Tikintieji sugebėjo pramušti net geležinę uždangą ir papasakoti pasauliui apie tikrąją padėtį Sovietų Sąjungoje – apie varžomą galimybę išpažinti savo religiją ir žmogaus teisių pažeidimus.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus Arūno Streikaus teigimu, vienaip ar kitaip, tikintieji sovietų režimui priešinosi nuo pat okupacijos pradžios. Tačiau jų judėjimą dar labiau sustiprino ilgainiui prasidėję Bažnyčios persekiojimai ir antireliginė veikla.
Tiesa, iš pradžių tai buvę daugiau spontaniški, pavieniai nepaklusnumo prasiveržimai, kaip kad prašymai neuždaryti bažnyčių vienoje ar kitoje vietovėje, bandymai apginti sulaikomus dvasininkus – taip, pasak profesoriaus A. Streikaus, nutiko Kretingoje areštuojant pranciškonų kunigus.
Sistemingesnis tikinčiųjų pasipriešinimas tapo tik po Josifo Stalino mirties 1953-iaisiais, kai iš lagerių grįžo kai kurie vyskupai, sugebėję ištverti baisias tremties sąlygas. Tarp tokių buvo palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis, Panevėžio apaštalinis administratorius Julijonas Steponavičius. Istoriko teigimu, jie, pasinaudodami liberalėjančia situacija, bandė kažkiek išplėsti Bažnyčios veikimo erdvę ir laisvę.
Pats aktyviausias ir labiausiai matomas pasipriešinimas prasidėjo tik 8-ajame dešimtmetyje, kai atsirado pirmos kolektyvinės peticijos. Tuo laiku buvo pasirašytas vadinamasis Septyniolikos tūkstančių memorandumas, pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, o tikinčiųjų veiksmai, pasak A. Streikaus, tapo pabrėžtinai vieši. Nebesislapstant bandyta apeliuoti į žmogaus teises, Sovietų Sąjungos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, konstitucines bei kitas normas, ir tai daryta remiantis sovietiniais įstatymais.
Naują, atvirą pasipriešinimo judėjimo etapą žymėjo ir naujas reiškinys – viešos akcijos.
Profesoriaus A. Streikaus teigimu, vienas paskui kitą įvyko visa virtinė įvykių, atkreipusių pasaulio žiniasklaidos dėmesį į Lietuvą.
1970 metų lapkritį Simas Kudirka per JAV ir Sovietų Sąjungos žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose vandenyse, perėjo į amerikiečių laivą ir paprašė politinio prieglobsčio. JAV pareigūnai į laivą įleido sovietus, tad S. Kudirka buvo sulaikytas ir prievarta grąžintas į Sovietų Sąjungos laivą. Tokius veiksmus griežtai pasmerkė užsienio žiniasklaida, vyko protesto demonstracijos.
Po to sekė jau minėtas 1971 metų septyniolikos tūkstančių parašų memorandumas, žinia apie kurį Vakaruose pasklido ir žiniasklaidos priemonės pradėjo kalbėti maždaug 1972 metų kovą. Memorandumą pasirašė 17 050 Lietuvos tikinčiųjų. Adresuotame tuometiniam Sovietų Sąjungos lyderiui Leonidui Brežnevui dokumente buvo pabrėžiami tebesitęsiantys tikinčiųjų persekiojimai Lietuvoje, reikalauta tikėjimo laisvės.
Tais pačiais 1972-aisiais pasirodė ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, susidegino Romas Kalanta ir Kaune prasidėjo protestai…
Istoriko manymu, iš visų paminėtų įvykių Memorandumas turbūt mažiausiai išlikęs Lietuvos kolektyvinėje atmintyje. O juk tai buvo pirmas toks masinis protestas.
„Simo Kudirkos, Romo Kalantos atvejai, nors ir labai matomi, labai ryškūs protestai, bet buvo pavieniai, atskirų asmenų atvejai, – aiškina profesorius A. Streikus. – Šiuo atveju turime keliolikos tūkstančių žmonių pasirašytą dokumentą.“
Jo teigimu, sunku net pasakyti, kiek iš tikrųjų žmonių buvo pasirašę Memorandumą, nes nemažai lapų dar berenkant parašus konfiskavo KGB. Visgi adresatą pasiekė daugiau nei 17 000 žmonių protestas.
