Biofizikė, pasinėrusi į šokius

Biofizikė, pasinėrusi į šokius

Biofizikė Akvilė Gasiūnaitė devynis mėnesius mokėsi ir darbavosi laboratorijoje rafinuotoje Danijoje. Ten ji su grupe tyrinėjo mokslininkams didelį susidomėjimą keliančias zebražuves, aiškinosi, kaip vystosi ir regeneruoja kepenys. Panevėžietė dabar rengiasi naujam etapui – regeneracinės biologijos ir medicinos magistro studijoms Vokietijoje.

Šokiai, žygiai ir virbalai

Naujos žinios ir įgūdžiai – ne sunki kuprinė ant pečių. Mokslas – tai nuostabi kelionė, tvirtina panevėžietė biofizikė, būsima regeneracinės biologijos ir medicinos magistrantė Akvilė Gasiūnaitė.

Ji mokėsi „Nevėžio“ pagrindinėje mokykloje, vėliau mokslus krimto Juozo Balčikonio gimnazijoje, Vilniaus universitete baigė biofizikos bakalauro studijas, po jų išvyko praktikai į Daniją, o dabar kels sparnus Vokietijos link. Ten pasiryžusi įgyti regeneracinės medicinos magistro laipsnį.

Panevėžietė sako, kad viena iš svarbiausių jos veiklų yra ir tikriausiai dar daug metų bus domėjimasis mokslu– tai apima ir studijas, ir darbą, nes viena ir kita yra glaudžiai susiję, kai sukiesi laboratorijoje.

„Įdomu, kad nuvykusi praktikai į Daniją, supratau, jog į biofizikus ten žiūrima kiek kitaip.“

A. Gasiūnaitė

Manote, kad rimtos studijos, preciziškas darbas laboratorijoje ir šokiai nesuderinami? Labai klystate! Daugiausia malonumo A. Gasiūnaitei laisvalaikiu teikianti veikla yra būtent šokiai. Ir visai nesvarbu kokie – biofizikė su malonumu šoka lindihopą, salsą, hausą ar gatvės šokius. Panevėžietei tai ne tik aktyvus laiko praleidimas, kūno treniruotė, bet ir meno rūšis, buvimas bendruomenėje. Prie pirmo šokių kolektyvo ji prisijungė prieš dešimt metų ir nuo tada be jų tiesiog negali. O dar Akvilė labai mėgsta leistis į žygius.

„Šis pomėgis susiformavo dalyvaujant Jaunųjų geografų mokyklos organizuojamose stovyklose. Dažnai žygiuodavome ir atrasdavome įvairias Lietuvos vietas. Dabar tai labai populiari pramoga. Toks laisvalaikis leidžia pažinti vietoves, o kartais smagu žygiuoti vien dėl to, kad judi, jauti, kaip ugdai ne tik fizinę, bet ir psichologinę ištvermę“, – aiškina biofizikė.

Pernai A. Gasiūnaitė įgyvendino savo svajonę pabūti kalnuose. Slovakijos Aukštuosiuose Tatruose vedama patyrusių vadovų ji su grupe įkopė į aukščiausią Lenkijos ir Slovakijos pasienyje stūksantį Rysų kalną.

„Dar mėgstu lankytis koncertuose, stebėti paukščius, megzti kojines“, – vardija pašnekovė.

Nustebino požiūris į biofizikus

Nors nemažai gabių moksleivių traukia svetur ieškodami kokybiškų studijų, A. Gasiūnaitė mokytis pasirinko Lietuvoje. Tam ji turi labai paprastą paaiškinimą – ko norėjo, rado čia.

„Peržiūrėjusi gyvybės mokslų programas Lietuvoje, susidomėjau bent keliomis iš jų. Labiausiai – biofizika, jungiančia visus gamtos mokslus“, – tvirtina A. Gasiūnaitė.

Kadangi Vilniaus universitete ši bakalauro programa (dabar vadinama neurobiofizika) vykdoma Gyvybės mokslų centre, Akvilė įgijo ne tik fizikinių bei technologinių žinių, bet ir biologijos pagrindus.

