Aukštosios technologijos keičia pasaulį

Aukštosios technologijos keičia pasaulį

Superkompiuterių inžinierius Paulius Velesko net trejus metus JAV lustų milžinės „Intel“ užsakymu kūrė programinę įrangą tokiems kompiuteriams. Šiandien jis, po dvidešimties metų grįžęs į Lietuvą, savo gabumus sėkmingai pritaiko gimtojoje šalyje.

Paulius Velesko dvidešimt metų praleido užsienyje – Rusijoje ir Amerikoje. Prieš metus jis grįžo gyventi į Lietuvą ir dabar užsiima konsultacijomis programinės įrangos klausimais. Jo sritis –superkompiuteriai.

Vienas įdomiausių projektų, su kuriuo P. Velesko teko dirbti – branduolinio reaktoriaus (fusion reactor) dizaino modelis. Anot Pauliaus, jau dabar Prancūzijoje, Kadarašo tyrimų centre, statomas didžiausias pasaulyje eksperimentinis tokamako tipo branduolių sąlajos ITER reaktorius gali daug ko išmokyti ir galbūt jau labai greitu laiku leis pradėti naudoti branduolių sintezės energiją.

„Turėdami begalinį švarios energijos šaltinį, mes galėsime radikaliai pakeisti mūsų pasaulį į gerąją pusę“, – pabrėžia P. Velesko.

Priartėti prie problemų sprendimo

JAV Kompanijoje „Intel“ tris metus darbavęsis P. Velesko kūrė programinę įrangą superkompiuteriams, kurie padeda spręsti didžiausias ir sudėtingiausias mokslo problemas.

Superkompiuteris – tai kompiuteris, sukurtas atlikti skaičiavimus taip greitai, kaip tik leidžia tuo metu esančios technologijos. P. Velesko aiškina, jog tai daug paprastų kompiuterių, sujungtų į bendrą, labai spartų tinklą.

Problema, kurią sprendžia superkompiuteris, išskirstoma į daug mažų dalelių ir kiekvienas kompiuteris (procesorius) apskaičiuoja savo dalį. Šie rezultatai siunčiami kitiems procesoriams, kol galų gale vienas kompiuteris šituos apskaičiavimus surenka ir pateikia bendrą rezultatą.

„Superkompiuteriai naudojami sprendžiant didžiausias ir sudėtingiausias mokslo problemas – nuo lėktuvų sparnų geometrijos dizaino iki vakcinų kūrimo. Visos mokslo šakos, kurios naudoja apskaičiavimus ir modelius, gali naudoti superkompiuterį“, – aiškina P. Velesko.

Įtikino profesorių

Pirmaisiais studijų metais P. Velesko ieškojo papildomo darbo. Universiteto darbo skelbimų lentoje aptiko, kad superkompiuterių centrui reikalingas techninės įrangos specialistas. Darbo aprašyme buvo minima gedimų diagnostika, reikiamų kompiuterio dalių užsakymas ir keitimas. Kadangi Paulius kompiuteriu žaidė nuo penkerių ir ne vieną kartą teko pačiam jį taisyti, darbas pasirodė labai priimtinas. Ir išties vaikinas jį gavo.

„Jau pirmą darbo dieną pamačiau, jog yra magistro kursas apie kompiuterių architektūrą, pamaniau, kad man jis praverstų. Visiškai neatitikau reikalavimų tam kursui, tad teko įtikinėti profesorių, kad šito fakto nepaisytų. Buvo sunku, bet semestro gale jau kūriau savo dizainus“, – šypteli programinės įrangos ir superkompiuterių specialistas.

Karjera – šviesos greičiu

Dirbdamas P. Velesko pradėjo keliauti į įvairias konferencijas, susipažino su pasaulio mokslininkais, sužinojo, kaip dirba CPU (kompiuterio centrinio procesoriaus) specialistai, kurie kasdien naudoja superkompiuterius.

„Vieną dieną sužinojau, jog mano universitetas gavo papildomų pinigų projektui perrašyti klimato modelį, kad jis veiktų su naujais „Intel“ kompiuterių procesoriais. Kadangi jie nerado, kas galėtų tokį darbą atlikti, pasisiūliau aš ir per pusę metų viską išmokau. CPU dizaino žinios čia labai pagelbėjo“, – teigia P. Velesko.

Talentingojo P. Velesko sėkminga karjera klostėsi neįtikėtinai greitai. Vėliau jis vedė praktiką programinės įrangos ir paslaugų įmonėje „Numerical Algorithms Group“. Ten gavo išskirtinę galimybę net tris mėnesius praleisti Čikagoje, Oksforde ir Mančesteryje. O paskutinę studijų vasarą Paulius keliavo pasisemti žinių į Londono imperatoriškąjį koledžą.

Gavus diplomą, prireikė vos vieno elektroninio laiško, kad įsidarbintų JAV techninės įrangos milžinėje „Intel“, garsėjančioje savo kuriamais mikroprocesoriais. Šioje kompanijoje P. Velesko net trejus metus kūrė programinę įrangą superkompiuteriams.

Išsisuko nuo namų darbų

Nuo vaikystės P. Velesko buvo aišku, jog jis bus inžinierius arba mokslininkas. Visa kita, anot jo, tik sutapimai ir atsitiktinumai.

Būdamas penktokas Paulius lankė pirmąją programavimo klasę ir dirbo su „Pascal“ programavimo kalba. Kaip tik tuo metu matematikos pamokose reikėjo sudarinėti algebros reiškinius, kurie Pauliui neatrodė tokie jau įdomūs. Smalsus ir gabus vaikas į šią užduotį pažiūrėjo labai kūrybiškai: tiesiog praleido vieną vakarą rašydamas programą, kuri padarytų darbą už jį.

„Būtų buvę daug lengviau ir greičiau tiesiog padaryti matematikos namų darbus pačiam, tačiau buvo smagu pritaikyti naujus įgūdžius“, – šypteli P. Velesko.

Paulius manė studijuosiantis mechanikos inžineriją, tačiau dvyliktoje klasėje pusę dienos lankė parengiamąją inžinerijos programą, kurioje artimiau susipažino su elektronikos inžinieriais profesoriais. Šie ir prikalbino studijuoti elektros inžineriją.

„Tai buvo labai geras pasirinkimas. Per juos gavau darbą radarų laboratorijoje ir jie ne vieną kartą manęs pasigailėjo, kai mano pažymiai buvo „ant ribos“, – juokiasi Paulius.

Anot jo, studijų metai buvo labai intensyvūs. Teko daug dirbti ir mokytis, bet gavo progą nemažai pakeliauti po pasaulį.

Automatizavimo iššūkiai

Šiandien neretai tenka girdėti, jog pasaulis greitai bus kitoks dėl aukštųjų technologijų spartaus skverbimosi į žmonijos gyvenimą. Pasak P. Velesko, tiems, kas pasinaudos ir plėtos naujas technologijas, pokyčiai išties bus naudingi.

„Manau, didžiausias klausimas, ar bus sukurta pakankamai naujų darbo vietų, kurios pakeistų dėl automatizavimo sparčiai nykstančius darbus“, – svarsto pašnekovas.

Tai ką gi reikėtų daryti? P. Velesko manymu, jei dirbate srityje, kurią netrukus ketinama automatizuoti, laikas ieškoti būdų persikvalifikuoti į kitą profesiją.

„O visuomenei reikėtų sukurti programą, kuri rengtų tokius žmones artėjantiems pokyčiams. Iš tiesų atsakymas į šį klausimą nėra lengvas, nes neaišku, ar čia viskas bus taip baisu, kaip mes galvojame“, – sako Paulius.

Pasaulis jau išgyveno industrinę revoliuciją ir luditų –XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios mašinų laužytojų – judėjimą Anglijoje.

Pagal pameistrio N. Ludo, kuris, reikšdamas protestą prieš šeimininko savivalę, pirmasis sudaužė mezgimo stakles, pavardę pasivadinę luditai puldinėjo fabrikus, daužė juose mašinas, degino pastatus. Valdžia riaušes slopino. Šie veiksmai darbininkų padėties nepalengvino. Technikos pažanga negalėjo būti sustabdyta, o sunaikinę mašinas, darbininkai tiesiog patys sau atimdavo darbą. Luditų judėjimas baigėsi 1817 m.

Komentarai

  • KIEK RUPINAMASI SAUGUMU ELEKTRONINEJE ERDVEJE? NESIRUPINAMA NET IS KUR RENGIAMOS ATAKOS.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų