Bažnyčia šventins naują altorių

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• Aktualijos
• 2018.07.03 07:42

Neeilinis įvykis Panevėžio tikintiesiems. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią jau šią savaitę papuoš įspūdingas, iš graikiško marmuro gamintas ir auksu dekoruotas, itin brangus altorius, kurį dvasininkija pagaliau galės ir pašventinti.

Tikriausiai retas žino, kad daugelis Lietuvos bažnyčių altorių nėra pašventinti – tai yra konsekruoti. Pagal katalikų taisykles tai padaryti galima tik turint pastovų, su visu pastatu sumūrytą religinėms reikmės skirtą baldą. Daugelis jų iki šiol yra mediniai ir tokius altorius galima perkelti iš vienos vietos į kitą. Ši tradicija atsirado po II Vatikano susirinkimo 1962–1965 m., kai bažnyčiose nuspręsta kunigus per šv. Mišias atsukti į tikinčiuosius. Anksčiau dvasininkai jas laikė atsukę į žmones nugaras.

„Persukus kunigus į žmones, atsirado stalai, ant kurių aukojamos šv. Mišios. Taip altoriai tapo kilnojami, tačiau jų šventinti negalima. Anksčiau altoriai buvo pastato dalis – lyg jo siena“, – aiškino Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys.

Minėtoje bažnyčioje medinis altorius stovi nuo 1980-ųjų. Taigi tris dešimtmečius šie Dievo namai buvo nepašventinę svarbiausios savo vietos. Visa bažnyčia konsekruota prieš 120 metų, kai buvo baigta jos statyba ir puošyba.

Marmuras iš Graikijos

Tačiau šį savaitgalį čia stovės jau pašventintas altorius. Be to, tai bus vienas įspūdingiausių tokių statinių Lietuvoje.

„Nenoriu girtis, kad tokio niekur šalyje nėra, bet mūsų altorius gali konkuruoti su įspūdingiausiais“, – drąsiai sakė kunigas R. Zdanys.

Jam pagaminti prireikė dviejų mėnesių. O medžiagas bažnyčia siuntėsi net iš Graikijos. Mat Lietuvoje nėra kas pardavinėtų tikrą baltąjį marmurą be jokių priemaišų. Tad teko iš pat Balkanų vežtis 5–6 tonas sveriantį suskaldytą šios prabangios medžiagos luitą.

„Bus tikrai gražu“, – žadėjo pašnekovas.

Altoriaus projektą bažnyčiai kurti padeda architektas Alvydas Šeibokas, buvęs panevėžietis, dabar gyvenantis Vilniuje.

Pasak R. Zdanio, didžiulis altorius bus visas marmurinis. Priekinę jo dalį papuoš medinis, rankomis drožinėtas, auksu dengtas bareljefas. Jame matysis rojaus paukščiai, javų varpų apvadai. Prie naujo altoriaus kartu bus pastatyta nauja ambola (vieta, kur kalba kunigas), krikštykla.

Akmenines altoriaus detales bažnyčia užsakė Lenkijoje, kur akmendirbiai turi daugiau tokios statybos patirties. Lietuvoje ne tik altoriai, bet ir patys pastatai itin retai perstatomi.

Tikinčiųjų dovana

Altoriaus gamyba ir medžiagos bažnyčiai kainavo apie 35 tūkst. eurų. Šie pinigai, pasak R. Zdanio, surinkti iš parapijiečių. Miesto valdžios bažnyčia pagalbos nebeprašė.

„Prieš dvejus metus paprašėme, tai buvo paskelbta, kad vos ne rūsį jaunimui bažnyčioje statome. O tie, kas davė, mūsų net neapgynė. Bet čia politika ir mes su ja jau nebeprasidėjome“, – atviravo klebonas.

Klebonas R. Zdanys į naujo altoriaus projektą sudėjo daug savo idėjų.

Tačiau ne tik altorius papuoš vieną gražiausių šventovių Panevėžyje. Prieš dvi savaites bažnyčia naujai perdažyta. Iki kitų metu vasario 16-osios žadama marmuru perkloti visas grindis.

„Grindų, sienų spalvos – viskas bus suderinta su nauju altoriumi. Dabar mūsų bažnyčia bus nebe raudona, kaip žmonės ją vadina, o baltai raudona. Tik baltumas tikinčiuosius pasitiks viduje“, – džiaugėsi kalbintas klebonas.

Laukia pašventinimas

Baltojo altoriaus panevėžiečiai savo mieste sulauks jau šį ketvirtadienį. Į bažnyčią jis iš dirbtuvių atkeliaus išardytas atskirais elementais, bus surinktas į vieną visumą ir, kaip reikalauja senosios taisyklės, sujungtas su pastatu.

Sekmadienį rengiama iškilminga altoriaus konsekracijos ceremonija, per kurią šis grožis bus pašventintas. Per šias iškilmes Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas atliks laukiamą ritualą. Vyks koncertas, šventoriuje ruošiama linksma šventė.

„Laukdami popiežiaus vizito Lietuvoje švęsime kelias nuostabias progas. Kartu minėsime Lietuvos šimtmetį, visos bažnyčios 120 m. konsekraciją bei altoriaus pašventinimą. Altorius papuoš mūsų miestą, džiugins žmones“, – tikinčiuosius atvykti sekmadienį kvietė klebonas.

Nebus išmestas ir senasis šios bažnyčios altorius. Jis turėtų keliauti į Geležių Šv. Juozapo bažnyčią.