„Įdomu, kad nuvykusi praktikai į Daniją supratau, jog į biofizikus ten žiūrima kiek kitaip. Jiems tu esi fizikas ekspertas, turintis minimumą biologinių žinių, mat biofizika ten studijuojama kaip fizikos pakraipa. O aš turėjau galimybę gilintis į šią tarpdisciplininę mokslo šaką per biologinę jos pusę“, – džiaugiasi panevėžietė.

Dar studijuodama Akvilė atliko praktiką ir pradėjo dirbti Nacionalinio vėžio instituto Biomedicininės fizikos laboratorijoje. Per ten prabėgusius ketverius metus ji sako itin patobulėjusi: ne tik įgijo žinių, bet ir išmoko planuoti mokslinį darbą, susiformavo analitinis mąstymas.

Moksle – tikroji kūryba

Biofizika yra mokslo šaka, tirianti biologinius objektus fizikiniais metodais. Pavyzdžiui, matuojant šviesos sugertį ar fluorescenciją galima išmatuoti nukleorūgščių koncentraciją, nanodalelių susikaupimą ląstelėse; registruojant elektrinius potencialus – įvertinti raumenų veiklą, augalų atsaką į dirgiklius. Baigusieji tokius mokslus dažniausiai dirba tyrėjais laboratorijose. O tyrimų temos gali būti labai įvairios – nuo onkologijos ar neurobiologijos iki nanotechnologijų ar augalų elektrofiziologijos.

„Paties pasirinkimas, kokiu lygmeniu tirsi tą pačią problemą – ar aiškinsiesi, kaip veikia organizmo ar organo visuma, ar tave domins pavienėse ląstelėse vykstantys procesai, o gal prisikasi iki atskirų molekulių sąveikos išaiškinimo“, – kalba biofizikė.

Kai kažkoks procesas išnagrinėjamas ir problema suprantama, prasideda tikroji kūryba – ieškoma, kaip pritaikyti atrastas žinias, plėtojamos naujos tyrimo ar gydymo metodikos.

„Tarkime, įsigilinus į tai, kodėl fotosintezės mechanizmas toks efektyvus, tobulinamos, pavyzdžiui,  saulės baterijos“, – sako A. Gasiūnaitė.

Gimnaziją baigė šimtukais

Akvilė neslepia, kad buvo sunku pasirinkti studijas – visi dalykai mokykloje jai sekėsi vienodai gerai. Labai patiko geografija, dalyvaudavo įvairiose viktorinose, konkursuose, olimpiadose, baigė Jaunųjų geografų mokyklą. Tačiau kai reikėjo nuspręsti, kokius dalykus pasirinkti paskutinius dvejus metus mokykloje, gerai pagalvojus potencialių studijų sąraše atsirado dvi kryptys – biochemija ir biofizika. Nugalėjo pastaroji, nes pasirodė universalesnė, apimanti visus tris gamtos mokslus – biologiją, chemiją, fiziką.

J. Balčikonio gimnaziją Akvilė baigė gavusi net tris šimto balų įvertinimus už abitūros egzaminus. Puikūs rezultatai leido be vargo įstoti į valstybės finansuojamą vietą norimoje studijų programoje.

Akvilė sako maniusi, kad tų šimtukų daugiau ir nebeteks panaudoti, tačiau šiemet stojant į magistro studijas Vokietijoje teko išsitraukti brandos atestatą dar kartą – ten jo prašoma net tada, jeigu turi bakalauro diplomą.

Tyrinėjo zebražuves

Po studijų Vilniaus universitete A. Gasiūnaitė išvyko atlikti pusmečio trukmės praktikos Kopenhagos universitete. Ten ji prisijungė prie grupės, dirbančios su zebražuvėmis ir tyrinėjančios kepenų vystymąsi bei regeneraciją. Pasak Akvilės, zebražuvės yra vienas iš modelinių organizmų, naudojamų moksliniuose tyrimuose. Jos turi daug privalumų: palyginti lengva auginti, ankstyvose stadijose jos skaidrios, todėl galima stebėti jų vystymąsi, greitai subręsta, turi daug palikuonių, genetiškai yra panašios į žmogų. Vos penkių dienų amžiaus zebražuvės jau turi pilnai funkcionuojančias kepenis, todėl tai puikus modelinis organizmas, norint tirti šį organą gyvame organizme.

