DELFI nuotr.

Baltijos kelias – nepakartojama gyvenimo ir istorijos akimirka

Minint vieną didingiausių Lietuvos istorijos epizodų – Baltijos kelio 28-ąsias metines, tris Baltijos tautas sujungęs įvykis prisimenamas su pasididžiavimu: sovietinės santvarkos įbaugintiems žmonėms reikėjo didelės drąsos išeiti į gatves.

Tačiau, pasak istoriko Juozo Brazausko, lietuvių, latvių ir estų susikabinimo už rankų dėl laisvės pradžia buvusi porą metų anksčiau. Baltijos kelio pradžia laikomas 1987 m. mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Jį uždraudė sovietinė valdžia.

„Baltijos kelio idėja prasidėjo nuo viešo Ribentropo-Molotovo pakto paskelbimo prie A. Mickevičiaus paminklo. Žmonėms reikėjo drąsos ateiti, susirinkti“, – sako J. Brazauskas.

Kai kas į mitingą rinkosi nešini anų laikų tinkliniais krepšiais – taip saugumiečiams bandė dumti akis, esą užsukę atsitiktinai, tarsi pakeliui iš parduotuvės.

Solidarumo žygdarbis

J. Brazauskas pamena Baltijos kelyje stovėjęs su žmona ir vaikais miesto centre, Vasario 16-osios ir Smėlynės g. sankryžoje. Vaikams didžiausią įspūdį paliko krentančios gėlės iš praskrendančių lėktuvų, o J. Brazauskui, kaip ir dar už rankų susikibusiems beveik 3 mln. lietuvių, latvių ir estų, tai buvo nepakartojama gyvenimo ir istorijos akimirka.

„Niekas netikėjo, kad žmonės susirinks į Baltijos kelią nuo Vilniaus iki Talino paminėti gėdingas Ribentropo-Molotovo pakto metines. Tai buvo drąsus Baltijos tautų solidarumo žygdarbis“, – sako istorikas.

Anot jo, gyva žmonių grandinė, sujungusi tris sostines, yra pasaulinės reikšmės įvykis, nes sukviesti tris Baltijos tautas į žygį ir parodyti Sovietų Sąjungai, kad žmonės vieningi ir siekia nepriklausomybės, anais laikais buvo neįtikėtinai drąsu.

„Kada nepriklausomybė bus atkurta, reikėjo luktelėti, tačiau pirmasis bandymas pasakyti, kad norime būti laisvi, reikalavo didelio žmonių pasiryžimo ir vienybės“, – mano J. Brazauskas.

Gąsdinimams nepasidavė

Pasak J. Brazausko, sukviesti tokią minią į Baltijos kelią buvo iššūkis: mobiliųjų telefonų nebuvo, ryšys buvo kontroliuojamas, o viešojo transporto sistema nebuvo gerai išplėtota. Visgi gyventojai buvo labai sąmoningi, organizuoti bei ryžtingi.

„Žmonės buvo įbauginti. Gąsdindavo tiek saugumas, tiek partijos aktyvistai, aiškinę, jog tokie kovotojai pražudys save ir kitus. Ir vis dėlto tauta nepabūgo“, – pasakojo istorikas.

Anot jo, išsivadavimas iš okupacijos buvo labai sudėtingas procesas – žmonių sąmonės prabudimas neatsirado per vieną dieną. Kentėjusieji represijas, trėmimus suprato laisvės kainą, o sovietmečiu gyvenusiesiems gerai ateinantis laisvės gūsis kėlė didelę baimę.

„Valstybinė nomenklatūra buvo iš tikrųjų išsigandusi, nes bijojo prarasti savo įtaką, gerą gyvenimą“, – sako J. Brazauskas.

Naujoji rykštė – egoizmas

Paklaustas, ar Lietuvoje kada nors dar galėtų būti pakartota tokia akcija, J. Brazauskas neneigia, kad toks dalykas jau nebeįvyks.

„Solidarumo akcijos galėtų pasikartoti, tačiau tokio masto įvykis jau neįmanomas, juk nepriklausomybė jau atkurta“, – sako istorikas.

Anot jo, žmonės, kuriems brangi nepriklausomybė ir laisvė, ilgisi Sąjūdžio dvasios, valdžios ir tautos sugyvenimo. Tačiau J. Brazauskas neslepia matantis ir neigiamų dalykų.

„Dabar dažnas galvoja apie save, o tuo metu visi galvojo apie tautą. Žmonės tapo egoistiški, todėl ir išnyko vienybė“, – sako istorikas.

Baltijos kelio sukakčiai paminėti Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka ir Kraštotyros muziejus surengė gyvosios istorijos konferenciją „Į laisvę – kelias ir šalikelės“.

Konferencijoje pranešimus skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas Rytas Narvydas, Latvijos Vidžemės taikomųjų mokslų universiteto dr. Gatis Krūminis, Lietuvių kalbos instituto dr. Asta Mitkevičienė, istorikas, mokytojas ekspertas Juozas Brazauskas, M. Romerio universiteto doc. dr. Povilas Aleksandravičius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventas Antanas Terleckas.