„Memorandumo reikšmę turbūt labiausiai nulėmė tai, kad jis patraukė nemažą žiniasklaidos dėmesį – didžiausios spaudos agentūros paminėjo šį įvykį, – pabrėžia istorikas. – Sakyčiau, tai buvo katalikų pasipriešinimo sėkmės istorija ir galbūt vienas impulsų pradėti dar aktyviau priešintis religinės laisvės suvaržymui. Žmonės pamatė, kad įmanoma atkreipti pasaulio žiniasklaidos dėmesį, pasiekti Vakarus, pramušti geležinę uždangą.“
Kodėl tikinčiųjų teisių gynimas būtent 8-ajame dešimtmetyje pasiekė aktyvumo piką, priežasčių, profesoriaus A. Streikaus manymu, buvo ne viena.
Pirmiausia, II Vatikano susirinkimas 1962–1965 metais smarkiai pakeitė bendrą Bažnyčios sampratą ir iškėlė būtinybę Bažnyčiai atsiliepti į to meto pasaulio iššūkius.
„Lietuvos Katalikų bažnyčia jame negalėjo visavertiškai dalyvauti – viskas vyko už geležinės uždangos, – primena pašnekovas. – Informacijos ir galimybių svarstyti, kas ten nutarta ir buvo kalbama, būta nedaug. Bet vis tiek kažkoks garsas, žinia pasiekė Lietuvą ir prisidėjo prie pačios Katalikų bažnyčios ir jos dvasininkų suaktyvinimo.“
Kita priežastis, istoriko nuomone, buvo ta, kad II Vatikano susirinkimas Vakaruose, o iš dalies ir komunistiniame pasaulyje, sutapo su labai paspartėjusia visuomenės sekuliarizacija – atitolimu nuo tradicinio religingumo formų. Pasak profesoriaus A. Streikaus, pagal netiesioginius religingumo praktikų rodiklius tai buvo matoma ir sovietų Lietuvoje. Bažnyčia, suprantama, negalėjo nereaguoti, taigi ėmė aktyviau ieškoti naujų kelių pozicijoms išlaikyti. Tos paieškos natūraliai turėjo susidurti su sovietų valdžios įvestais apribojimais.
„O norint apribojimus peržengti, automatiškai turėjai juos pažeisti, nepaisyti taisyklių“, – apibendrina istorikas.
Prie 8-ojo dešimtmečio pasipriešinimo bangos prisidėjo ir bendra situacija tarptautinėje erdvėje. Tuo metu šaltojo karo įtampa buvo atslūgusi, santykiai tarp Rytų ir Vakarų – pagerėję, užsimezgęs kultūrinis, ekonominis bendradarbiavimas. Netgi Vatikano santykis su komunistiniais režimais taip pat keitėsi dialogo ir kompromiso link.
Tokiame kontekste, pasak profesoriaus A. Streikaus, aktyvesni kunigai ėmė nuogąstauti, kad sovietų režimui pavyks įtvirtinti sunkią Katalikų bažnyčios padėtį ir Vatikano, pasaulio bendruomenės akyse įteisinti ją kaip normą kartu skleidžiant žinią, jog Lietuvos katalikų bažnyčia turi pakankamai erdvės savo veiklai.
„Taip iškilo būtinybė sukurti ir informacinę alternatyvą labai aktyviai sovietinei propagandai ir jos įtakai Vakarų nuomonei, – priduria pašnekovas. – O tam buvo labai svarbus periodinės savilaidos atsiradimas.“
9-asis dešimtmetis jau buvo kitoks, ypač po 1983 metų, kai suimti ir nuteisti aktyviausi kunigai, savotiški katalikų pasipriešinimo lyderiai Sigitas Tamkevičius ir Alfonsas Svarinskas.
Pasak profesoriaus A. Streikaus, represinį spaudimą tuo metu jau pajuto ir aktyviai į pogrindžio veiklą įsitraukusios vienuolės, ir pasauliečiai. Bet nors būta teismų, spaudimas šis buvo veikiau ne teisminis, o labiau kasdienis pasipriešinimo dalyvių terorizavimas, persekiojimas. Tad, istoriko teigimu, iki 1987 metų dauguma jų pasitraukė į uždarą pogrindinę erdvę.
Nors iniciatyva priešintis ir ginti tikinčiųjų teises kilo iš dvasininkijos, nuo pat pradžios jų gretose buvo ir keletas aktyvesnių pasauliečių. Ši grupė nebuvo didelė ir joje dominavo moterų vienuolijų narės. „Tai buvo savotiškas nematomas to pasipriešinimo stuburas“, – sako profesorius.
Vienuolės imdavosi bet kokios judėjimui reikalingos veiklos – platino pogrindinius leidinius, rinko parašus po peticijomis. Masiškesnis tikinčiųjų dalyvavimas kaip tik ir pasireiškė pasirašant įvairius dokumentus – Septyniolikos tūkstančių memorandumas nebuvo vienintelis.
„Buvo ir daugiau tokių masinių peticijų, ypač Klaipėdos bažnyčios grąžinimo, kuri praktiškai vienintelė pastatyta sovietmečiu, buvo nusavinta. Kova dėl jos buvo vienas tikinčiųjų pasipriešinimo karštųjų taškų“, – pabrėžia A. Streikus.
Sovietmečiu, pasak istoriko, vyko ir kitokio pobūdžio pogrindinė veikla.
„Iš tikrųjų galima atskirti aktyvų viešą pasipriešinimą ir pogrindinį – slaptą, „katakombinį“ bažnyčios veikimą“, – svarsto profesorius A. Streikus ir pasakoja, kad jau maždaug nuo 8-ojo dešimtmečio galima buvo įžvelgti gerokai aktyvesnį religinį jaunimo ugdymą. Iki tol rengusi tik mažamečius vaikus Pirmajai Komunijai, vėlesniu laikotarpiu Bažnyčia nukreipė savo žvilgsnį ir į jaunuolius. Daugiausia moterų pogrindžio vienuolijų iniciatyva šalyje, ypač didmiesčiuose, atsirado jaunimo grupelės sistemingesniam religiniam ugdymui. Ilgainiui į šią misiją įsitraukė ir buvę aktyvesni ateitininkai.
Eucharistijos bičiulių sąjūdis, pasak istoriko, balansavo ant aktyvaus pasipriešinimo ir pogrindinio veikimo ribos, nes dalis veiklos buvo slapta, kai rinktasi į uždarus susirinkimus, kalbėta apie aktualius tikėjimo dalykus. Kita dalis veiklos – vieša, nes dalyvauta viešose maldininkų eisenose, statyti kryžiai ne vien Kryžių kalne, bet ir kitose vietose.
Tačiau itin reikšminga tapo kita pogrindinės veiklos forma – religinės literatūros leidimas bei platinimas.
„Šalia periodinių leidinių, kuriuos siejame su pasipriešinimu, tobulėjant techninėms sąlygoms, galima matyti ir masiškesnį religinių knygų, verčiamų tiek iš užsienio kalbų, tiek ir išeivių knygų perspausdinimą“, – vardija profesorius A. Streikus.
Jo teigimu, tai daryta ganėtinai išradingai ir net buvo žmonių, kurie specializavosi tame: konstruoti namudiniai dauginimo aparatai, savadarbės spausdinimo staklės, atsirado pogrindinės spaustuvės.
„Visa tai ardė sovietų režimo ir KGB galingumo įvaizdį. Vis daugiau žmonių drąsos slenkstis mažėjo ir ruošė dirvą žymiai masiškesniam žmonių įsitraukimui Sąjūdžio laikais.“
Profesorius A. Streikus
Kaip ir visuomenė, taip ir dvasininkija vieninga nebūna, tad pasakyti, kiek pastarosios atstovų palaikė pasipriešinimą sovietinei sistemai, A. Streikaus nuomone, būtų sudėtinga.
Pavyzdžiui, Bažnyčios tarnų reakcija į Septyniolikos tūkstančių memorandumą toli gražu nebuvo vienareikšmė. Istorikas teigia Lietuvos dvasininkiją tąkart pasidalijus į dvi stovyklas. Dalis kunigų, lojalių valdžiai, baiminosi, jog gali prasidėti dar intensyvesnis Bažnyčios persekiojimas, dar didesnis jos varžymas. Net kaltino tokią veiklą skaldant Bažnyčią, ją silpninant.
8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai pasipriešinimas buvo įsibėgėjęs, paskelbti Religinių susivienijimų nuostatai vėl sukėlė naują protestų bangą.
„Dvasininkai nepripažino tų nuostatų teisėtumo, nes jie prieštaravo netgi sovietinei Konstitucijai, nekalbant jau apie tarptautinius įsipareigojimus“, – sako profesorius.
Pasipiktinę kunigai patys ėmė pasirašinėti protestus ir atsisakymus paklusti nuostatams. Tačiau ir tąkart, A. Streikaus žiniomis, tam ryžosi tik apie du trečdalius visų kunigų.
Ne paslaptis, kad buvo ir KGB įsipareigojusių dvasininkų – pasirašiusių pasižadėjimus bendradarbiauti su saugumu. Nors tikslios informacijos apie tai, kiek tokių buvo, iš vėlyvojo sovietmečio neišliko, sako istorikas. Bet iš kai kurių fragmentinių duomenų matyti, kad jų skaičius neviršijo 100, o tuo metu Lietuvoje tarnavo apie 700 kunigų.
Nereikia, profesoriaus teigimu, pamiršti ir to, kad bent pusė dvasininkų, ko gero, buvo pasirašę tik formalius pasižadėjimus, tačiau realiai nebendradarbiavo.
„Todėl giliai įsipynusių į KGB tinklus ir gana aktyviai kolaboravusių kunigų nuošimtis buvo labai nedidelis“, – vertina A. Streikus.
KGB, žinoma, nebuvo visiškai bejėgė. Saugumo struktūroms sekėsi suvaldyti tikinčiųjų pasipriešinimą bent tiek, kad tas netaptų visiškai nekontroliuojamas. Tačiau joms nepavyko iki galo užgniaužti nei Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidybos, nei Eucharistijos bičiulių veiklos, nei kiek prislopinti kitas pogrindinio veikimo formas. Kronikos leidėjams sekti buvo mestos didžiulės pajėgos, bet ir tuo nieko nepešta.
„KGB niekada negalėjo pasigirti savo labai geromis agentūrinėmis pozicijomis tarp kunigų, – patikina profesorius A. Streikus. – Nuolat skundėsi, kad jiems trūksta agentų, kurie galėtų laiku informuoti apie priešišką dvasininkijos veiklą, pavojingus procesus bažnytinėje terpėje.“
8–9-ajame dešimtmečiuose saugumui tapo dar sudėtingiau verbuoti naujus agentus tarp dvasininkų. Ir netgi tradicinės spaudimo priemonės jau nelabai veikė. Istoriko pasakojimu, kai kurie kunigai netgi viešai parapijiečiams prisipažindavo buvę įtraukti į KGB tinklą, bet nutraukiantys tuos ryšius.
Profesoriaus A. Streikaus įsitikinimu, tikinčiųjų pasipriešinimas neabejotinai padarė didelę įtaką istorijai. Nors spausdinta Kronika Lietuvoje nebuvo paplitusi – nuo kelių šimtų egzempliorių iki, geriausiu atveju, tūkstančio – vis dėlto per užsienio radijo transliacijas lietuvių kalba jos skleidžiamos žinios pasiekdavo nemažą visuomenės dalį.
„Užsienio radijo stočių klausymas vėlyvuoju sovietmečiu tapo labai paplitusiu reiškiniu ir nemažai žmonių alternatyvios informacijos pilkai sovietinei propagandai ieškojo ten“, – sako istorikas.
„Žinia apie tai, kad yra kitokia visuomenės dalis – nesusitaikiusi, neprisitaikiusi prie sovietinių sąlygų, buvo svarbi visuomenės nuomonei formuoti ir apskritai veikė visuomenę drąsinamai“, – priduria jis.
A. Streikaus teigimu, suvokimas, kad yra besipriešinančių sistemai žmonių, apie kuriuos žino net užsienis, o sovietų valdžia nieko jiems negali padaryti, keitė visuomenės požiūrį.
„Visa tai ardė sovietų režimo ir KGB galingumo įvaizdį, – sako jis. – Vis daugiau žmonių drąsos slenkstis mažėjo ir ruošė dirvą žymiai masiškesniam žmonių įsitraukimui Sąjūdžio laikais.“
Ir tai, anot profesoriaus, tapo savotiškai nauju judėjimo etapu, nes aktyviausi tikinčiųjų pasipriešinimo dalyviai, pradedant kunigais ir baigiant pasauliečiais, išaušus Sąjūdžiui tapo visuomenės organizavimo, pastūmėjimo į aktyvesnę veiklą varikliu.