Gabi panevėžietė sulaukė pasiūlymo tęsti darbus iki pradės magistro studijas Vokietijoje. Tad margaspalvėje Danijoje, džiuginančioje smaragdiniais kraštovaizdžiais, autentiškais miesteliais ir moderniais miestais, jaunoji mokslininkė praleido labai įdomius ir turtingus patirties devynis mėnesius.

Persėdo ant dviračio

Pasak Akvilės, danai pusę metų mėgaujasi jaukumu prie daugybės žvakių ir kalėdinių lempučių, kitą pusę – iškylauja parkuose. O vienas dalykas ten lieka pastovus: ištisus metus dviračių pilnos gatvės. Dviratis tapo ir Akvilės pagrindine transporto priemone, nepamainoma lygaus reljefo ir palyginti nedidelio ploto mieste.

Kadangi į Daniją A. Gasiūnaitė atvyko spalį, ruduo jau buvo įsibėgėjęs ir greitai ji suvokė, kad teks įsigyti lietpaltį ir lietaus kelnes – su tokia apranga važiuojant dviračiu lietūs ir vėjai nebaisūs.

Įdomus atradimas panevėžietei buvo Hanso Kristiano Anderseno pasakose aprašytų vietų – meno muziejaus, karališkojo parko – lankymas.

Norėdama pamatyti daugiau nei vien tik sostinę, su draugais Akvilė keliavo po Zelandijos salą, aplankė kelis didžiuosiu miestus žemyninėje šalies dalyje ir Danijos Karalystei priklausančias Farerų salas. Pastaroji vietovė užbūrė nuošalumu ir įspūdingu kraštovaizdžiu.

Pasak A. Gasiūnaitės, danai draugiški, paslaugūs, mėgstantys dviračius, ištisus metus nuogi maudosi šaltoje jūroje. Jie brangina savo tradicijas, tačiau nėra sustabarėję. Gyventi Danijoje panevėžietei nepasirodė sudėtinga, nes vietiniai, net ir vyresnio amžiaus, puikiai kalba angliškai.

„Daugiausia, tiek universitete, tiek studentų bendrabutyje, mane supo žmonės iš viso pasaulio, todėl danų kalbos nelabai pramokau. Visgi ten sudarytos puikios sąlygos norintiesiems integruotis į visuomenę, atvykėliams siūlomi danų kalbos kursai, veikia kalbos kavinės (angl. language cafés), kur gali tobulinti įgūdžius neformalioje aplinkoje“, – pasakoja pašnekovė.

Didžiuojasi esanti panevėžietė

A. Gasiūnaitė svarsto, kad jau vaikystėje išties galėjo atrodyti labai rimta.

„Mokykloje buvau pernelyg atsakinga, bet su laiku išmokau, kad galima į viską žiūrėti paprasčiau. Prie to labai prisidėjo pradinių klasių mokytoja Sigita Švelnienė, esu jai dėkinga“, – šypteli biofizikė.

Nors daug laiko praleidžia užsienyje, panevėžietė teigia, kad Aukštaitijos sostinė visuomet buvo ir bus jos tikrieji namai. Akvilė visada su pasididžiavimu prisistato, jog kilusi iš Panevėžio. Jai smagu prisiminti šeimą, draugus ir mokytojus, mokyklos šventes, dalyvavimą proto mūšiuose ir orientacinėse varžybose ar kaip per dienas žaisdavo tinklinį su draugų kompanija.

„Grįžusi į Panevėžį skubu susitikti su draugais, aplankyti gimnaziją, suvalgyti sūrio kepsnį „Galerijos XX“ kavinėje ar apsukti ratą du aplink Senvagę“, – šypsosi į Vokietiją studijuoti sudėtingos regeneracinės medicinos susirengusi A. Gasiūnaitė.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų