Iki šių dienų išlikę senųjų Sekminių svarbumo ženklai – savitos, tik Šiaurės Rytų aukštaičiams būdingos paruginės sutartinės, kurios būdavo atliekamos laukų lankymo metu. G. Lukoševičiaus nuotr.

Berželiais puoštos Sekminės

Ką tik džiaugėmės Prisikėlimu, dalijomės ryškiaspalviais margučiais, o štai, regis, nė mirktelėti nespėjus, septynios savaitės po Velykų jau ir prabėgo. Septynios gamtos atgimimo, žydėjimo ir svarbiausių žemės ūkio darbų pripildytos savaitės.

Septynioms savaitėms po Velykų praėjus sulaukiame Sekminių – svarbios ir prasmingos šventės. Krikščionims ji – Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena, o senajame Lietuvos kaime tai būdavo gamtos garbinimo, gero derliaus vilties diena.

Ir, kaip sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė, etnologė Vitalija Vasiliauskaitė, buvo laikas, kai Aukštaitijoje Sekminės net už Jonines buvusios svarbesnės bei populiaresnės.

Ypač svarbios Sekminės būdavo piemenims – tą dieną visi jie atsidurdavo dėmesio centre.

Žodis „piemuo“ anksčiau turėjo visai kitokią reikšmę nei dabar.

Anuomet tai buvo profesija, duonos kąsnį pelnantis darbas.

Lietuvoje piemenimis dirbdavo vaikai, paaugliai, o juos prižiūrėdavo vadovas, piemenų vyresnysis – kerdžius.

Piemenų reikėjo daug. Yra žinoma, kad 1937 metais Lietuvoje jų samdyta daugiau kaip 30 tūkstančių.

Mažiausieji samdiniai prižiūrėdavo, ganydavo kiaules ir žąsis, vyresni – galvijus.

Artėjant Sekminėms, visuose Lietuvos kaimuose prasidėdavo piemenų sujudimas – jie rinkdavo augalus, pindavo vainikus galvijų ragams papuošti.

O šventės išvakarėse, šeštadienį, pargindavo bandą anksčiau.

Karvės būdavo gerai priganytos, o ant ragų puikuodavosi gražiausi vainikai.

Panevėžio rajone, Smilgiuose, jau beveik tris dešimtmečius kasmet rengiamas Sekminių susibūrimas, prisimenant ir senąsias šios šventės tradicijas. Smilgių kultūros centro nuotr

Rytelio apeigos

Šeimininkės grįžtančiųjų jau laukdavo – pirmiausia karves vandeniu perliedavo, kad pieno daugiau būtų. Paskui piemenims teikdavo dovanas: bandelių, kartais pinigėlių ir, svarbiausia, kiaušinių.

Kiaušinis buvo svarbus Sekminių simbolis.

Net posakis toks išlikęs: „Nešiojasi kaip piemuo kiaušinius per Sekmines“. Arba: „Gaspadinė ant Sekminių prisivirė daug kiaušinių“.

Sekminių sekmadienis piemenims būdavo laisva diena – gyvulius į ganyklas gindavo šeimininkų vaikai, ūkininkų jaunimas. Jiems tai būdavo linksmos, vadinamos Rytelio, apeigos.

Laisvą dieną gavę piemenys rengdavo savas linksmybes. Kur nors į palaukę gautas dovanas susinešę, kartu su kerdžiumi vaišindavosi, kiaušinienę ant laužo kepdavo, grodavo, dainuodavo, linksmindavosi.

„Seniau Lietuvoje Sekminės buvo tikra piemenėlių šventė. Prisimenant jų ypatingai išpuoštas karves dar ir dabar apie labai išsipuošusias moteris sakoma „išsipuošė, kaip karvė per Sekmines”, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Su kiaušiniene ir baltu sūriu

Dabartiniai vaikai ir jaunuoliai ganyti ir karvių puošti, žinoma, nebeina.

Bet Sekminės kai kuriems jų tebėra smagi, laukiama šventė, su pažįstamomis tradicijomis, papročiais, dainomis, šokiais ir muzika.

Štai Panevėžio rajone, Smilgių etnografinėje sodyboje jau beveik tris dešimtmečius kasmet rengiamas Sekminių susibūrimas – jaunųjų folkloro festivalis.

Kaip sako rajono Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyresnioji specialistė Lina Daubarienė, per tą laiką įvairių būta švenčių – ir tik rajono vaikus bei jaunimą sukviesdavusių, ir iš kitų regionų svečių sulaukdavusių, ir net karantino metu nuotoliniu būdu rengtų.

Šiemet į Smilgius susirinks folkloro ansambliai ne tik iš rajono, bet ir iš Panevėžio miesto. Bus prisistatymai, pasirodymai, žaidimai pagal Sekminių tradicijas ir, žinoma, kiaušinienė, baltas sūris, kitos vaišės.

Šiuos laikus pasiekusios Sekminių sutartinės, rateliai, šokiai, savi, specialiai tai šventei skirti instrumentai, pavyzdžiui, Sekminių ragelis, – tai vis folkloro aruoduose nusėdęs tautos palikimas. Smilgių kultūros centro nuotr.

O Smilgių etnografinė sodyba, kaip ir dera per Sekmines, bus išpuošta.

Tik gal ne visai taip, kaip būdavo puošiama senajame kaime – tankiuose aplinkiniuose miškuose prisikirtus jaunų berželių, jų pristačius ar įkasus kiemuose.

Tokių tankių miškų, girių seniai nebėra, o likusiųjų nebedera pramogai retinti.

„Gaila medelių, greičiausiai jų nekirsime. Bet berželių šakelėmis, jų puokštėmis, taip pat gėlių žiedais būtinai puošimės“, – sako šventės organizatorė L. Daubarienė.

Be berželių – jaunų, žalių, kvepiančių – Sekminės neįsivaizduojamos.

Ir Sekminių vaišių stalas, kurių svarbiausi patiekalai kiaušinienė bei varškės sūris, taip pat puošiamas beržo šakelėmis.

Pagarba berželiams

„Per Sekmines ne tik karves puošdavo. Visas kaimas žaliuodavo jaunų berželių šakomis. Žmonės specialiai važiuodavo į mišką jų kirsti. Vartus, gonkus, kiemus žaliaisiais puošdavo, gryčioje prie šventų paveikslų merkdavo“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Dar ir laimę į namus berželiai nešdavo.

Per Sekmines jaunų medelių pastačius iš abiejų pusių prie durų, tikėta, kad šeimininkai visus metus tarpusavyje gražiai sutars.

Žmonės tikėdavo, kad berželis apsaugos nuo pikto ir to namo gyventojai bus laimingi.

Tikėta, kad beržai per Sekmines įgyja net gydomųjų galių – jų jaunų lapelių arbata nuo įvairių negalių gali padėti.

O ypač jeigu šakelės bažnyčioje būdavo pašventintos.

Juk beržas – Dievo medis. Per žiemą apmiręs, pavasarį sužaliuoja vienas iš pirmųjų ir visiems žadina viltį.

Beržo šakelių būtinai prikaišiodavo palubėje, už sijų, kad Šventoji Dvasia, įsivaizduojama kaip baltas balandėlis, atskridusi į namus turėtų kur nutūpti ir pailsėti.

Berželių, jų šakų po Sekminių niekas neišmesdavo, sudžiovindavo ir pagarbiai laikydavo visus metus.

O tokių sudžiovintų berželių dūmai net piktas dvasias atbaidydavo, apsaugodavo nuo visokių negerovių.

Per Sekmines namai būdavo puošiami berželių šakomis. Po šventės jų niekas neišmesdavo, sudžiovindavo ir pagarbiai laikydavo visus metus. Smilgių kultūros centro nuotr.

Žemdirbiams svarbi diena

Sekmines galima vadinti ir visų žemdirbių diena.

Juk būtent ta diena yra žiemkenčių pagerbimo, gamtos suvešėjimo pradžia, ganiavos šventė.

„Kadaise ši šventė būdavusi trečioji pagal svarbumą – po Velykų ir Kalėdų“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Iki šių dienų išlikę senųjų Sekminių svarbumo ženklai – savitos, tik Šiaurės Rytų aukštaičiams būdingos paruginės sutartinės, kurios būdavo atliekamos laukų lankymo metu.

Tokių laukų lankymų, kaip ir daugybės kitų Sekminių tradicijų, jau nebėra.

„Nebeliko tradicinių žemdirbių, sunyko ir tradiciniai, tarp jų ir Sekminių, papročiai“, – sako etnologė.

Iš tikrųjų, senos ir prasmingos Sekminių šventės papročiai bei apeigos glaudžiausiai susijusios su laukais, kuriuose vienas svarbiausių augalų būdavo rugys – visi papročiai, apeigos apie jį ir sukosi.

Su ypatinga pagarba rugys sėtas, pavasarį per Juozapą prikeliamas, Sekminių sulaukus – lankomas, stebimas, jam dainuojama ir jis ruošiamas netrukus prasidėsiančiam didžiajam žydėjimui, po jo brandai, o netrukus ir pjūčiai.

Gyvos sutartinės

V. Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį, koks turtingas ir prasmingas Sekminių folkloras, pasiekęs ir mūsų dienas.

Sutartinės, rateliai, šokiai, savi, specialiai tai šventei skirti instrumentai, pavyzdžiui, Sekminių ragelis, – tai vis folkloro aruoduose nusėdęs tautos palikimas.

Tą dieną kaimuose vykdavo Sekminių sambūriai – visas kaimas, pasikvietęs kunigą, kryžiumi nešinas apeidavo laukus, o paskui palaukėje rengdavo suneštines vaišes.

Pasak etnologės, ir žiloje senovėje, dar prieš krikščionybę, būdavo paprotys tą dieną tris kartus apeiti laukus – tik be kunigo, kryžiaus, o su dainomis, apeigomis, vaišėmis.

Laukai ne šiaip sau apeinami – būtina apžiūrėti, ar nėra piktžolių, ar viskas gerai, juk po kelių savaičių prasidės žydėjimas ir nuo jo priklausanti branda.

Laimei, senosios sutartinės, dainuotos laukuose per Sekmines, yra išlikusios ir dabar folkloro ansamblių atliekamos.

Pirmasis jas ėmėsi užrašinėti kanauninkas, tautosakininkas, vertėjas, poetas Adolfas Sabaliauskas, plačiausiai žinomas slapyvardžiu Žalia Rūta.

1890 metais jį, įstojusį į Žemaičių kunigų seminariją, rašyti skatino mokyklos rektorius Juozas Tumas-Vaižgantas

Be savo kūrybos, A. Sabaliauskas nuo 1893-iųjų pradėjo užrašinėti liaudies dainas ir šį darbą tęsė visą gyvenimą.

Svarbi praeities tradicijų išsaugojimui ir tautosakininko, pedagogo Zenono Slaviūno veikla.

Reikšmingiausia jo veiklos sritis – sutartinių rinkimas, jų sisteminimas, tyrimas.

Tad paruginės sutartinės, prieš šimtą ir daugiau metų per Sekmines skambėdavusios Lietuvos laukuose, gyvos ir dabar – tegul tik nuo scenos, įvairių renginių metu.

Turinys pamirštas

Tokių Sekminių, kokios būdavo praeityje, jau nebebus – naujos tradicijos išstūmė senąsias, bet išliko atsiminimai ir pagarba.

„Daug netekome. Nors Sekminių šventė ir išlikusi – jos tikrasis turinys visiškai užmirštas“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Beje, Sekmines, kaip vieną svarbiausių gamtos garbinimo švenčių, pripažįsta ne tik žemdirbiai.

Visiems augalų pasauliu besidomintiems ir jame atgaivą, įkvėpimą randantiems žmonėms jos taip pat didelė šventė, prasminga data.

Tad šeštadienis Smilgių etnografinėje sodyboje, kurioje tą dieną vyks ne tik tradicinis Panevėžio rajono vaikų ir jaunimo folkloro festivalis „Sekminės“, bet ir Aukštaitijos regiono tradicinių kapelų šventė – varžytuvės „Prie aukštaitiškos klėtelės“, suteiks puikią progą prisiminti senąsias gimtinės tradicijas ir melodijas.