-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Daugiau nei pusantro šimto įvairiausių dekoratyvinių balandžių šeimininkas Zigmantas Andrijauskas šypsosi: tai liga, nuo kurios nėra vaistų.
Šiuos sparnuočius jau keturis dešimtmečius laikantis panevėžietis tokiu pomėgiu užkrėtęs ir savo atžalas.
Nors įprasta geriausiais žmogaus draugais laikyti keturkojus, tačiau balandžiai, anot jų augintojo, tikri kompanionai ir ištikimi draugai. O jų burkavimas Zigmantui – tarsi meditacija.
Pasipūtę it povai, uodegas išskleidę tarsi vėduokles, plunksnas susigarbanoję karakuliniai, kojas lyg pentinais ar plunksnų perukais pasidabinę plunksnuočiai – kone dvylika balandžių rūšių kelia sparnus Z. Andrijausko rankomis suręstoje balandinėje prie pat „Ekrano“ marių.
Čia pat savo spalvotą uodegą pučia ir fazanų porelė.
Zigmantas pasakoja dekoratyvinius balandžius laikantis nuo septynerių metų.
Šiuo užsiėmimu jį sudomino dėdės, taip pat auginę šiuos paukščius.
„Tai liga, nuo kurios nėra vaistų. Tie, kas pabando, negali sustoti. Pasitaiko, kad nėra nuotaikos, tai ateinu į aptvarą, pabūnu šalia, pasiklausau balandžių burkavimo ir išeinu lyg po kokio terapijos seanso“, – šypsosi balandžių augintojas.
Taikieji balandžiai ne tik meiliai burkuoja, bet ir mėgsta pasipešti.
Atėjus laikui poruotis, meilės serenadas keičia kovos dėl antrosios pusės.
Anot Z. Andrijausko, balandžiai, kaip ir žmonės, ne visada porą išsirenka visam gyvenimui.
Bet su kuo poruotis, dažniausiai parenka pats Zigmantas.
Paukščių augintojo teigimu, jeigu leistų porą rinktis patiems, ilgainiui turėtų visą būrį, kaip pats sako, hipių.
O jo tikslas – išsaugoti dekoratyvinių balandžių veisles.
Todėl pavasariais jo laukia didžiausias darbymetis – atskirti ir atskirai apgyvendinti skirtingų veislių atstovus.
„Jeigu pradės poruotis kas su kuo, jaunikliai neturės vertės – bus kaip laukiniai balandžiai. Kartais nutinka, kad kai kurie sparnuočiai lieka be porų, tuomet leidžiu patiems rinktis, bet jų kiaušinius sunaikinu, o pakišu kitų mamų, neturinčių kantrybės tupėti ant kiaušinių. Balandžiai neatskiria, kad tai ne jų jauniklis, ir užaugina kaip savą. Kartais tenka gudrauti“, – pasakojo Z. Andrijauskas.
Balandžiai paprastai uoliai rūpinasi savo atžalomis, tačiau kai kurių veislių paukščiai gana sunkiai pratęsia savo giminę.
Ir Zigmanto būryje yra sparnuočių, kurie jau kelerius metus nesugeba padėti nė kiaušinuko.
„Kai kurios rūšies balandžiai dėl streso pakeitus vietą visai nededa kiaušinių. Kuo mažiau rūšių, tuo mažiau vargo, bet jeigu bus viena rūšis, irgi neįdomu“, – kalbėjo balandžių augintojas.
Visgi didžiausias rūpestis ne jauniklių vengiantys išperėti plunksnuočiai, o netikėti priešai.
Ne taip seniai į Zigmanto numylėtinių aptvarą įsisuko kiaunė.
Nelaboji sušlamštė visus penkiolika spalvotųjų fazanų kiaušinių, tad pagausinti fazanų šeimynos šiemet jau nebeteks.
O prieš kurį laiką į balandinę buvo įnikusios žiurkės. Jos išpjovė nemažą būrį balandžių. Nors panevėžietis paukščius bando apsaugoti naktį palikdamas šviesą, tačiau ir tai negelbėjo.
„Kai kiaunės ar žiurkės pasidarbuoja, atrodo, mesiu viską, daugiau nebeauginsiu. Bet tik pasiguodžiu bičiuliams, sergantiems tokia pat liga, ir vėl turiu naujų sparnuočių“, – pasakoja Z. Andrijauskas.
Šeimininkui nemažai streso jo augintiniai sukelia nusprendę įkvėpti laisvės.
Zigmantas pasiskraidyti paleidžiantis tik sportinius balandžius. Kad ir kur jie nuskristų, vidinė navigacija visuomet parveda namo.
Tačiau kiti dekoratyviniai balandžiai neturi tokio gero kompaso.
„Net ir šią savaitę turėjau bėglių. Tik nutaikė progą, kad durys atsivėrė, ir – „adios amigo“. Dažniausiai grįžta po gastrolių, bet jeigu koks vanagas pasitaiko kelyje, baigta. O jų čia labai daug. Net pačiame Panevėžio centre gyvenantis pažįstamas balandžių augintojas guodėsi, kad net ir ten atskrenda šitas plėšrūnas“, – atsidūsta balandininkas.
Kiek kainuoja balandžių auginimas, Z. Andrijauskas nė neskaičiuoja.
Kaip pats sako, paskaičiavus ir pačiam gali baisu pasidaryti.
Kita vertus, visi malonumai kainuoja. Jeigu galimybės leis, Zigmantas labai norėtų savo balandžių ūkį plėsti, mat dar pernai turėjo kone dvigubai daugiau paukščių.
Porelė dekoratyvinių balandžių, priklausomai nuo jų veislės, kainuoja nuo 20 iki 100 eurų.
„Kol neįsisuko nekviesti svečiai, turėjau per 250 balandžių. Reikia saugotis ne tik kiaunių, žiurkių ar vanagų, bet ir dvikojų plėšrūnų. Pernai kažkas net gamtos apsaugą man iškvietė, neva netinkamai prižiūriu savo paukščius. Aplinkosaugininkai pažeidimų nenustatė, bet akivaizdu, kad kažkam užkliuvo mano balandžiai“, – kalbėjo paukščių mylėtojas.
Jis svarsto, kad tikriausiai be paukščių gyventi jau nebegalėtų.
Gyvenimas taip susiklostė, kad prieš šešetą metų iš Kelmės rajono vyras atvyko į Dembavą Panevėžio rajone.
Žinomas Lietuvos dainininkas už priežiūrą čia jam užleidęs savo senelių namus.
Dabar sodyboje ant marių kranto glaudžiasi ne tik pats Z. Andrijauskas, bet ir nuo karo baisumų pabėgusi penkių asmenų ukrainiečių šeima.
Prieš atsikraustydamas į Dembavą, Zigmantas visus augintus paukščius paliko savo vaikams, tačiau netrukus pajuto atsivėrusią didžiulę tuštumą.
Nuo pat vaikystės su balandžiais augęs vyras netrukus ir naujuose namuose susirentė balandinę.
Dėl artrito pažeistų rankų sąnarių jis negali imtis daugelio darbų, todėl paukščiai – didžioji gyvenimo aistra ir variklis.
„Balandžius palikau vaikams, bet po truputį ir pats įsiveisiau naujų. Nebemokėčiau be jų gyventi. Kartais su jais pavargstu. Statydamas aptvarą susižalojau ir rankos pirštus, bet ko dėl savo malonumo nepadarysi“, – šypsosi Zigmantas, rodydamas sužalotus pirštus.
Z. Andrijauskas savo pomėgiu sudominęs ir vaikus.
Jo buvusi mylimoji, su kuria susilaukė dviejų vaikų, turėjo dar šešias atžalas.
Nors pora pasuko skirtingais keliais, dabar paukščius augina ne tik abu biologiniai Zigmanto vaikai, bet ir du iš šešių įvaikių.
„Gal tai iš kartos į kartą perduodama liga“, – juokiasi Z. Andrijauskas.
Paukščių mylėtojas viliasi, kad ir daugiau jaunų žmonių pamėgs dekoratyvinius balandžius.
Todėl jis mielai priima visus smalsuolius, užsukančius į jo paukščių pilną sodybą.
Neretai čia apsilanko ir vaikų ekskursijos.
Ir išties – dažnam sunku atplėšti akis nuo paukščių aptvaro.
Čia, kaip ir žmonių gyvenime, pačios įvairiausios situacijos: nuo meilės šokių iki santykių aiškinimosi.
Tikriausiai ne veltui balandžiai laikomi meilės simboliu.
Z. Andrijauskas tikina, kad jo augintiniai nėra mėgėjai krėsti šunybių, nors ne kartą jiems pasitaikė „pašventinti“ savo globėją. Vos įėjęs į aptvarą Zigmantas pajuto, kad boluoja balta dėmė ant drabužių ar plaukų.
Balandininkas sako per tiek metų jau pripratęs prie tokių staigmenų. Juk sakoma: jeigu paukštis apdergė, būsi laimingas.
„Paukščių auginimas nėra lengvas užsiėmimas, gal todėl tai daugiau vyrų pomėgis. Tačiau man tai didžiulis malonumas – galėčiau stebėti ir stebėti juos. Tai suteikia daug gerų emocijų, padeda nuvyti blogas mintis, sumažina stresą“, – tvirtino Z. Andrijauskas.