Altoriaus projektą rengęs architektas A. Šeibokas vengė plačiai kalbėti apie savo darbo viziją. Ji esą smarkiai pakito tariantis su bažnyčios klebonu ir galutinio varianto pašnekovas dar ir pats nežino. Jį galbūt pamatys savaitgalį, jei dalyvaus konsekracijos iškilmėse.

„Sunku pasakyti, kaip galiausiai viskas atrodys – bus matyti, kai stovės”, – kalbėjo projekto autorius. Tai jam ne pirma pažintis su bažnyčių architektūra. Tačiau sename pastate A. Šeibokas dirba pirmą kartą. Dabar jis gelbsti statant naują bažnyčią.

Ir Panevėžyje architektas darbuojasi nebe pirmą kartą. Čia jis projektavo vienuolyną M. Tiškevičiaus gatvėje bei keletą kitų pastatų.

Apie bažnyčią

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1885 m., konsekruota 1898 m.

1507 m. Nevėžio dešiniajame krante pastatyta pirmoji Panevėžio bažnyčia, įkurta Panevėžio Senamiesčio filija, priklausiusi Ramygalos parapijai. Bažnyčia buvo nedidelė, medinė, dengta lentomis, su bokšteliu ir 3 varpais, turėjo 3 altorius. Netoli bažnyčios pastatyta klebonija ir ūkiniai pastatai, įrengta smuklė, pirtis ir bravoras. 1528 m. nutarta įsteigti parapinę mokyklą, ji minima ir 1775 m. ( 1789 m. neveikė). Savarankiška parapija įsteigta apie 1568 m. 1601 m. bažnyčia jau buvo supuvusi, bažnyčios trobesiai sunykę. 1629 m. Upytės seniūnas Jeronimas Valavičius skundėsi karaliui Zigmantui Vazai, kad bažnyčios nesą, ir prašė padėti ją pastatyti.

Tais pačiais metais bažnyčiai skirti Šilagalio valsčiaus Staniūnų, Stetiškių, Palaukupių (Daukniūnų) dvarai su žmonėmis ir turtu. 1629–1631 m. klebonas Jurgis Tiškevičius pastatė naują medinę bažnyčią, turėjusią 3 altorius. Bažnyčiai priklausė 27 valakai ir 19 margų žemės. 1636 m. karalius Vladislovas Vaza, įrengęs prie Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią, paskyrė jai Panevėžio Senamiesčio ir Ramygalos dvarus. Nuo tada Panevėžio ir Ramygalos klebonais buvo Šv. Kazimiero koplyčios klebonai, o Panevėžyje ir Ramygaloje buvo tik jų viceklebonai. 1655 m. bažnyčia gerokai apgriauta: sulaužyti altoriai, išlaužtos grindys, išdaužyti langai, išnešioti paveikslai.

Bažnyčia kurį laiką buvo paversta kareivinėmis, vėliau ligonine. Apie 1780 m. ji buvo sunykusi ar sudegusi. 1781 m. Vilniaus kapitulos kanauninkas Mikalojus Tiškevičius Nevėžio dešiniajame krante, netoli Naujojo Panevėžio, pastatė naują medinę bažnyčią, į kurią perkėlė parapiją iš Senojo Panevėžio. Bažnyčia turėjo 5 altorius, 14 registrų vargonus. Viceklebonas Pranciškus Čiotkevičius pastatė mūrinę 2 aukštų varpinę, kurioje kabėjo 3 varpai. Bažnyčiai buvo palikta 15 valakų ir 28 margai žemės. Uždarius pijorų bažnyčią miesto centre, parapinė bažnyčia padidinta priestatais iš šiaurės ir pietų. 1860 m. pradėta rūpintis naujos mūrinės bažnyčios statyba.

Vidaus reikalų ministras 1862 m. patvirtino sklypą. Surinkta apie 10 000 rublių, privežta akmenų. Šiaulių matininkas Preisas 1863 m. suprojektavo mūrinę bažnyčią. Prasidėjus sukilimui, klebonas Liudvikas Montvydas 1863 m. apkaltintas politine neištikimybe ir ištremtas į Sibirą (1871 m. grįžo į Kuršą). Bažnyčios statybai surinkti pinigai konfiskuoti. 1866 m. įsakyta iš miesto išvežti bažnyčiai skirtus akmenis. Sklypas parduotas, pinigai atiduoti realinei mokyklai.

1870 m. vėl prašyta leisti statyti mūrinę bažnyčią. Valdžia leido remontuoti senąją, caras sutiko grąžinti konfiskuotus bažnyčios statybai surinktus pinigus. 1875 m. užsakytas naujas parapinės bažnyčios projektas. 1876 m. valdžia leido pradėti statybą senosios bažnyčios sklype (sąmatinė vertė 42 297 rb). Klebono Mykolo Chodoravičiaus rūpesčiu 1877-1885 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. 1887 m. įrengti 23 registrų vargonai. Vietoje laikino altoriaus 1894 m. įrengtas naujas. 1898 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Gasparas Girtautas.

Klebono Juozapo Stakausko iniciatyva 1912 m. bažnyčia išdažyta. Per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją išvežti 4 varpai. 1944 m. bažnyčia apniokota. Po karo ją suremontavo kanauninkas Vladas Butvila, prelato Jono Grabio iniciatyva įsigyti 3 varpai. Prelatas Kazimieras Dulksnys 1957 m. areštuotas ir nuteistas 3 m. pataisos darbų ir 3 m. tremties. Nuo 1970 m. klebonavo monsinjoras Jonas Juodelis. Jis pastatė kleboniją.

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• #altorius
• #bažnyčia
• #Panevėžys
• #projektas
• #Romualdas Zdanys