradinėje mokykloje ir sako iki tol, kol pradėjo mokyklą lankyti, jokios kitokios kalbos, išskyrus gimtąją panevėžiškių tarmę, nė girdėjusi nebuvo. Visi namuose tarmiškai kalbėjo. Mokykloje mokoma bendrinė, literatūrinė kalba atrodė keista, ne visai suprantama.
Jos pramokusi ir namuose bandydavo taisyklingai žodžius tarti, tik saviškių buvo nesuprasta. Tėvelis sakydavo, kad namuose reikia kalbėti žmoniškai. Mokykloje galinti liežuvį laužyti.
Ir dabar savųjų namų kalbos nepamiršusi buvusi ilgametė G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja dar turi su kuo pasišnekėti. Tik jau nedaug panevėžiečių grynąja tarme kalba.
„Bet su sese tai žmoniškai pasišnekame. Būdavo, dar kai dirbau bibliotekoje, jeigu sesuo paskambindavo, tai bendradarbės iš karto suprasdavo, su kuo kalbuosi“, – juokiasi S. Mikeliūnienė.
Ir tarp bibliotekininkių dar yra savo gimtosios tarmės nepamiršusiųjų. „Su Albinute (A. Saladūnaitė) mėgstame žmoniškai pasišnekėti“, – priduria pašnekovė.
Tiesa, grynąja panevėžiškių tarme jau retai kas ir kalba. Susimaišė tos tartys, juk daug kas čia atvažiuoja, daug kas išvažiuoja, ryškėja bendrinės kalbos įtaka. Anksčiau tarmė įtakos iš šalies retai patirdavo, ištisus dešimtmečius ar net šimtmečius šeimos, giminė gyveno toje pačioje vietoje, tuokėsi su aplinkinių kaimų gyventojais, tame pat krašte amžių pragyvendavo seneliai, anūkai, proanūkiai.
Gimtoji tarmė, S. Mikeliūnienės nuomone, didelis kiekvieno turtas. Ji stebisi, kad kartais žmonės ją tiesiog išrauna ir iš savo širdies, ir iš kalbos, klausantis nė nesuprasi, iš kur tas žmogus kilęs, kur jo šaknys.
Žinoma, tarmiškai ne visur tinka ir reikia kalbėti, – bendrinę lietuvių kalbą taip pat reikia gerai mokėti, ja didžiuotis, taisyklingai vartoti. Tik ne tarp savųjų.
S. Mikeliūnienė sako ne kartą buvusi kritikuota už tai, kad mėgsta tarmiškai prabilti. Stebėjosi pašnekovai, sakė, kaip tu gali šitaip – negraži ta kalba, šiurkšti.
„Buvo laikas, kai ir aš gėdijausi tarmės, o dabar sakau: i graž, i ger ta musu kalb, kaip galem kitaip kalbėt“, – sako moteris.
Tarmių metai
Anksčiau tarmės lietuvių kalboje atrodė tarsi podukros, nedrąsiai besiglaudžiančios tikrosios dukros šešėlyje. Pastaraisiais metais į tarmes atsigręžiama vis dažniau, joms skiriama daugiau dėmesio.
Žmonės dar nepamiršo, kad visi 2013-ieji Seimo buvo paskelbti Tarmių metais.
Buvo atkreiptas dėmesys, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, kad vyrauja neigiama visuomenės nuostata tarmių atžvilgiu, o valstybė dar per mažai skiria dėmesio šiai padėčiai pagerinti.
„Buvo laikas, kai ir aš gėdijausi tarmės, o dabar sakau: i graž, i ger ta musu kalb, kaip galem kitaip kalbėt.“
S. Mikeliūnienė
O juk palikimas ypač turtingas – retoje kitoje Europos valstybėje, turinčioje tokią mažą teritoriją, yra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių. Todėl ir buvo būtina atkreipti visuomenės dėmesį į tarmių gyvosios tradicijos tęstinumo problemas Lietuvoje.
Tarmių metais buvo surengta nemažai renginių, susitikimų, išleista leidinių.
Štai aukštaičiai pasvališkiai minėdami Tarmių metus rašė: „2013 met skėrt tarmėm, a ju amžs – api 1000 metu, todė tarmės yr svarbs šaltins tautos i ypač kalbos istorijo. … Nors daugom žmonių saka, kad „tarmės – mūsu torts, todė reik juos išlaikyt i vartot“, bet ki reik tėp daryt, daugom tėp nebedara. A kėt siūla tarmė palik kaima, bet ne miestą gyventujam.“
Kalbininkas Kazimieras Garšva apie Tarmių metus yra pasakęs: „Tiems, kas kalba ir kalbės tarmiškai, Tarmių metai nesibaigs iki jų mirties. Tarmė yra žmogaus savastis, tik tarmiškai dabar jis dažnai kalba tada, kai kiti negirdi – su giminėmis, draugais.“
Meilė gimtajam kraštui
Tarmių metai niekada nesibaigia ir S. Mikeliūnienei. Gimtojo krašto istorijai, jo kultūriniam palikimui, kalbai dėmesį ji skyrė visada – ir bibliotekoje, ir mokykloje dirbdama, ir į pensiją išėjusi, ir dabar jau garbaus amžiaus – 86 metų sulaukusi.
Ir tarybiniais metais yra surengusi ne vieną renginį, susitikimą, skatinusį nepamiršti gimtosios tarmės, domėtis ja. Mena, kai dirbo vakarinėje mokykloje, organizuodavo tarmėms skirtus vakarus. Juk ir tarp mokytojų, ir tarp mokinių buvo įvairiomis tarmėmis šnekančių. Tad ir kviesdavo papasakoti istorijų, padainuoti savąja tarme. Žmonėms tokie susibūrimai patiko.
Šviesuolė džiaugiasi, kad jai teko sutikti gana daug gimtosioms tarmėms neabejingų, jas išsaugojusių žmonių.
Su meile ji prisimena šviesaus atminimo dailininkę Onutę Šimaitytę-Račkauskienę, bene 20 metų pragyvenusią Žemaitijoje, bet į gimtinę grįžus visada kalbėdavusią gražiai panevėžietiškai.
„Būdavo, paskambina: „Či aš, On iš Klaipidos“, na ir pasišnekame abi žmoniškai“, – sako S. Mikeliūnienė. Ji apgailestauja, kad Onutė niekada jau nepaskambins – dailininkė, grafikė mirė prieš trejus metus eidama 71-uosius gyvenimo metus. Bibliotekos bendruomenė kartu su artimaisiais liūdėjo dėl geros bibliotekos bičiulės netekties.
Gimusi Panevėžio rajone, Vanagiškiuose, O. Šimaitytė-Račkauskienė su gimtaisiais namais atsisveikino būdama šešiolikos – mokslo troškimas nuvedė į Kauną, čia ji baigė Kauno meno mokyklą, vėliau Vilniuje dailės institutą.
Nuo 1992 metų ji gyveno Klaipėdoje. Dailininkė iliustravo knygas, kūrė lėles, estampus, ekslibrisus. Dalyvavo įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė ne vieną personalinę darbų parodą. Jos sukurti ekslibrisai konkursuose pelnė daugybę apdovanojimų.
Savo kūryboje ji įprasmino savo gimtąjį Panevėžio kraštą, daug dėmesio skyrė Paįstriui ir jo žmonėms. Savo gimtinės ilgėjosi visą gyvenimą, gal dėl to ir išsaugojo aukštaitišką panevėžiškių tarmę.
„Savo ilgesį kaimui išreiškiu piešdama rievėtą seną pakelės medį, šieno kupetą, lauko gėlę, paukštį, užžėlusį takelį, žvakelės šviesą, angelėlį… Visa tai atsinešiau iš tėviškės laukų, tai atgimsta estampuose bei ekslibrisuose“, – yra sakiusi menininkė.
Panevėžietė Stasė Mikeliūnienė išsaugojo gražią grynąją panevėžiškių tarmę ir ja gali papasakoti daug įvairių istorijų. V. BULAIČIO nuotr.
Tarp savosios tarmės neišsižadėjusiųjų bibliotekininkė mini iš Pasvalio kilusį poetą Vladą Braziūną. Jo knygoje „Saula prė laidos“ – eilėraščiai aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarme, „ apie tai, kas dedasi ont krašta Mūšos, tos laimiongos upės“.
Pasvaliečių Tarmių metams skirtame leidinyje aprašomas ir kraštiečių susitikimas su tarmių nepamiršusiais įvairiais žmonėmis. Viena iš jų – iš Pušaloto kilusi G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė, kaip ją pristato pasvaliečiai – Albyn Saladūnaič‘.
Viešnia iš Panevėžio renginyje kalbėjo: „Ka mūm but pasakė mokyklo, kad bos toks laiks, ki čė tėp atsistos ont visa Pasvale aikštės plecios i kalbės tarmišk, no ti kas but patiokejes. Mum niek nelaide tarmiškė kalbėt. Būdava, kė reikėja, tė vės kalbėdava kėp iš televizijos ar radije. Bet jo katras ont Stombrėšk gryžės iš koke Panevėže pradėdava kalbėt gramatiškė, ti žmons tuoj sakydava: ale matė, jo puikybės pilns, jo nebemok šnekėt žmoniškė.“
Susitikime dalyvavo ir garsus poetas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Braziūnas. Jis buvo pristatytas kaip „tarmės ambasadors, tikrs tarmės puoselėtojs, poėts, vertėjs, putografs Lads Braziūns“.
„Tarme yr kalb, katrai pasiseke – jon arčiaus‘ žmogos. Tiok mas jo par mažė vertinam“, – kalbėjo Vladas Braziūnas.
Poetas tarmiškai paskaitė savo eilių. Štai keletas skambių V. Braziūno posmų gimtąja tarme, skirtų savajam kraštui ir jo žmonėms.
Eilėraštis „Vys par to alo“ :
„ Dievs žmogo mėlėje be gala/jam ėš groba padare Jievo/pamate, ka žmog ė da negan –/
ėš mieže padare alo“
Apėpyne apynės’/ė dainom sotartynėm/
Pėrmočiaus’ būva als,/paskiau būva žod’s –/
ėš alos pasaul’s atsėrada
Ožtàt po šiai dienė/márga pasáule/gražiáusios pràdžios/jaškok Pasvaly/àlos kobėly