A. Guoko nuotr.

Aurelijos laimės kamuoliukai ridena Naujuosius metus

Aurelijos laimės kamuoliukai ridena Naujuosius metus

Žiurkė ir jos plika ilga uodega ne vieną priverčia nusipurtyti, o kartais net spygtelėti iš baimės, bet šiuos gyvūnus auginanti panevėžietė Aurelija Seilienė kitokio augintinio namuose nė neįsivaizduoja. Šie gyvūnėliai – protingi, dresūrai lengvai pasiduodantys, žaismingi, labai smalsūs ir savo tikslo atkakliai siekiantys graužikai. Tokie galbūt ateis ir 2020-ieji – Žiurkės metai.

Panevėžio dailės galerijos Keramikos paviljono vedėja ir direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Aurelija Seilienė į savo darbovietę retkarčiais ateina ne viena. Būna dienų, kai meno reikaluose jai smagiai talkina dekoratyvinės žiurkės.

„Iš tiesų kartą kitą teko jų atsinešti ir į darbą. Taip būna, kai žiurkės serga ir ruošiuosi vežti pas veterinarą – prieš medicininę apžiūrą jos manęs laukia darbo kabinete, Dailės galerijoje“, – šypsosi Aurelija.

Jos augintiniai ir pasakojimai apie žiurkių nuotykius namuose jau tapo legenda tarp bendradarbių. Ir niekas galerijoje nebejaučia baimės tokioms aštriadantėms, švelniakailėms kolegėms.

Šiuo metu A. Seilienė augina dvi žiurkes Puiką ir Smiltę. Graužikus prieš trejus metus pamilusi moteris vienu metu jų turėjo net keturis, tačiau su tokiu skaičiumi judrių keturkojų buvo nelengva tvarkytis.

„Daugelis galvoja, kad tai toks pat ramus graužikas kaip laboratorinė pelė ar žiurkėnas, kurie mėgsta tūnoti vienumoje ir visą dieną miega. Iš tiesų žiurkės, kaip ir šuniukai, yra labai judrūs, bendrauti mėgstantys, šeimininko dėmesio reikalaujantys, be galo smalsūs ir viskuo besidomintys gyvūnai“, – teigia šių smarkuolių augintoja.

Ne visos dekoratyvinės žiurkės pilkos ir su ilga plika uodega – pagal kailiuko, akių spalvą ar ausyčių formą jos skirstomos į įvairias veisles.

Nemėgsta vienatvės

Anksčiau ir Aurelija augindavo žiurkėnų, pelyčių, bet vieną dieną parsinešusi namo žiurkę, kitokio gyvūno draugijos nebepageidauja. Tiesa, neseniai panevėžietė įsigijo šunį, bet jo prie savo mažųjų išdykėlių neprileidžia.

„Žiurkės gali gyventi ir su šunimi, ir net su kate, bet prie šių gyvūnų jas reikia po truputį pratinti. Bijau išgąsdinti savo mažyles ir su naujakuriu kol kas nepažindinu. Tačiau žiurkės visiškai nesugyvena su kitais graužikais bei paukščiais – tokia draugystė baigiasi vienų ar kitų mirtimi“, – apie savo numylėtinių auginimo ypatumus pasakoja Aurelija.

Anot jos, stebėdama savo žiurkes susidūrė su ne vienu mitu. Anot jos, šių keturkojų negalima auginti vienų – jie turi gyventi bent jau poroje.

„Žiurkės gyvena kaimenėmis, jos nemėgsta vienatvės. O pas mus vis dar nuo seno galvojama, kad tokį gyvį galima narve laikyti vieną“, – įspėja A. Seilienė.

Jos mažylės kartu miega, kartu dūksta, prisigalvoja įvairiausių išdaigų, o kartais ir pasimuša. Triukšmingesni konfliktai dažniausiai pasitaiko tarp patelių. Berniukai, pasak Aurelijos, daugiau tinginiai ir mėgsta sočiai paėdę pamiegoti. Tuo metu žiurkių mergaitės turi šimtus reikalų, jos gerokai daugiau laiko skiria žaidimams, kurie retkarčiais baigiasi net triukšmingesnėmis valdžios dalybomis.

„Gal todėl tos moterys, kurios kovoja dėl geresnės vietos ir statuso, kartais pavadinamos žiurkėmis“, – juokiasi A. Seilienė.

Tačiau daugiausia, anot jos, šie augintiniai visgi rodo švelnumą. Aureliją ryte žiurkės pasveikina smagiais šuoliukais iš narvelio, o vakare, vos pašauktos pirštų barbenimu, sulekia iš visų kambario kampelių pasisveikint. Gavusios progą, augintinės lipa ant šeimininkės kelių ir meiliai apsivynioja uodegėle jos ranką.

O didžiausias jų meilės prisipažinimas – pasikutenimas. Žiurkės dažnai viena kitai kedeną kailiuką, o kai būna labai geros nuotaikos, šiuo malonumu apdovanoja ir dvikojį draugą.

Būtina protinė veikla

„Dar vienas mitas, esą su žiurke nėra ką veikti. Iš tikrųjų tai labai protingas gyvūnas ir jam būtina protinė veikla, kad jaustųsi gerai, nepradėtų graužti, kas pakliūva. Aišku, išvengti nuostolių auginant žiurkę nepavyktų, nes tai graužikas ir jam natūraliai norisi graužti, bet reikia saugoti daiktus ir duoti augintiniui darbo“, – pataria A. Seilienė.

Nors aštriadantes galima išmokyti įvairiausių triukų: nuo virvės traukimo iki kamuoliuko ridenimo, Aurelija kol kas kailiuotųjų draugių nedresuoja. Tiesiog duoda joms popierėlių paplėšyti, kačių žaisliukų, o žiurkės tokiems žaidimams atsiduoda su didžiausia aistra.

O jei kas joms labai patinka, nesiliauna ištisas dienas.

„Viena mano žiurkė išmoko atsidaryti narvelio duris – paprasčiausiai stumdė stumdė, kol pavyko. Po to, kad ir ką dėjau ar rišau, visą naktį grotos drebėdavo nuo pastangų vėl pasiekti laisvę“, – pasakoja A. Seilienė.

Viena jos mažoji bičiulė buvo įsigudrinusi į savo guolį vieną po kitos neštis stalo serviravimo servetėles. Nešė diena po dienos, kol sugalvojo palengvinti Sizifo darbą – susuko servetėles į kamuoliukus ir šitaip tikslą pasiekė paprasčiau.

„Anksčiau žiurkes pasilakstyti paleisdavau tik ant sofos, nuo jos mažės pačios nenulipdavo. Bet atsirado kaimenėje naujokė ir parodė visom laisvę – išmokė pasiekti grindis. Dar viena mano žiurkė išauklėjo kitas gamtinius reikalus atlikti tik tam skirtoje narvo vietoje – pridaro, žiūrėk, kur ir neša viską į savo tualetą“, – neįtikėtinus bei smagius gyvūnėlių auginimo nuotykius pasakojo jų šeimininkė.

Aurelijos žiurkės net ir savo vardus žino bei į juos reaguoja.

Jautrios ligoms

Dar viena klaida, kurią dažnai daro žiurkes auginti panorę žmonės, Aurelijos teigimu, netinkamos apgyvendinimo sąlygos. Šiems graužikams reikalingas gana nemažas narvas su visa pramogų įranga.

„Joms reikia erdvės – mažo narvelio, kaip pelytei, žiurkei tikrai neužtenka. Pas mane jos turi ir savo guoliukus, ir hamakus, ir sūpuokles, narvas tęsiasi per kelis aukštus. Netinka medinė įranga, nes joje ilgam lieka augintinio šlapimo kvapas. Kraiką joms geriau naudoti kukurūzinį ar lapuočio medžio, nes spygliuočio erzina augintinių kvėpavimo takus. Grindys negali būti grotuotos – sukelia kojyčių odų ligas“, – vardija A. Seilienė.

A. Seilienė vienu metu augino net keturias žiurkes.

Apskritai, pasak jos, žiurkės labai jautrios ligoms. Jos itin bijo skersvėjo, per jį net gali susirgti plaučių ligomis.

„Pirmą kartą į rankas paėmiau švirkštą, kai mano žiurkė susirgo plaučių uždegimu – teko leisti antibiotikus ir visus kitus preparatus“, – prisimena Aurelija.

Susirgus tokiam gyvūnui Panevėžyje padėti gali tik viena veterinarijos gydytoja, kartais tenka pasiekti ir Vilnių. O ir medicininės paslaugos egzotiniam augintiniui atsieina nepigiai.

Žiurkės amžius itin trumpas – nors teoriškai ji gali gyventi iki 3–4 metų, paprastai nugaišta sulaukusi tik pusės tiek. Todėl, pasak A. Seilienės, auginant šiuos gyvūnus tenka priprasti prie greitų išsiskyrimų.

„Liūdna, bet žiurkės greit sensta, serga ir ilgai negyvena. Daugiausia pas mane augintinė ištvėrė kiek daugiau nei dvejus metus. Tik laukinės žiurkės tokios gajos, o dekoratyvinė – išvesta veislė ir ją kamuoja įvairūs augliai, vėžinės ligos. Nuo jų dažniausiai šie keturkojai ir gaišta, o jei nenori matyti gyvūno kančių – kartais belieka užmigdyti“, – konstatuoja augintoja.

Lietuvoje neveisiamos

Vienu metu, anot Aurelijos, dekoratyvinės žiurkės, kaip invazinės rūšies, Europa norėjo atsikratyti, todėl šie gyvūnai buvo dingę iš parduotuvių, sumažėjo jų augintojų. Dabar Lietuvoje vėl galima lengvai nusipirkti tokį graužiką prekybos centruose, o specialių jų veislynų lietuviai neturi.

„Žiurkės dažniau veisiamos masiškai kaip kitų gyvūnų maistas, o dekoratyvinių, skirtų auginti, Lietuvoje niekas specialiai neveisia. Aš saviškes vežiausi iš Latvijos, tokių vietų galima rasti Lenkijoje. Tai nėra pelningas verslas – reikalavimai veislinei dekoratyvinei žiurkei dideli, o ją nusipirkti parduotuvėje galima ir už 5 eurus“, – pasakoja A. Seilienė.

Tačiau parsinešus pigią žiurkę iš artimiausio prekybos centro, anot jos, nežinai, ką gausi. Čia dažnai patelės su patinėliais laikomi kartu, gyvūnams trūksta socializacijos, todėl nenuostabu, kad pakliuvę į svetimas rankas jie ir krimsteli į pirštą.

„Maniškės nesikandžioja, nes prižiūrimos tinkamai. Paskutines žiurkes pirkau netgi su dokumentais, kur įrašyta jų veisimo istorija. Tiesa, šių gyvūnų padaugėti gali kas tris savaites, tad augintinių ištakų toli praeityje ieškoti nereikėtų“, – juokiasi Aurelija.

Žiurkė subręsta per 5 mėnesius, bet mažylių gali atsivesti jau 4 savaičių. Šių graužikų nėštumas tetrunka tris savaites ir į pasaulį pasibeldžia visa sauja plikų naujagimių.

„Kadangi auginu tik pateles ir jų neveisiu, jauniklių niekada ir neturiu. Pirmomis dienomis jie panašūs į krevetes, paskui užauga kailiukas. Bet į rankas mažylius reikia imti nuo pat pirmos dienos, kad priprastų prie žmogaus“, – sako žiurkių mylėtoja.

Manoma, kad šiems gyviams geriau neduoti mėsos, nes jie tada tikrai kandžiosis, tačiau Aurelija paneigia ir šitą mitą. Priešingai, anot jos, žiurkėms mėsa yra būtinas produktas. Ir apskritai, jos ėda viską nuo žmogaus stalo, išskyrus labai aštrius ar sūrius patiekalus. Be to, dalį, apie 20 proc., raciono sudaro sausas graužikų pašaras, o šis turėtų būti kokybiškas, kad nesukeltų ligų joms neatspariems gyvūnėliams. Aurelija taip pat pataria vengti saldėsių – nuo jų žiurkės tunka ir antsvoris gresia ligomis.

Pasak Aurelijos, žiurkės niekuo nenusileidžia šuniukui – jos labai protingi ir judrūs gyvūnai.

Laukia įdomūs metai

„Iš tiesų nereikia manyti, kad tai pigus namų draugas – pati žiurkė gal ir nėra brangi, bet visa kita kainuoja: tiek narvas, tiek priežiūra“, – įspėja A. Seilienė.

Pasenus ir nugaišus Puikai ir Smiltei, jų šeimininkė žada padaryti pertrauką auginant dekoratyvines žiurkes. Tačiau neilgam – su šeima persikrausčiusi į didelį namą, Aurelija svajoja kada nors joms skirti visą kambarį.

„Jei yra tam sąlygos, kodėl gi ne? Dažnai atvažiuoja svečių su vaikais, mūsų žiurkytės jiems geriausia pramoga. Net naktį į kurio nors lovą įsiprašo. Tai tikrų tikriausi mano laimės kamuoliukai“, – patikina A. Seilienė.

O paklausta, ką galėtų pasakyti apie artėjančius 2020-uosius, kuriuos pagal kinų horoskopą būtent ir lydės žiurkė, panevėžietė tvirtina, jog pagal šio gyvūno charakterį laukia įdomūs, naujų atradimų ir tikslų kupini metai.

Galerija

Komentarai

  • Visada bijojau pelių, bet čia aprašytos atrodo tokios meilybės!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų