Brigitos STRAZDĖS nuotr.

Be jausmo – nė iš vietos

Be jausmo – nė iš vietos

Sakoma, kad kai darai tai, kuo gyveni, ir gyveni tuo, ką darai, sėkmė neišvengiama. Panevėžietės Vita Janeliūkštienė ir Toma Gužauskienė – gyvas to pavyzdys.

„Mūsų istorija – dviejų sielos sesių nepaprasta kelionė: saulėta, gėlėta ir labai magiška“, – paprašytos prisistatyti sako floristės, švenčių dekoratorės. Joms darbas nėra tik darbas. Tai – aistra, augimas, taip pat šeima ir bendrystė. Mylima studija, kurią vadina namais.

„Ypač dabar, kai gyvename išties darbingomis nuotaikomis“, – šypsosi Vita, kartu su kolege intensyviai besiruošianti gražiausių vasaros švenčių maratonui.

Menininkė iš prigimties

V. Janeliūkštienė yra baigusi J. Miltinio gimnaziją. Prisimena, jog buvo meniškas vaikas, tad geresnės ir labiau jai tinkančios mokyklos nė neįsivaizdavo.

„Aktorystė, muzika, dailė, šokis – visa tai buvo ir vis dar yra manyje. Šypsausi prisiminusi, koks stiprus galvos skausmas buvo dešimtoje klasėje, kai likusiems mokslo metams teko rinktis vieną meno šaką“, – juokiasi Vita, tąkart vis dėlto pasirinkusi muziką, nors save matė bei jautė ir dailėje, ir aktorystėje.

Panevėžietė žino, kad turėtų būti už tai dėkinga mamai – augo matydama jos subtilų, rafinuotą ir labai išlavintą skonį. „Mama puikiai derina spalvas – būtų buvusi puiki interjero dizainerė“, – neabejoja dukra.

„Tėvų namuose visada būdavo vazos pilnos žiedų, – pasakoja V. Janeliūkštienė. – Būdama vaikas labai analizuodavau spalvas, pati to nesuprasdama spalvindavau ne bet kaip, o derindama, atrasdama spalvų dermes.“

Vaikystės draugė, su kuria iki šiol palaiko nuostabų ryšį, kartą Vitai priminė, jog būdama trylikos ji aiškiai išsakė norą turėti nuosavą gėlių parduotuvėlę. Nors metams bėgant tą norą primiršo, dirbo daug įdomių darbų, šalia visada sekdavo meniškas hobis – kūrė papuošalus, domėjosi fotografija.

Ir tik tuomet, kai sūnaus Simo darželyje sutiko Kristupo mamą Tomą, viskas tarytum savaime susidėliojo į savo vietas.

Vita ir Toma sako, kad dirbti tokį darbą, kaip jų, be jausmo – nėra jokios prasmės. Brigitos STRAZDĖS nuotr.

Vita ir Toma sako, kad dirbti tokį darbą, kaip jų, be jausmo – nėra jokios prasmės. Brigitos STRAZDĖS nuotr.

Kurianti teisininkė

T. Gužauskienė stiprų ryšį su gamta, augalais ir gėlėmis puoselėja nuo pat vaikystės. Jos tėveliai augina dekoratyvinius augalus, teikia landšafto dizaino paslaugas.

Tai, ką kiekvieną dieną matydavo darant juos, bandydavo kartoti ir pati, tad botaniniai augalų pavadinimai, kompozicijų derinimas ir kitos įgytos žinios, matyt, nugulė pasąmonėje ir puikiai pasitarnauja šiandien.

Tiesa, kaip ir Vita, baigusi mokyklą Toma rinkosi pragmatiškesnį – teisininkės kelią. Būsima specialybė tada atrodė labai perspektyvi ir įdomi.

Pradėjusi dirbti pagal profesiją T. Gužauskienė sako išties mėgavusis darbu. Patiko kas dieną padėti žmonėms, ruošti sudėtingiausias sutartis, panaudoti sukauptas žinias ir matyti apčiuopiamus to rezultatus. Tačiau augusi verslioje šeimoje, visada giliai širdyje turėjo slaptą norą sukurti kažką savo, išbandyti jėgas.

„Tų bandymų buvo nemažai, – prisipažįsta. – Tačiau vis delsiau paleisti savo kūrinius į viešumą.“

Ir dabar sako jau turinti aiškų atsakymą kodėl.

„Tokiuose bandymuose gali būti sėkmingas tik dėl didelio noro, dar didesnių įdėtų pastangų ir svarbiausia – dėl žmogaus, kuris yra šalia“, – sako Toma, žvelgdama į Vitą.

Anot jos, tas žmogus, stovintis greta, turi turėti tokį pat užsidegimą ir kūrybiškumą. Vita, anot jos, būtent tokia ir yra.

„Su Vita keliaujame savo nuotykių ir kūrybos kupiną kelionę koja kojon. Kartu ir labai laimingos“, – šypteli T. Gužauskienė.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Profesija su privilegijomis

Toma ir Vita visada nusišypso išgirdusios, koks romantiškas jų darbas. Taip, sutinka, romantikos daug. Bet taip pat yra ir nerimo, jaudulio, azarto, ekstremalių situacijų.

„Floristo profesijos galima išmokti, bet reikia nepamiršti ją jausti. Būti smalsiam, užsispyrusiam, nebijoti klysti, pradėti iš naujo, mylėti tai, ką darai. Nepaprastai daug ir sunkiai dirbti“, – pabrėžia V. Janeliūkštienė.

Jos kolegė visiškai su tuo sutinka. Tai iš šalies visada viskas atrodo paprasta ir lengva, sako Toma. O realybė tokia, jog net ir būdamas savo srities profesionalas susiduri su iššūkiais, netikėtumais bei dalykais, kurie nuo tavęs nepriklauso. Tada svarbu surasti tą vieną vienintelį sprendimą, kaip viską sudėlioti į vietas.

Moterys į gėlių pasaulį atėjo jau išsikėlusios konkretų uždavinį – kurti kitokias puokštes. Anot T. Gužauskienės, tai jos daro iš pagarbos bei meilės savo miestui ir jo žmonėms.

„Šioje profesijoje mus žavi laisvė kurti. Laisvė apgalvoti kiekvieną floristinę kompoziciją. Laisvė rišant gražiausius žiedus į puokštę, juose užkoduoti pačius tyriausius jausmus. Laisvė ryte keltis su šypsena, o vakare užmigti ramia širdimi“, – sako Toma.

V. Janeliūkštienė svarsto, jog gėlių kalba, ko gero, yra vienintelė, kurią supranta visi. Bet kad taip būtų, reikia žinoti, kokiam žmogui ir kokia proga skirtos gėlės.

„Todėl puokštę rišame tik tada, kai yra konkretus užsakymas, – Vita jau priprato, kad daugelį toks požiūris stebina. – Įsigiliname į norus, patariame, svajojame, mintyse piešiame viziją, ieškome ypatingų augalų ypatingam žmogui. Taip sukuriamas jausmo pilnas kūrinys. Nematome prasmės rišti gėlių be jausmo.“

Brigitos STRAZDĖS nuotr.

Brigitos STRAZDĖS nuotr.

Darbe lydi ir humoras

Anot V. Janeliūkštienės, kai atsiduri ten, kur turi būti, kai artimųjų palaikymas toks stiprus, kai dirbama su meile, užsidegimu ir neskaičiuojant darbo valandų, nesisekti negali. Tad floristes ypač džiugina, jog paleidusios savo kūrybos vaisių į kitų rankas, visuomet sulaukia grįžtamojo ryšio.

„Nepaprastai daug laiko skiriame gėlių paieškai ir atrankai. Dažnai kalbėdami apie mūsų puokštes žmonės nedrąsiai užsimena, jog jos kitokios. Būtent šis žodis mums toks artimas! – kaskart jį išgirdusi pradžiunga Vita. – O kad nustebintum žmogų, nebūtinai reikia didžiulio glėbio gėlių. Stilingai surišta maža puokštelė ramunėlių yra dangiškai nuostabu.“

Per kūrybos metus panevėžietė sako patyrusi, koks teisingas vis dėlto yra posakis, kad kai kuriems darbams užtenka ir 1 procento talento, bet reikia 99 procentų darbo.

„Turėti pajutimą, intuiciją – gerai, bet dirbti su tuo reikia kasdien. Tad jeigu žmogus turi didžiulį norą, daug užsispyrimo, jam būtinai pasiseks. Bet kurioje srityje“ , – neabejoja floristė.

Jai pritaria ir T. Gužauskienė. Jos manymu, sėkmingam floristui būtinas didžiulis noras dirbti ir užsispyrimas padaryti kaip galima geriau.

„Dar geras humoro jausmas nepakenktų“, – nusijuokia.

Brigitos STRAZDĖS nuotr.

Brigitos STRAZDĖS nuotr.

Laivė kurti kitaip

Kūrybinis įkvėpimas floristes aplanko vos palietus gėles. Taip pat skaitant užsakovo žinutę, nupasakojančią, koks yra žmogus, kuriam skiriama puokštė, ką jis mėgsta, kas jį džiugina, kokios jo asmeninės savybės.

„Nemėgstame kopijuoti pačių savęs, dirbti pagal konkretų pavyzdį. Turėdamos laisvę sukuriame pačias gražiausias kompozicijas“, – atvirauja T. Gužauskienė.

Paklaustos, ar yra klasikos ar avangardo gerbėjos, moterys susižvalgo. Jų manymu, viskas turi būti laiku ir vietoje.

Kad nustebinti žmogų, nebūtinai reikia didžiulio glėbio gėlių. Stilingai surišta maža puokštelė ramunėlių yra dangiškai nuostabu.

V. Janeliūkštienė

„Mums labai geras pamokas davė švenčių puošyba. Kas tinka dvaro aplinkai, netiks kaimiško stiliaus sodybai, ir atvirkščiai. Bet kalbant apie gėlių pasaulį… Čia mes visiškos avangardistės!“ – juokiasi V. Janeliūkštienė.

Pasak T. Gužauskienės, tam tikri dalykai floristikoje jau yra atgyvena.

„Raudonų rožių puokščių su baltomis gubojomis mūsų kūryboje nėra. Kaip ir nėra pigios žalumos, naudojamos vizualiniam tūriui padidinti, – vardija Toma. – Ieškome nematytų žiedų, retų atspalvių, į puokštes rišame dažytų augalų, sausuolių.“

Gėlėse juk užkoduojami visi gražiausi jausmai, primena ji.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Užkoduota meilė miestui

Paklausus, ar subtilybių nežinantis žmogus labai rizikuotų dovanodamas floristėms gėlių, Vita patikina: kai jos su Toma meilė gėlėms tokia begalinė, rizikos nebūtų jokios.

Tačiau skuba pamokyti, jog gėles privalu teikti tvarkingas.

„Jokiu būdu jos negali būti augintojo pakuotėje, surištos gumele. Juk dovanodami gėles norime džiuginti, ne apsunkinti ar nuliūdinti nepagarba“, – pabrėžia Vita.

Floristės džiaugiasi, jog panevėžiečiai turi nepriekaištingą skonį. Drąsiai renkasi ne kiekį, o kokybę, ne puokštės dydį, bet ypatingus ir išskirtinius augalus. Be to, pačiomis įvairiausiomis progomis: spektaklių premjeroms, teminiams vakarams, kaip padėką.

Vis dėlto ypatingiausia švente metuose tampa Motinos diena.

„Mus nepaprastai džiugina, kad vis dažniau kuriame puokštes, skirtas vyrams, – priduria T. Gužauskienė. – Dar labai gera, kai žmonės užsuka glėbelio žiedų be progos – tiesiog pasikelti nuotaiką, pasipuošti namus. Labai gera matyti, kaip gėlės veikia žmones – stebime daug šypsenų ir spindinčių akių.“

Nepamiršta floristės pasidžiaugti ir dėl savęs. Jų manymu, kiekviena moteris, atradusi save kūryboje, tiesiog sužydi. „Ji išsilaisvina, įgauna drąsos, pasitikėjimo savimi“, – sako Toma.

O Panevėžys, kaip paaiškėjo, nuostabiai tam tinkanti vieta.

„Panevėžyje tiek daug įdomių, talentingų, ypatingų žmonių, – neslepia pasididžiavimo Vita. – Tad ir mūsų kūrybos žinutė visada yra susijusi su meile mūsų miestui ir jo žmonėms. Tai ne atsitiktinumas – būtent toks yra mūsų matymas.“

Brigitos STRAZDĖS nuotr.

Brigitos STRAZDĖS nuotr.

Jaučiasi lyg namuose

Savo studijoje V. Janeliūkštienė ir T. Gužauskienė susikūrė ramybės oazę, kurią vadina tiesiog gėlių namais. Kiti pavadinimai – parduotuvės ar krautuvėlės, – sako, tiesiog nelipo.

„Tai yra namai“, – šypsosi Vita, su kolege juose praleidžianti šešias dienas per savaitę. Tik sekmadienis jiedviem su Toma – šeimos diena. Bet ir ją abi stengiasi leisti kuo aktyviau: keliauja, būna gamtoje, grožisi supančiu pasauliu.

„Kurį laiką, kol įsidirbome, tikrai atrodė, kad gyvename tik dėl kitų. Dabar jaučiame visišką pilnatvę“, – teigia T. Gužauskienė.

Planų kūrybingų ir talentingų panevėžiečių galvose visada yra daug. Tačiau jos abi nė minutei nebuvo suabejojusios, jog nori ir toliau tęsti tai, ką daro.

„Mums labai svarbu bendrauti ir dalintis. Todėl įvairūs kūrybiniai projektai, edukacijos moterims, vaikams, neįgaliesiems yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis“, – sako Vita.

Anot jos, svarbu ne tik kalbėti, bet ir girdėti.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų