-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Audėjams reikia staklių, drožėjams – peilio, mezgėjams – virbalų, keramikams – krosnies. Akivaizdu, jog jokio tautodailės kūrinio nepadarysi plikomis rankomis. Be gebėjimų, žinių, patirties, meistrams visada reikalingi vieni ar kiti instrumentai, įrankiai.
„O štai ir ne“, – paprieštaraus aukštaitiškų juostų pynėjai.
Gražioms, spalvingoms, iš tolimos praeities iki mūsų dienų atėjusioms juostoms pinti jokių pagalbininkų nereikia, užtenka tik vilnonių siūlų ir rankų.
„Svarbiausi pinant juostas – pirštai. Dar noras ir kantrybė, o tada, jeigu siūlų yra, ir juostų bus“, – sako viena iš tokių juostų pynėjų, jų gerbėjų ir puoselėtojų panevėžietė Lina Vilienė.
Ji ne tik pati pina tokias juostas, moko tą daryti kitus, bet ir populiarina šią tautodailės sritį, stengiasi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, suprastų, vertintų tai, ką turime ypatingo, aukštaitiško.
O tai, ką mokėjo prosenelės, aukštaitės geba ir dabar – tebepina juostas pirštais iš vilnonių siūlų. Tereikia atsikirpti reikiamo ilgio įvairių spalvų siūlų gijas, sudėlioti, lenkti per pusę, pritvirtinti prie kėdės atlošo ar kokio pagaliuko, lentelės, įtvirtinti tą pagaliuką, kad jis nejudėtų, neatpalaiduotų siūlo ir galima pradėti darbą. Ilgą darbą.
Kaip sako L. Vilienė, automatinėmis staklėmis juostą galima nuausti per kelias valandas, o nupinti tokią pat rankomis prireiktų savaitės.
Ir tai, jeigu kasdien nuo ryto iki vakaro nuo darbo nesitrauksi.
Nupinti 2,5 metrų ilgio juostai reikia prikarpyti daug 4,5 metro ilgio siūlų gijų, apskaičiuoti, kiek prireiks kiekvienos spalvos, ir atitinkamai sudėlioti: pavyzdžiui, po šešias gijas raudonų, tiek pat žalių, po keturias – juodų ir kt. G. Kartano nuotr.
Kantrybės nestokojančios aukštaitės pina tas juostas pirštais iš vilnonių siūlų, metmenimis vadinamų. Siūlų spalvos, pagal tradiciją, atitinka kostiumo audinius: žalios ir raudonos derinį papildo ir geltoni, tamsiai violetiniai, juodi ar kiti tonai.
Juostos gali būti gaminamos dvynyčio – eglinio arba rombinio, milinio eglinio ar milinio kryžminio pynimo technika. Čia jau koks būdas pynėjui labiausiai prie širdies, kuris geriau sekasi, tą ir renkasi.
Didžiuodamiesi tuo, ką išsaugojome, Panevėžio kraštotyros muziejus ir Aukštaičių kultūros draugija pasiūlė Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui šią unikalią pintinių juostų pynimo tradiciją įrašyti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Ekspertams išnagrinėjus pasiūlymą ir įvertinus faktus, aukštaitiškos pintinės juostos pasirodė tikrai vertos tokios garbės ir 2021 metais atsidūrė paveldo vertybių sąvade.
Į jį nuo 2017 metų įtrauktos jau 48 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitomis tradicijomis – nuo drevinės bitininkystės iki polkos, nuo kryžių ar šventviečių lankymo iki Rasų šventės, nuo karaimų vestuvių iki totorių Sabantujaus, nuo pirtininkystės iki ristynių, keptinio alaus, Kurtuvėnų Užgavėnių ir kt.
Pasak L. Vilienės, automatinėmis staklėmis juostą galima nuausti per kelias valandas, o štai nupinti tokią pat rankomis prireiktų savaitės. K. Kulikausko nuotr.
Panevėžio kraštotyros muziejuje Etninės kultūros skyriaus vedėja dirbanti L. Vilienė sako, kad lietuviškos tautinės juostos – gausiausiai išlikusi senųjų audinių grupė.
Jos gali būti pačios įvairiausios.
Juostos ir dabar puošia lietuvių tautinius kostiumus, kitus šventinius drabužius, teikiamos dovanų, jomis juosiami jubiliatai, jos naudojamos vestuvių apeigose.
Lietuvoje naudotos austinės, rinktinės, rištinės, kaišytinės, vytinės, pintinės juostos – įvairių ilgių, pločių, spalvų bei raštų.
Ir jos būdavo labai reikalingos – skiriamos vyrų bei moterų drabužiams susijuosti, prijuosčių juosmenims, autams, lauknešėliams ir krepšeliams parišti.
Be juostų neapsieidavo visas žmogaus gyvenimas – nuo gimimo iki mirties.
Juk juostomis būdavo vystomi naujagimiai, ant jų kabinamas lopšys.
O karstas į kapo duobę iki šių dienų nuleidžiamas juostomis.
Ypač svarbų vaidmenį juostos vaidindavo kraičio krovimo tradicijoje.
Merginoms iki vestuvių tekdavo išausti, nupinti daug juostų – kad turėtų ką dovanoti piršliui ar pajauniams, taip pat kraitvežiams.
Be to, kaip pasakoja etnologė, per vestuves aukštaitė nuotaka apdovanodavo juostomis vyro giminę ir, reikšdama pagarbą, aprišdavo jomis tam tikrus sodybos statinius – vartus, šulinį, dėdavo svarbiose namų vietose ir kt.
Labiausiai Lietuvoje buvo paplitusios rinktinės juostos. O tose juostose visų svarbiausia yra raštas – kartais jis labai sudėtingas, puošnus, išaustas kelių spalvų siūlais.
Šiose juostose dominuoja geometrinis ornamentas, daug archajiškų ženklų – dangaus kūnų simboliai, žvaigždutės, kryželiai, svastikos, įvijos, žemės, augmenijos vitalinių jėgų ženklai.
„O štai pintinėse juostose tokių raštų neišgausi. Įmantriais ornamentais jos neišsiskiria. Todėl čia svarbiausia yra spalvų deriniai ir tų spalvų žaismas“, – pasakoja L. Vilienė.
Pinti juostas ją išmokė vyras Gvidas Vilys, garsios audėjos Irenos Onos Vilienės sūnus.
Taigi, Vilių šeimoje daug nuausta ir nupinta juostų.
Jos ne tik parodose matomos, bet ir folkloro ansamblių dainininkus, šokėjus, jomis ryšinčius, pastebimos.
Kai kurie juostomis susidomėję žmonės pasekė tautodailininkų Vilių pavyzdžiu ir jų kūryba ne tik žavėjosi, bet ir patys iš jų austi, pinti mokėsi.
Ne vienam jaunam kūrėjui amato paslaptis perdavusi, ne vieną savo darbų parodą surengusi I. O. Vilienė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė jau daugiau kaip pusė amžiaus, ji ir Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narė, sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkė, senojo amato audimo puoselėtoja.
Audėjos amatą demonstruoja dalyvaudama Lietuvos dainų šventėse, vesdama edukacines programas.
Sūnus G. Vilys – etnomuzikologas, humanitarinių mokslų daktaras. Jis taip pat Tautodailininkų sąjungos narys, audžiantis rinktines, kaišytines, pintines ir vytines juostas.
Šio vyro nuaustų juostų saugoma Lietuvos nacionaliniame, Panevėžio kraštotyros muziejuose ir daugelio rankdarbių mėgėjų namuose.
Panevėžiečio darbai nuolat eksponuojami zoninėse, respublikinėse, tarptautinėse tautodailės parodose.
Pinti juostas gal ir nėra labai sudėtinga, bet kantrybės reikia išties begalinės. G. Lukoševičiaus nuotr.
Išmokti pinti juostas nėra sudėtinga, tik ne kiekvieną traukia užsiėmimas, atimantis labai daug laiko ir reikalaujantis kantrybės.
L. Vilienė pasakoja, kad labai norint, įmanoma greitai perprasti pynimo eigą. Tik prieš pradedant pinti, pirmiausia reikia siūlus paruošti, išmatuoti, sudėlioti.
Štai 2,5 metrų ilgio juostai nupinti reikia prikarpyti daug 4,5 metro ilgio siūlų gijų.
Apskaičiuoti, kiek reikės kiekvienos spalvos, ir atitinkamai sudėlioti. Pavyzdžiui, po šešias gijas raudonų, tiek pat žalių, po keturias – juodų ir kt.
Bedėliojant siūlus, ir įkvėpimas ateis, tad dar ir darbo įdėjus, patys neatsistebėsite, kokios gražios gali būti juostos, pirštais nupintos.
Aukštaičių kultūros draugija domisi visomis juostų pynėjomis, kviečia jas į būrį, pasakoja visuomenei apie jas, rengia parodas.
Šią vasarą nuo birželio kaip tik ir vyks kilnojamoji pintinių juostų paroda.
Apie dvidešimt gabių dabarties pynėjų aukštaičių joje demonstruos savo pintas įvairiaspalves juostas.
Jas pirmiausia pamatys ukmergiškiai, paskui paroda keliaus į Krekenavą, vėliau tęs kelionę po kitus Aukštaitijos kampelius.
Būrį pynėjų meistrų jungia Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrija, o prie tradicijos išsaugojimo tyrimais, fiksavimu prisideda muziejininkai, etnologai, tekstilininkai, tautodailininkai.
Senųjų pynėjų darbai saugomi Panevėžio kraštotyros muziejaus Etnografijos rinkinyje.
Turtingame, nuo pat muziejaus įkūrimo 1925 metų kaupiamame rinkinyje ne tik juostos, bet ir
sakralinės medžio skulptūros, keramikos, namų apyvokos daiktų, muzikos instrumentų ir kitos kolekcijos.
Komentarai
-
- na
- 15:47 2022.05.22
-
- Marija
- 19:17 2022.06.09
Rodyti visus komentarus (2)su juostu tradicija ir sito amato issaugojimu viskas puiku, ir pagarba Viliu seimai, tik va siumetine tautodailes parodas panevezio dailes galerijoje tai totalus kosmaras, ponai tautodailininkai, na issivalykite savo organizacija nuo taip vadinamu kureju, kurie elementaraus kico neskiria nuo tautodailes, is siumetes parodos drasiai kokiu 50 procentu autoriu reikia mesti laukan, beskonybe ir nemoksiskumas
Sveikatos ir Dievo palaimos visai VILIŲ šeimai. Ir toliau puoselėkite Lietuvos etnokultūrą.