Bakainių piliakalnio grožis ypač atsiskleidžia pavasarį – pievoms pražydus, paukščiams sugrįžus. T. ŠIAUDINIO nuotr.

Ant Bakainių piliakalnio – istorijos ženklai

Ant Bakainių piliakalnio – istorijos ženklai

Tarp trisdešimties pačių įspūdingiausių Lietuvos piliakalnių – ir Krekenavos regioninio parko puošmena Bakainiai.

Net pati lakiausia vaizduotė vargiai atkurtų kadaise čia šurmuliavusio gyvenimo scenas. Per daug šimtmečių prabėgo nuo to laiko, kai netoli Krekenavos, dabartinio parko teritorijoje, stūksojusi didžiulė pilis buvo pilna gyvybės.

Piliakalnių metai

Istorikai mano ant Bakainių piliakalnio stovėjus Eigintų pilį, 1372 metais sudegintą kryžiuočių.

Jokių svarių šį faktą patvirtinančių duomenų nėra. Manoma, kad maždaug nuo tada aktyvus gyvenimas šioje vietovėje ir baigėsi.

Iki šių dienų išlikęs tik nepaprastai įspūdingas, dar Lietuvos valstybės gimimą menantis

piliakalnis, retkarčiais iš žemės gelmių iškeliantis vieną kitą buvusios didybės įrodymą. Molio šukę, žiedą, įrankio ar buities reikmens detalę.

Iš tiesų įspūdingo dydžio piliakalnis rodo, jog čia turėjo būti neeilinė vieta – gal net Upytės žemės centras.

Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė pasakoja, kad Bakainių piliakalniu domėtasi ir anksčiau. Yra žinoma, kad 1841 metais piliakalnį kasinėjo generolas Vladimiras Siversas, 1898 metais – A. E. Malmgrenas. Bet radinių jie neaptiko.

20 amžiaus pradžioje šią vietovę tyrinėjo idėjos apie čia buvusią didikų Eigintų pilį autorius Liudvikas Kšivickis. Jo nuomone, Bakainių piliakalnyje galėjo būti Hermano iš Vartbergės kronikoje minima Sasų žemės pilis.

1968 metais žvalgomuosius tyrimus atliko Lietuvos istorijos institutas. Tirta pilies aplinka ir šiais laikais.

Nors visas savo paslaptis Bakainių piliakalnis kažin ar kada nors atskleis, besidomintiems savo krašto istorija čia apsilankyti tiesiog būtina.

Tuo labiau kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba išrinko 30 išskirtinių piliakalnių, esančių Lietuvos saugomose teritorijose. Tarp jų ir Bakainių piliakalnis, Krekenavos regioninio parko dalis.

„O štai šis kalnas, pasak padavimo, supiltas buvusio mūšio vietoje. Kai tame mūšyje žuvo vadas, žmonės nešė kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylė didelį kalną.“

A .Kavaliauskienė

Krekenavos regioninio parko direktorė

Keliavimo sezonas dar tik prasideda ir 2017-uosius, Seimo paskelbtus Piliakalnių metais, pats tinkamiausias būdas paminėti – dažniau įtraukti piliakalnius į savo kelionių po Lietuvą maršrutus.

Žinoma, visus Lietuvos piliakalnius aplankyti būtų gana sudėtinga. Jų šalies teritorijoje yra daugiau kaip 900, be to, didelė jų dalis tiesiog nepritaikyti lankyti.

Ir Bakainių piliakalnis visu savo grožiu lankytojams atsivėrė palyginti ne taip seniai – anksčiau stūksojo krūmais, šabakštynais apžėlęs ir nežinančiajam net įtarti nebuvo įmanoma, kas slypi šioje neprieinamoje vietovėje. Dabar piliakalnis sutvarkytas, žvilgsniams atvertas, į jį nutiestas privažiavimo kelias, o 2010 metais regioninio parko direkcija prie piliakalnio įrengė automobilių stovėjimo aikštelę.

Parko perlas

Bakainių piliakalnis lankytojus pasitinka visa savo didybe. Jos negali perteikti nei nuotraukos, nei aprašymai ir net filmuota medžiaga. Reikia pačiam, papėdėje palikus visas nūdienos mintis bei rūpesčius, lėtai kilti pylimo šlaitu, stebėti atsiveriančius vaizdus ir jausti piliakalnio gyvybės pulsavimą.

Iš trijų pusių Liaudės upės apsuptas, iš šiaurės pylimo saugomas, stačiais šlaitais įrėmintas piliakalnis su savo pylimais, priešpiliu ir papiliu vienu žvilgsniu neaprėpiamas. Jis didžiulis ir didingas.

Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė pabrėžia, kad Bakainių piliakalnis yra viena iš įspūdingiausių parko vietų. „Tai mūsų perlas“, – sako ji.

Apžiūrėti piliakalnio atvykus tuo metu, kai Liaudės pakrantės baltuoja ievų žiedais, visa teritorija nugeltusi pienėmis, o smaragdinė pirmosios žalumos skara nuklojusi kalvas, atsiveria visas vietovės grožis.

Alma Kavaliauskienė. T. ŠIAUDINIO nuotr.

Alma Kavaliauskienė. T. ŠIAUDINIO nuotr.

Piliakalnio kompleksas – pilies kalnas su dviem priešpiliais ir apsauginiais pylimais. Priešpilio aikštė lygi, trapecinė, jos galuose – pylimai. Pietiniame priešpilio šlaite yra terasa, kuria greičiausiai ėjo kelias. Juo buvo patenkama prie piliakalnio pylimo galo į priešpilį ir pilį.

„O štai šis kalnas, pasak padavimo, supiltas buvusio mūšio vietoje. Kai tame mūšyje žuvo vadas, žmonės nešė kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylė didelį kalną“, – pasakoja A. Kavaliauskienė.

Daugiau padavimų apie šią vietovę, regis, ir nėra išlikę.

O štai faktai: 2012 metais tyrėjas Mantas Daubaras atliko Bakainių piliakalnio su priešpilniu detaliuosius archeologinius tyrimus. Jo manymu, tikrasis piliakalnis yra priešpilio teritorijoje – jo forma yra taisyklingai keturkampė, o šiaurinis ir pietinis šlaitai neabejotinai padaryti statesni.

Priešpilis ir papilis buvo apgyvendinti ir pradėti naudoti nuo X–XI amžiaus. Priešpilio teritorijos rytinėje dalyje buvo gyvenama X–XIV amžiuose, o XIV amžiuje priešpilio pylimas buvo sustiprintas akmenų grindiniu. Po XIV amžiaus žmonių veikla priešpilio teritorijoje nunyko.

Papilio teritorijos pakraščiuose I tūkstantmetyje ir II pradžioje stovėjo vienokios ar kitokios paskirties statinių.

Tyrėjas sakė, jog jį stebino santykinai trumpas piliakalnio komplekso naudojimas. O juk siekiant jį įtvirtinti buvo atlikti didelio masto žemės įtvirtinimų formavimo darbai.

Tyrinėjant aptikta iš nedidelių lauko rieduliukų sudėtas grindinys, XIV amžiui būdingas žalvarinis žiedas, molinis verpstukas, įvairių smulkių radinių, – jie saugomi Kėdainių krašto muziejuje.

Susirenka švęsti

Keletą kartų metuose – per Jonines, Mindaugo karūnavimo, Baltų vienybės dieną, Bakainių piliakalnis atgyja. Čia vyksta vietos bendruomenės renginiai: suvažiuoja žmonės, dainuoja, linksminasi, pilies kalne suliepsnoja šventiniai laužai.

Bakainių piliakalnis yra Kėdainių rajone, Surviliškio seniūnijoje. Tad Kėdainių kultūros centro Surviliškio skyrius ir rūpinasi renginių organizavimu. Ypač visiems patinka Bakainių piliakalnio papėdėje kasmet Valstybės dienos proga rengiama folkloro, liaudiškos muzikos ir amatų šventė „Po vasaros dangum“.

Bakainių piliakalnis – respublikinės reikšmės archeologinis paminklas, ypač mėgstamas Surviliškio krašto gyventojų ir jų svečių.

Dabar, kaip sako A. Kavaliauskienė, piliakalniu domisi vis daugiau žmonių. Ir ne tik iš parko teritorijoje esančių Panevėžio bei Kėdainių rajonų. Lankytojai atvyksta iš visų Lietuvos kampelių – Klaipėdos, Vilniaus, net iš kitų šalių.

Iš trijų pusių Liaudės upės apsuptas, iš šiaurės pylimo saugomas, stačiais šlaitais įrėmintas Bakainių piliakalnis su savo pylimais, priešpiliu ir papiliu vienu žvilgsniu neaprėpiamas. T. ŠIAUDINIO nuotr.

Iš trijų pusių Liaudės upės apsuptas, iš šiaurės pylimo saugomas, stačiais šlaitais įrėmintas Bakainių piliakalnis su savo pylimais, priešpiliu ir papiliu vienu žvilgsniu neaprėpiamas. T. ŠIAUDINIO nuotr.

Žmonėms įdomu visas Krekenavos regioninio parko įdomiausias vietas pamatyti, su viskuo susipažinti. Be Bakainių piliakalnio, parko teritorijoje yra dar dvi svarbios vertybės – kultūros paminklai. Tai Upytės piliakalnis – Čičinsko kalnas, ir Barinės kapinynas.

Šis kapinynas įdomus tuo, kad jame žmonės buvo laidojami kartu su žirgais. Dar 1981–1982 metais Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologinė ekspedicija kasinėjo šį Barinės kaimo kapinyną. Nustatyta, kad šiaurinėje kapinyno dalyje X–XII amžiuje mirusieji laidoti kartu su žirgų aukomis. Pietinėje dalyje mirusieji laidoti XIII–XV amžiuje.

Kasinėjant rasta apsauginių, plokštinių segių, žiedų, stiklo ir gintaro karolių, kamanų, žalvario svarelių, geležinių peilių ir kitko. Radiniai saugomi Panevėžio kraštotyros muziejuje.

Dabar kapinynas, jeigu ne stovintis ženklas, bylojantis, jog tai kultūros paminklas, niekuo neišsiskirtų iš kitų pamiškės vietovių. Pro šalį vingiuoja kelias, siūruoja medžiai, žaliuoja žolė, kai kur matyti iškilę kauburėliai.

O iš tikrųjų čia, kaip ir daugelyje Lietuvos vietų, kiekviena žemės pėda slepia buvusius gyvenimus, istoriją, paveldo turtus.

Po rajoną pasižvalgius

Paskelbti Piliakalnių metai suteikia progą atidžiau pažvelgti į Lietuvos praeitį, pasidomėti istorija.

Piliakalnių – taip vadinami kalnai ar kalvos, kur stovi ar stovėjo pilis, – ko gero, yra kiekvieno rajono teritorijoje.

Piliakalniai labai skirtingi ir išore, ir vidine struktūra, kai kurie atrodo tarsi paprastos kalvos, kiti ryškūs, gerai matomi, išsaugoję pylimus ar net pilių liekanas. Jie skirstomi pagal etninį principą – kiekvienai baltų genčiai būdingi saviti piliakalnių bruožai. Piliakalniai labai svarbūs, juk jie lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės.

Atsirado jie apie 1000 m. pr. m. e. ir yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Kitose, netgi kaimyninėse etninėse grupėse ir tautose piliakalniai nebuvo paplitę, nes dažniausiai pakako gamtinių medžiagų mūrinėms pilims statyti.

Panevėžio rajone taip pat galima aplankyti ne vieną piliakalnį.

Be Bakainių, garsus ir Upytės piliakalnis, dar Čičinsko kalnu, o kartais Tarnagalos vardu vadinamas.

Piliakalnis įrengtas Vešetos pelkių, kurios melioracijos nusausintos 1930–1931 metais, dalyje. Šio kalno legendą apie nedorą, žmones kankindavusį, su niekuo nesiskaičiusį ir net į bažnyčią su žirgu įjodavusį poną Čičinską žino visi. Žino ir tai, kad tas ponas buvo Perkūno nutrenktas, o jo dvarą žemės gelmės prarijo. Net septynerius metus, sakoma, dvaras smigo ir visą tą laiką, o kai kas sako, kad retkarčiais dar ir dabar, iš ten girdėjo gaidžius giedant ar šunis lojant.

A. Kavaliauskienė sako, kad Panevėžio rajone dar yra Baimainių piliakalnis. Jis Krekenavos seniūnijoje, į šiaurę nuo Vilkų kaimo.

Baimainių piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Liaudės dešiniajame krante, prie santakos su bevardžiu upeliu. Šį piliakalnį 1968 metais taip pat žvalgė Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Dar yra Kiūčių piliakalnis – Kiūčių kaime, prie Lėvens kairiojo kranto. Dar vadinamas Minakalniu.

Didelė kalvos dalis suardyta prieš maždaug 60 metų čia kasant žvyrą. Tuomet buvo rasta žmonių kaulų, žalvarinė apyrankė, akmeninis kirvukas. 1960 metais piliakalnis buvo apsodintas medžiais.

Piliakalnio žvalgomieji archeologiniai tyrimai buvo atlikti 1986 metais. Tuomet rasta keramikos, kitų radinių. Manoma, kad šis piliakalnis naudotas I tūkstantmečio pirmoje pusėje.

Naujamiesčio seniūnijoje yra Papušių piliakalnis. Jis įrengtas Nevėžio kairiojo kranto kyšulyje, suformuotame jo senvagės. Specialistai teigia, kad pylimas galėjo juosti visą piliakalnio aikštelę, tačiau iš dviejų pusių jis buvo nuplautas Nevėžio.

Papušių piliakalnis apaugęs pušimis ir krūmais. Šį piliakalnį 1938 metais tyrė Vytauto Didžiojo karo muziejus, o 1968 metais žvalgė Lietuvos istorijos institutas.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų