-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kiekvieną savaitę visi to siekiantys kviečiami į etnokultūros mokymus, kur kartu traukia senąsias lietuvių dainas ir mokosi tradicinių šokių. Čia nei pinigų, nei jokių dokumentų nereikia – tik norą ir pagarbą tradicijoms.
Turtingame tautos paveldo sąraše ne paskutinę vietą užima tradiciniai šokiai.
Taip, tie patys, kuriuos patrepsėdami šokdavo mūsų proseneliai ir kuriuos lygiai taip pat šoka dabarties karta.
Tradiciniai šokiai – tikras perlas tautos paveldo lobyne ir, laimė, vis dar užmaršties dulkių nenusėstas, nepakeistas ir mėgstamas.
Tų šokių iš praeities atėjo daug ir pačių įvairiausių. Ir bendrų visai tautai, ir kiekviename regione savitų, tik su tam kraštui būdingomis detalėmis.
O Aukštaitija garsėja rateliais.
Turbūt kiekvienas šio krašto gyventojas bent jau vaikystėje sukosi ratelyje traukdamas dainą „Šiaudiniai batai“, „Graži mūsų šeimynėle“, „Siuntė mane motinėlė“ ir kt.
Tie rateliai nesudėtingi, dažnai dviejų dalių – pirmojoje šokėjai dainuodami eina ratu, o antrojoje sukasi susikibę už parankių, ploja, šokinėja ar pina žilvitį, grandinėlę.
„Rateliai panašūs į dainas, tik čia ne tik dainuojama, bet ir šokama. Ir labai visiems patinka, kad stojant į ratelį nereikia turėti poros, kaip kituose šokiuose. Todėl ratelis visiems tinka, visus įtraukia“, – paaiškina tradicinių šokių šokėja, žinovė ir mokytoja etnologė Lina Vilienė.
Tradicinių šokių Panevėžyje mokosi šeimos. P. ŽIDONIO nuotr.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja L. Vilienė pasakoja apie tą praeities laiką, kai į gegužines, vainamąsias vakaruškas sueidavo kone visas kaimas.
Kol grodavo armonika ar kapela, jaunimas šokdavo poromis, o kai muzikantai pavargę eidavo pailsėti, vyresni stodavo į ratelį ir smagiai leisdavo laiką šokdami, dainuodami, bendraudami.
„Šokis juk ir būdavo skirtas susipažinti, bendrystei, poilsiui po sunkių darbų. Tačiau šokis – ne tik pasilinksminimo dalis, jis glaudžiai susijęs su gyvenimo ciklu“, – pasakoja L. Vilienė, vadovaujanti ir folkloro ansambliui „Raskila“. Šis kolektyvas žiūrovus supažindina su daugeliu tradicinių šokių ir ratelių.
Tie šokiai – ne vienadieniai, ne tik vakaruškose skirti šokti. Žmonės smagiai trepsėdavo giminės suėjimuose, vestuvėse, krikštynose, po darbymečių, talkų, po rugiapjūtės ir pan.
Apeiginiai šokiai turėdavo ir savo paskirtį bei prasmę. Pavyzdžiui, per vestuves nuotaka, apdovanojusi savo audiniais, mezginiais naująją giminę, būdavo šokdinama visų jaunojo giminės vyrų.
Neva norint įsitikinti, ar jaunoji ne šluba.
L.Vilienė pasakoja, kad lietuviai turi, nors ir nedaug, šokių, kuriuos šokdavo vien tik vyrai.
Jie būdavo atliekami kaimo berniukams sulaukus tam tikro amžiaus, tarsi pakeliant į vyrų statusą.
Vyrai šokdavo su lazdomis, aukštai kilnodami kojas, tokie šokiai, pavyzdžiui, „Mikita“, „Taukačikas“ ir kt.
Būdavo tradicija, kai rugiapjūtei pasibaigus ir parnešus į namus paskutinę pėdą, talkininkai, darbininkai pirmiausia pašokdindavo šeimininkę, o ši tada visus gardžiai vaišindavo.
Nereikėtų pamiršti, sako L. Vilienė, ir valso bei polkos – tokių populiarių Lietuvoje šokių.
Retas susiėjimas kada apsieidavo be smagiosios „Polkos su ragučiais“, o ir dabar ji nepamiršta.
Šokių mokytoja vardina šokius, kokius Lietuvoje mokėjo ir šoko daugelis: „ Žvaigždutė,“ „Oželis“, „Malūnėlis“, „Mėnesėlis“, „Keturios“, „Padispanas“, „Cvingas“ ir kt.
Mėgėjai pasisukti ir patrepsėti šokant aukštaitiškus šokius Panevėžyje renkasi į tradicinių šokių klubą. L. VILIENĖS nuotr.
Tiems, kurie primiršo tradicinius savo krašto šokius, ratelius ar nori jų išmokti, galimybių netrūksta.
„Etnokultūros mokymų užsiėmimuose atgaiviname šokių pamokas“, – sako šių mokymų organizatorė L. Vilienė.
Apie etnomokymus Panevėžyje žinoma visoje Lietuvoje.
Tai įdomus ir prasmingas sumanymas.
Kiekvieną savaitę būrelis panevėžiečių – liaudies muzikos mylėtojų – skuba į Muzikos mokykloje vykstančius susiėjimus.
Dainų klube dainuojama, rengiami etnokultūriniai mokymai. Šaltuoju metų laiku į šiuos užsiėmimus susirenka net septynios aštuonios dešimtys įvairaus amžiaus, tarp jų nemažai ir garbaus, dainininkų. Dalyviams nenumatyti jokie įsipareigojimai – kada nori padainuoti ar kitų pasiklausyti, tada ir ateina.
Populiarinant etninę kultūrą, žmonės tiesiog kviečiami pabūti drauge, padainuoti ir net pasimokyti giedoti sutartines.
Ten pat renkasi ir mėgėjai šokti. Tiesa, vasarą užsiėmimai nevyksta, bet nuo rugsėjo, kaip sako L. Vilienė, vėl bus galima smagiai trepsėti, prisiminti tai, kas pamiršta, mokytis dar nemokėto.
Mokymus aštuntą sezoną rengianti Aukštaičių kultūros draugija gerokai išplėtusi savo veiklą, užsiėmimai jau seniai vyksta nebe tik penktadieniais, kaip buvo mokymų pradžioje.
Dabar antradieniais į juos renkasi liaudies muziką mylinčios šeimos, trečiadieniais „Sesių palėpėje“ dainuoja moterys, o vieną mėnesio trečiadienį – tik vyrai, ketvirtadienis skirtas vaikams.
Penktadieninės šokių pamokos taip pat buvo gana populiarios. Mėgėjų pasisukti ir patrepsėti šokant tradicinius aukštaitiškus šokius „Ant kalno karklai“, „Pjoviau šieną“ ir kitus, Panevėžyje yra.
Taip pat čia šokami ir nelietuviškos kilmės šokiai „Padispanas“, „Krakoviakas“, ir kt.
Panevėžiečiai susirenka rugsėjį tą pačią dieną rengiamą etninės kultūros akciją „Visa Lietuva šoka“. L. VILIENĖS nuotr.
Dar vienos, ypatingos šokių pamokos jau kelinti metai vyksta ir visoje Lietuvoje – kiekviename mieste ir miestelyje rugsėjį tą pačią dieną rengiama etninės kultūros akcija „Visa Lietuva šoka“.
Mėgėjai šoka ir Panevėžyje. Vieni ateina pasimokyti tradicinių liaudiškų šokių žingsnelių, kiti pasmalsauti ar tiesiog pasižiūrėti į šokančiuosius.
Šią idėją subrandinęs Lietuvos nacionalinis kultūros centras skelbė, kad vienas svarbiausių akcijos tikslų – įtraukti į liaudies šokio sūkurį kuo daugiau visuomenės ir pasiekti, kad šokis ne tik būtų matomas scenose, bet ir prieinamas bei mėgstamas kiekvieno.
„Šokis – ne tik pasilinksminimo dalis, jis glaudžiai susijęs su gyvenimo ciklu.“
L. Vilienė
Viena iš renginio organizatorių L. Vilienė pritaria: būtina siekti, kad visi, kas tik nori, galėtų pasimokyti šokti ir kartu pabūti šokio ritme.
Panevėžiečiai pirmiausia mokosi aukštaitiškų šokių – „Ant kalno karklai“, „Malūnėlis“, „Dirižablis“, „Pjoviau šieną“, bet neužmiršti ir kitų regionų šokiai, pavyzdžiui, suvalkietiškas „Čerkesas“.
Šokiams nėra amžiaus ribų – į ratelį kviečiami ir patys mažiausieji, ir senjorai.
Tokių šokio pamokų sumanymas nuo 2015 metų kasmet rugsėjo mėnesį rengti šią akciją neatsitiktinis – pastaraisiais metais Lietuvoje pastebimos atgimstančios liaudies šokių tradicijos.
Lietuviško šokio tempas – savitas. Nors jis kartais greitokas, bet niekada nepereinantis į šėlimą. L. VILIENĖS nuotr.
Lietuviško šokio tempas – savitas. Nors jis kartais greitokas, bet niekada nepereinantis į šėlimą.
Tad galima sakyti, kad šokiuose atsispindi santūrus žemdirbių tautos charakteris.
Pasak L. Vilienės, senovėje net ir be muzikos žmonės šokdavę, paskui jau pagal lumzdelių, kanklių melodijas, o atsiradus armonikai, smuikui, būgnams šokis greitėjo, darėsi įvairesnis, trankesnis.
Geram šokiui daug ko reikia – ir muzikos, ir dainos, ir atitinkamos aplinkos, aprangos ir, žinoma, nuotaikos.
Lietuvių liaudies šokiai – nevienodi. Jie gali būti lyriniai, buitiniai, apeiginiai, humoristiniai, rateliai, ratu šokami žaidimai.
Apeiginiai šokiai siejami su kalendorinėmis, darbo ir vestuvių apeigomis. Daugelis jų paplitę visoje Lietuvoje, tačiau kiti būdingi tik tam tikruose etnografiniuose regionuose.
Tradiciniai šokiai nesudėtingi, o tautiniai jau reikalauja daugiau patirties, išmanymo, juose gerokai daugiau figūrų, elementų, eiga ne kartą keičiasi.
Pasižvalgius po kitus regionus matyti, kad Suvalkijoje šokta daugiau linijinių ratelių, taip pat žaidybinių bei neįmantrių vietinės kilmės šokių – „Ciceliukė Marceliukė“, „Kubilas“, „Pipiras“.
Dzūkijoje gausu senosios apeiginės choreografijos. Šiuose kraštuose taip pat daug gražių šokių – „Melnykas“, ,,Suktinukas“, „Tancius“ bei nevietinės kilmės „Karobuška“, „Čerkesas“.
Tačiau bene labiausiai mėgta šokti ir daugiausia šokių sukurta Žemaitijoje. Čia žinoma daugiau tokių šokių, kurie nebuvo šokami kitur: „Marcelė“, „Jonkelis“, „Uolinderis“, „Šeinas“, „Galiopas“, „Gričenikė“ ir kiti.
Kad kokiam Lietuvos krašte būtų užgimęs tradicinis šokis, jis gali būti šokamas visur – ypač dabar, kai kiekviename regione yra susikūrę daug folkloro ansamblių, populiarinančių ir savus, ir kaimynų šokius bei dainas.
