Bibliotekoje – duoklė miesto šviesuoliams

Bibliotekoje – duoklė miesto šviesuoliams

Apie asmenybes galima daug papasakoti ir vienu ar vos keletu simbolių. Svarbiausia – žiūrovui gebėti juos perskaityti.

Žinomi menininkai panevėžiečiai – dailininkas grafikas, ekslibrisų kūrėjas Henrikas Mazūras su sūnumi keramiku, skulptoriumi Giedriumi Mazūru šamoto lentelėse užšifravo žinutes apie Panevėžio krašto šviesuolius.

Menininkų pradėta kurti unikali dedikacijų Panevėžio literatams galerija puošia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos sieną.

Bibliotekos lankytojus smalsumas priverčia prieiti ir pažiūrėti iš arčiau, kas šiuose mažyčiuose meno objektuose slypi. Ir bandyti tuos kodus iššifruoti. Tam netgi prireiks pasimokyti Brailio rašto abėcėlės.

G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos E. Jodinskaitės kraštotyros skaityklos sieną puošia Henriko ir Giedriaus Mazūrų sukurtos šamoto lentelės su dedikacijomis Panevėžio literatams. P. ŽIDONIO nuotr.

G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos E. Jodinskaitės kraštotyros skaityklos sieną puošia Henriko ir Giedriaus Mazūrų sukurtos šamoto lentelės su dedikacijomis Panevėžio literatams. P. ŽIDONIO nuotr.

Pradžią davė dovana bibliotekai

G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos E. Jodinskaitės kraštotyros skaitykloje puikuojasi keliolika šamoto lentelių su dedikacijomis Panevėžio literatams.

Šiai originaliai memorialinei sienelei pradžią davęs Henrikas Mazūras pasakoja, kad idėja pasiskolinta iš sostinės.

Vilniuje, Literatų gatvėje, galerijos po atviru dangumi sumanytoja žymi grafikė Eglė Vertelkaitė pakvietė menininkus kurti dedikacijas nusipelniusiems Lietuvos žmonėms.

Garsiam ekslibrisų meistrui H. Mazūrui kilo mintis savo kurtuosius lino raižinius perkelti į kitokį formatą – įspausti šamoto lentelėse.

Dabar sostinėje, bohemiško senamiesčio Literatų gatvės sienoje tarp įsikūrusių dedikacijų puikuojasi ir kelios, kurtos panevėžiečių Mazūrų.

Taip panevėžiečiai pagerbė kunigą ir rašytoją Juozą Tumą-Vaižgantą, Panevėžio krašto didmoteres: rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, poetę Eleną Mezginaitę.

Kadangi H. Mazūras šamoto lentelėse atspaudė daugiau ekslibrisų, nei atsidūrė Literatų gatvėje, likusius pasiūlė G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.

„Galvojau, o gal bibliotekai pravers“, – kukliai tarsteli H. Mazūras.

Garsaus ekslibrisų kūrėjo dovana ne tik pravertė, pagyvinusi skaityklos sieną, bet ir davė impulsą Panevėžyje turėti unikalią memorialinę sienelę.

H. Mazūras ekslibrisus atspausdavo šamoto plokštelėse, sūnus savo keramikos studijos Antalgėje krosnyje darbus išdegdavo ir galop kūriniai atsidurdavo ant bibliotekos skaityklos sienų.

Šįmet H. Mazūras pasiūlė ir pačiam Giedriui sukurti dedikaciją.

„Pagalvojau, kad Naujųjų šįmet nešvęsiu, turiu laisvą vakarą – galiu palipdyti“, – pasakoja tėvo kvietimą priėmęs G. Mazūras.

Dar vienu Panevėžio akcentu tapusios memorialinės sienelės bibliotekoje iniciatorius Henrikas Mazūras svarsto, kad prie šio projekto galėtų prisijungti ir daugiau menininkų. Svarbiausia, kad sumanytas naujas kūrinys nesidubliuotų su jau esančiomis dedikacijomis. G. KARTANO nuotr.

Dar vienu Panevėžio akcentu tapusios memorialinės sienelės bibliotekoje iniciatorius Henrikas Mazūras svarsto, kad prie šio projekto galėtų prisijungti ir daugiau menininkų. Svarbiausia, kad sumanytas naujas kūrinys nesidubliuotų su jau esančiomis dedikacijomis. G. KARTANO nuotr.

Mylėta sodyba

G. Mazūrui iš karto šovė idėja šamotinėse dedikacijose įamžinti du Panevėžio krašto literatus – kiekvienam save gerbiančiam panevėžiečiui žinomą tarpukario poetą, advokatą, istorinės Pragiedrulių sodybos Skaistakalnio parke įkūrėją ir šeimininką Juozą Čerkesą-Besparnį bei mažiau žinomą talentingą poetą Česį Gediminą Cemnolonskį.

„Jei bent kiek domiesi Panevėžio kultūra, J. Čerkeso-Besparnio pavardės niekaip negali praleisti.

Mane labiausiai jaudina liūdnas to žmogaus likimas. Dėl to jam skirtoje plokštelėje panaudojau motyvą to, ką poetas labai mylėjo“, – sako G. Mazūras.

O mylėjo J. Čerkesas-Besparnis savo sodybą Skaistakalnio parke.

Šioje vietoje kurtis J. Čerkesas pradėjo, kai, nusipirkęs dalį dvaro žemės, 1926 metų birželį gavo leidimą statyti namą. Statybos darbus pabaigus ir šeimai įsikūrus sodyboje su moderniu raudonų plytų namu, vietą šeimininkas pavadinęs Pragiedruliais.

J. Čerkeso užveistas didelis sodas, medžių alėjos, terasa ir graži aplinka traukė ne tik smalsuolius, bet ir to meto šviesuomenę. Romantišką Čerkesų sodybą puošė medžių alėjos, įspūdinga meniška skulptūra, moderni terasa, joje lankydavosi tarpukario Panevėžio literatai, teisininkai, pedagogai, čia liejosi eilės, skambėjo muzika ir dainos, po išpuoselėtą sodą vaikštinėjo apie kultūros esmę ir prasmę diskutuojantys poetai, kiti intelektualai.

Užėjus sovietų valdžiai, J. Čerkesas atleistas iš advokato pareigų. Sovietams netinkantis nepriklausomos Lietuvos šviesuolis vertėsi kaip išmanė – prekiaudavo laikraščiais, Panevėžio konservų fabrikui parduodavo savo sode užaugintus obuolius.

G. KARTANO nuotr.

G. KARTANO nuotr.

Grąžino istorinę skolą

Itin mylėta sodyba 1949-aisiais nacionalizuota. Ją puoselėjusiems šeimininkams žinia apie staigų visko netekimą buvo labai skausminga. Galop J. Čerkeso-Besparnio širdis neišlaikė tokio smūgio ir jis staiga mirė.

Nacionalizuotame name apgyvendintos kariškių šeimos, o tikrajai jo šeimininkei – J. Čerkeso žmonai Jadvygai – paliktas vienas mažas kambarėlis. Varginama ligų ir nepriteklių, J. Čerkesienė pragyveno dar dešimt metų.

Namo gyventojai keitėsi, o sodyba nyko, kol prieš keletą metų Panevėžys grąžino skolą istorijai. Skaistakalnio parko istorinė Pragiedrulių sodyba dabar vėl tapusi kultūros oaze ir traukos vieta – čia įsikūręs kūrybiškumo centras.

O G. Mazūro sukurta dedikacija J. Čerkesui-Besparniui, vaizduojanti sodybos fasadą, tarsi veda žiūrovą šios asmenybės gyvenimo vingiais.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Pažino per poeziją

Įdomaus likimo būta ir kito G. Mazūro dėmesį atkreipusio Panevėžio poeto.

Gimęs neturtingo ūkininko šeimoje Česys Gediminas Cemnolonskis anksti patyrė tremtinio dalią.

Jam tebuvo 18-iolika, kai karinis tribunolas nuteisė 25 metams lagerio ir 5 metams tremties už dalyvavimą slaptoje tautinėje jaunųjų literatų organizacijoje „Prisikėlimo ugnis“.

Č. G. Cemnolonskiui teko kalėti Lietuvoje, Archangelsko ir Komijos lageriuose. Galop 1956 m., panaikinus teistumą, jis buvo paleistas į laisvę,

Grįžęs į Lietuvą baigė tiflopedagogikos studijas, Panevėžyje tuometėje vakarinėje mokykloje įkūrė klasę suaugusiems akliesiems.

Rašyti pirmuosius eilėraščius Č. G. Cemnolonskis pradėjo dar besimokydamas Krekenavos vidurinėje mokykloje ir plunksnos iš rankų nepaleido net juodžiausiais gyvenimo metais. Atgimimo laikotarpiu jo eilėraščiai spausdinti Panevėžio spaudoje, paskelbti tremtinių poezijos antologijoje „Tremtinio Lietuva“ (1991), rinktinėje „Šaukiu aš Lietuvą“ (1992).

„Paties Č. G. Cemnolonskio man, deja, nebeteko sutikti, bet teko garbė pažinti jo artimuosius, puikiai sutariau su jo sūnumi. Lankydamasis tos puikios šeimos namuose su poeto sūnumi vartydau poezijos knygas, taip pat ir Česio. Taip susipažinau su jo eilėmis“, – pasakoja G. Mazūras.

Įdomus sutapimas: praėjus daug metų nuo tada, kai Č. G. Cemnolonskis įkūrė klasę bėdų dėl regėjimo turintiems suaugusiesiems, G. Mazūras pats mokėsi tos pačios Suaugusiųjų mokyklos klasėje, pritaikytoje silpnaregiams.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Prireiks Brailio abėcėlės

Kuriant dedikaciją Č. G. Cemnolonskiui, pasakoja G. Mazūras, galvoje rikiavosi simboliai.

Šamotinėje plokštelėje keramikas pavaizdavo į tolį nulekiančius bėgius ir abipus augančius medžius.

Šį motyvą autorius pasiskolino iš paties Č. G. Cemnolonskio pirmosios knygelės viršelio.

Bet šis paveikslas yra tamsių lankų fone, kuriame baltomis raidelėmis įrašytas poeto vardas ir pavardė.

Tai – irgi kodas, aliuzija į žodžių žaismą: išvertus iš lenkų kalbos cimnolonskis reikštų tamsias lankas.

O plokštelės apačioje pritvirtinta lentelė iš skaidraus plastiko, kurioje Brailio raštu užrašyta paties Č. G. Cemnolonskio sentencija. Šalia lentelės yra QR kodas. Jį nuskenavęs telefonu žiūrovas pamatys Brailio abėcėlę.

„Ir jei norėsite, sentenciją galėsite perskaityti“, – intriguoja G. Mazūras, neišduodamas, kas ten užrašyta.

„Nors poeto jau nebėra tarp gyvųjų, bet jis su mumis kalba, jei tik perskaitysi Brailio raštu to, ko Česius Gediminas mokė žmones“, – sako keramikas.

G. Mazūro dirbtuvėse jau pradėtos kurti šamotinės dedikacijos ir dar dviem Panevėžio šviesuoliams – kalbininkui Juozui Balčikoniui bei garsiausiai šio krašto bibliotekininkei Elžbietai Jodinskaitei, Panevėžio viešosios bibliotekos (dabartinės Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos) įkūrėjai.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Gyventi be štampų

Panevėžyje gimęs ir augęs G. Mazūras gyvena ir kuria Utenos rajono Antalgės kaime, senoje sodyboje puoselėja smalsuolius traukiantį skulptūrų parką. Visgi menininką su gimtuoju miestu sieja ne tik čia gyvenantys tėvai, bet ir kūrybiniai saitai.

Pernai Panevėžio gimtadieniui G. Mazūras sukūrė instaliaciją „Miesto atspindys“, kurioje veidrodžių ir ryškių spalvų apsuptyje praeivis miestą ir save išvydo kitu kampu.

Dabar ši instaliacija džiugina uteniškius, vėliau turėtų keliauti į Vilnių, o rudenį grįš į keramiko nuolat pildomą skulptūrų parką Antalgėje.

O Panevėžyje liko jo dvylikos keramikos kūrinių ciklas „Miesto reljefai“, savo namus radę teatro „Menas“ kiemelyje.

„Kaskart atvažiavęs į Panevėžį juos aplankau, paglostau, pažiūriu, ar niekur neįtrūkę, neįskilę.

Darbai, kurie yra Panevėžyje, man labai mieli. Juos kuriu lengva ranka, su malonumu, su dideliu džiaugsmu ir visiškai nepavargstu. Kūrybos Panevėžiui procesas mane kaip tik atpalaiduoja“, – pasakoja G. Mazūras.

Paklaustas, labiau jaučiasi panevėžiečiu ar uteniškiu, menininkas svarsto negalintis savęs taip konkretizuoti.

„Gyvenu savo galvoje. Be štampų. Negaliu savęs priskirti nei Panevėžiui, nei Utenai, bet esu neatsiejama abiejų miestų dalis“, – sako G. Mazūras.

Kaskart sugrįžęs į gimtąjį miestą menininkas mėgaujasi buvimu su juo ir jame.

„Man labai patinka matyti pasikeitusį Panevėžį. Vaikščioti jo gatvėmis, kvėpuoti, dairytis, žiūrėti yra fantastika. Kokie gražūs Panevėžyje rytai, kai šviečia saulė ir Laisvės aikštėje pakvimpa kava! Praėjusį šeštadienį lankiausi Stasio muziejuje – žiūrovų eilė! Į miestą važiuoja turistai žiūrėti kultūros. Ir tai yra neįtikėtina“, – pažymi keramikas.

Teatro „Menas“ kiemelyje namus radęs Giedriaus Mazūro kūrinių ciklas „Miesto reljefai“, anot autoriaus, pasakoja Panevėžio istoriją akimis jaunuolio, čia gyvenusio prieš kelis dešimtmečius. G. MAZŪRO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Teatro „Menas“ kiemelyje namus radęs Giedriaus Mazūro kūrinių ciklas „Miesto reljefai“, anot autoriaus, pasakoja Panevėžio istoriją akimis jaunuolio, čia gyvenusio prieš kelis dešimtmečius. G. MAZŪRO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Surasti kodą

Dar vienu Panevėžio akcentu tapusios memorialinės sienelės bibliotekoje iniciatorius H. Mazūras svarsto, kad prie šio projekto galėtų prisijungti ir daugiau menininkų. Svarbiausia, kad sumanytas naujas kūrinys nesidubliuotų su jau esančiomis dedikacijomis.

Pasak H. Mazūro, juk toli gražu ne visi Panevėžio literatai toje sienelėje įamžinti.

Savo eilės dar laukia Julijonas Lindė-Dobilas, ekslibrisų kūrėjas mąsto ir apie šamotinę dedikaciją šviesaus atminimo rašytojui fantastui Kaziui Paulauskui. H. Mazūras įsitikinęs, kad taip įamžinti vertėtų ne vien plunksnos brolius.

O jo paties naujausias ekslibrisas dedikuotas filosofui Arvydui Šliogeriui. Ekslibrisas jau įspaustas šamoto plokštėje ir netrukus turėtų papildyti bibliotekos skaityklos sienelę.

„Man ekslibrisas nėra žanras, kur menininkas gali visiškai laisvai interpretuoti. Kurdamas turi konkrečiai galvoti apie tą asmenį, jo pasirinkimus, hobius, gyvenimo faktus, kad ekslibrise atsirastų simboliai, savotiškas raktas, atrakinantis kūrinio kodą ir leidžiantis pažvelgti giliau“, – kalba H. Mazūras.

Jo kurtame G. Petkevičaitei-Bitei skirtame ekslibrise pavaizduotas ąsotėlis simbolizuoja šios didmoterės dosnumą, norą dalintis sukauptu gėriu. O E. Mezginaitei dedikuotame – žmonių siluetai, bylojantys apie poetės didelę širdį ir charizmą, traukte traukusią prie jos.

„Buvo labai šarminga asmenybė“, – E. Mezginaitę prisimena H. Mazūras.

 

Vyriausias savanoris muziejuje

H. Mazūras svarsto, jog kamerinė bibliotekos aplinka yra tinkamiausia vieta tokiai dedikacijų sienelei. Juk čia, knygų namuose, renkasi skaitantys žmonės.

Ir pats ekslibrisų meistras nepadeda knygų į šalį.

Paskutinę – apie šiuo metu „Stasys Museum“ eksponuojamos parodos autorių Hermaną Ničą – teko skaityti verčiantis į lietuvių kalbą.

Plačiau pasidomėti šiuo kontroversiškai vertinamu austrų menininku H. Mazūras panūdo, kad pasiruoštų susitikimui su parodos lankytojams.

„Stasys Museum“ keramikas darbuojasi gidu savanoriu.

„Nors man jau septyniasdešimt, dar nenoriu nukirsti visuomeninės veiklos“, – šypsosi H. Mazūras.

Iš Ukmergės kilęs menininkas į Panevėžį atvyko 1975-aisiais, baigęs studijas Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume.

„Galėjau rinktis – į Vilnių arba Panevėžį. Į sostinę nenorėjau, buvau girdėjęs, kad ten dėl butų prastai. Draugai kalbėjo, kad perspektyviausias miestas Panevėžys. Kai čia atvažiavau, keistas man pasirodė miestas. Daugiausia – iš kaimų suvažiavusieji gyventi ir dirbti. Dabar Panevėžį matau jau visiškai kitą. Atsiranda kavinių kultūra, menų poreikis. Tie dalykai suteikia savo šarmo miestui“, – svarsto H. Mazūras.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite